Jūratė ZIEDELYTĖ – klaipėdietė. Ją dominančios sritys – kultūra, menas, filosofija. Jūratė atsakymų į jai kylančius svarbius klausimus ieško literatūroje, mene, religijoje, bet ne tik… Ji atidžiai stebi kasdienes gyvenimiškas akimirkas, jas užrašo, vengdama tiesmukų minčių, moralizavimo, palikdama skaitytojams neatspėjamą paslaptį.
Kita vertus, ir ji pati, ir jos sukurti personažai yra šiame pasaulyje, čia ir dabar – mums atpažįstamose vietose, patirdami tas įsimintinas situacijas, kurias galbūt neseniai (arba kadaise) patyrėme ir mes.
Jūratė Ziedelytė debiutavo 2020 metų vasarą svetainėje www.menobangos.lt. ir sulaukė palankaus skaitytojų dėmesio. Čia – jau antroji mūsų erdvėje publikuojama jos novelė. Ankstesnę novelę skaitykite čia Šaknimis aukštyn
Gintarė Adomaitytė
Pypyp, pyp, pyyyp… Rytės ausis pykdo maisto prekių parduotuvės skenerių disonansas. Ji, užėjusi čia su drauge nusipirkti ko nors užkąsti, apsidairė aplinkui ir įsistebeilyjo į lango pusę, už pypsinčių kasų ir eilėse stovinčių žmonių ne ką tyliau padrikai griežiančių minčių. Kažkas ten, už lango, buvo kitaip. Lyg būtų atsivėręs kažin koks laiko verpetas ir nunešęs tolyn į kitą laiko juostą. Nelabai lygią, bet bent jau bandančią išsilyginti, nelabai aiškią, bet vistiek pasikliaujančią kažkuo, kas regi geriau už visus įsivaizduojamus ėjimus, kaip susikurti save tokį, koks turėtum būti. Bet galiausiai supranti, kad save išduodi – nėra vienos tiesos, bet yra tokia, kuri nesipriešina vidui. Kam to reik, jeigu nereik?
Nors Rytei dar tik (arba jau) 25 metai, kartais jai rodėsi, kad nugyveno mažiausiai 3 gyvenimus, bet tyliai ir po truputį. O jos kiek jaunesnė draugė Medeina pasirodė tuo laiku, kai Rytė ir pradėjo viską lyginti iš naujo, net tai, ko bijo kiekvienas: įgytus kreivus minties modelius, išmoktas neapykantos kūnui pamokas, įgytas dvasines nekrozes, išmoktas nepagarbos laikui pamokas. Kūnas… Rytės kūną gaubia kreminės spalvos paltukas, kruopščiai paslėpęs atsikišusius šonkaulius, sulinkusią nugarą ir… baimę džiaugtis. Taip, yra tokia baimė ir ji yra išmokstama. Negalima pykti už tai, kas esi. Galima kartais paburnoti, kad skauda, ir praeis. Bet pykti negalima. Tegul kūnas atperka tai, kuo negalima būti. Jei pradėsi pykti ant kitų, būsi nutildyta nepakeliama kalte. Niekas nenori jaustis kaltas. Nebent moki taip šypsotis, jog visos svetimos kaltės nebenori nė žiūrėti į tavo pusę.
Visa tai – teatras, mąsto ji. Mokymasis iš naujo ir iš naujo, suklumpant tarp tūkstančių painių istorijų, atsistoti. Bet šis teatras, kaip to ketvirtojo, nematomojo matmens vaiduoklis, kartais atrodo net daug gyvesnis už visus tuos tobulus, šaltai protingus, atkartojančius save, išblizgintus, išlygintus, iščiustytus daiktus, kūnus, erdves ir pastatus. Kodėl? Ogi viskas labai paprasta: tai, kas slepiama po fasadu su paslėptais trūkumais labai lengvai atsiveria ten, kur iš šono stebima tikrovė jos akimis. Taigi, tikrovė, stebinti iš šono save, negali niekaip savęs suvaidinti. Kartais reikia gerokai susipainioti tarp tūkstančių istorijų, kad išmoktum pastebėti, jog viskas kartojasi. Klausimas tik su kuo, kiek kartų ir kokia forma. Todėl supranti, kad visi mažieji žmonių įvykiai vis dėlto, kaip jūra talpina vieną didelį įvykių telkinį. Juk sieloje telpa visas pasaulis.
– Tau reikia valgyti, Ryte, per mažai savimi rūpiniesi, – Medeina ranka mostelėjo link šviežiai kvepiančių bandelių lentynos.
– Bet juk čia negeras maistas. Su kiaušiniais. Nešventintas. Blogas. Juk žinai, kad Vedų tradicijoje negalima to valgyti.
– Kaip nori. Bet paimk bent kokį sūrelį be šokolado ar ką kita.
– Okei.
Ji nedrąsiai čiupo sūrelį be šokolado ir vėl įsižiūrėjo į lango pusę. Kažkas čia buvo ne taip. Ribos. Ribos, kaip to lango rėmai, laikė Rytę per ilgai. Užtat Medeinos veide glūdi langas į pasaulį. Galbūt į visatą. Ir šis veidas ne toks kaip kitų. Žiūrint į šį veidą, nejučia, iš lėto, o galbūt ir po daugybės metų, ateina tylūs atsakymai. Tie atsakymai tylūs todėl, nes neįvardijami, o nujaučiami kažkokiu kitu matmeniu.
– Tiek to, paimsiu tą bandelę. Ir tą sūrelį su šokoladu. Ir tą batonėlį su kava. Bala nematė. Taip skaniai atrodo tai, kas draudžiama… Uždrausto vaisiaus sindromas. Gal Dievas nesupyks?
Kai abi draugės pajudėjo link pirkėjų eilių, susimokėjo už prekes ir atsisėdo ant suoliuko priešais kasas, rodėsi, kad langas už jų pradėjo ošti ir kartu dundėti lyg rami jūros tykuma būtų akis į akį susidūrusi su klejojančio karo lauku.
Medeina nesijautė alkana, todėl nevalgė, tačiau jos draugė su pasimėgavimu godžiai rijo tą nuostabiąją bandelę, kvepiančią cinamonu bei varške, ir tą gardųjį sūrelį su karameliniu įdaru. Stebėdama pirkėjus, Medeina tarė:
– O šitie žmonės tau atrodo blogi?
Rytė kiek sumišo, bet nepasimetė ir toliau smaguriaudama saldėsiais kalbėjo:
– Ką turi omenyje?
– Na, jei jie valgo labai negerus dalykus, nemyli Dievo, gyvena be prasmės ir yra nieko verti, tai vadinasi, jie yra blogi.
– Suprantu, ką nori pasakyti.
– Ar tu ten laiminga?
Rytė įdėmiai įsispitrino į žmones. Čia viskas vyko natūraliai, organiškai, tačiau be Dievo. O galbūt jis čia buvo, gal ne taip viskas, gal visa tai nutiko dėl to, jog ji… serga vienatve?
– Kažko čia trūksta. Tose religinėse bendrijose. Tose visose bendrijose, kur viskas yra aišku ir kartu, niekas neaišku. Bijau šitaip galvoti. Viskas iš naujo. Degradacija. Nauji gyvenimai. Karmos ratas. Nesibaigiančios linksmosios karuselės. Žiedinė sankryža – tai kur vėl pasukti? Kur tas geras, o kur tas blogas kelias? O ką daryti, jei esi vienas čia? Pasitraukti? Apsimesti, kad viskas gerai? Jie sakys: gimsi gyvūnu. Mirsi gyvūnu. Gyvūnas nemąsto, bet žmogui viskas leista. Neatgimsi. Pragare būsi. Gimsi alkoholiku. Arba augsi su tokiais. Nes to nusipelnei. Arba tapsi gyvūnu. Arba tave puls dvasios. Apsės tave. Ieškosi naujo kūno, bet nerasi. Ieškosi kelio į žemę, bet turėsi bastytis po dvasių pasaulius. Žinau, tai pradeda skambėti siurrealistiškai. Nebesuprantu nieko.
– Aha.
– Skanu. – Rytė užsimerkė, tarsi trumpam užmiršusi viską, tarsi laiko nė nebebūtų ir toliau mėgavosi seniai pasiilgtu skoniu.
Langas pradėjo ošti smarkiau ir dundėti dar stipriau. Pirkėjų eilės taip ir nesibaigdavo, o kasininkės ir toliau greitomis rankelėmis skenuodavo prekes. Tas greitis ir šis lėtas pokalbis nelabai tarpusavyje derėjo, tačiau kažkas dar kitas dalyvavo to viduryje. Rytė įsižiūrėjo į pirkėjų eiles ir baigdama valgyti bandelę, įsiklausė į aplinką. Šis laikas buvo pranašiškas, vedantis iš karo lauko zonos į kažkokį kitą, tikrą, nesumeluotą, įdomų, kuriantį pasaulį. Nesvarbu, kad tas pasaulis dar buvo labai labai toli, bet visvien, nors žingsnis toliau nuo kariaujančių pusių jau buvo arčiau savęs. Savęs, kurio nekenti, bet žinai, kad neišduodi, būdamas kariu kažkieno pusėje, kuriai iš tikrųjų nusispjauti ant tavęs, koks tu esi.
– Jie nėra blogi, – Rytė liūdnai nuleido akis, – man atrodo, kad man reikia judėti į kitą pusę. Čia kažkas nelabai tikra. Man tai nepatinka. Kažkas nori suvalgyti mano sielą.
– Ar jie tau atrodo laimingi ten, tarp tų spalvotų dievų?
– Niekada apie tai nepagalvojau. Jie šypsosi ir visa kita. Bet nemačiau jų liūdnų. Tik girdėjau, kad apie tai verčiau nekalbėti. Na, jei kas liūdi, geriau tegul to nerodo.
– Aha. Valgyk.
Medeina nusišypsojo draugei kaip niekas to niekada nepadarytų. Kartais, kai esi be galo vienišas, kai niekas tavęs nemato ir negirdi, pradedi nebetikėti pasauliu. Bet jei kažkas nusišypso stipriau už viso pasaulio abejingumą, iš naujo patiki, kad egzistuoja ir kažkas daugiau nei pasaulis.
– Skaičiau tokią mintį vienoj psichologijos knygoj, – Rytė baigė valgyti, išmetė šiukšles į šone esančią šiukšlinę ir vėl nudelbė akis į žemę, – kad alkoholikų vaikai įgyja vienokių ar kitokių priklausomybių. Neapykanta kūnui rodo tylų protestą tėvams. Bet jie nemato, kaip kūnas traukiasi, nes gyvena savo pasaulyje. Nes irgi serga. Todėl vaikas suserga netikėta liga. Prireikia operacijos. Bet ir po to nebūna geriau. Vaikas užauga, bet ir toliau visą gyvenimą jaučiasi sau nepakankamas. Šis kūnas nebebus kitoks, nebesubręs tobulai. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, jei nebūčiau marinusi save badu, jei…
– Bet dabar tu gali valgyti, mėgautis maistu, dėkoti sau už tai, ką turi geriausio savyje, šypsotis man. Prisiminti gražius dalykus. Kaip, pavyzdžiui, šį pokalbį.
Rytė liūdnai nusišypsojo ir tyliai mąstė. Kokie keisti tie mūsų pasauliai… Lyg ir ne karas, bet vistiek nelaimingi. Prisimenu, skaičiau kažkur, jog kadaise Atėnų akropolis buvo geriausiai žinoma tvirtovė ant 156 metrų aukščio kalvos. Dabar, įžengusi į prekybos Akropolį, nejučia pasijuntu įkritusi tarp kelių laiko juostų ir niekaip negaliu įminti, kuris laikas yra tikras, o kuris – nepriklausantis dabarčiai. Liesa, tamsiaplaukė mergina su juodų rėmelių akiniais, lotoso poza sėdinti kelio viduryje, tarp kalėdiškai nusiteikusių, bet konvulsiškai prabėgančių žmonių. Tą merginą fotografuoja kita mergina labai rimtu veidu. Ir čia pasirodo galima rasti miesto raktininką. Jei šis raktininkas būtų senovės graikas, tikriausiai kartu prisėstų prie abiejų merginų drąsuolių, lyg dvynių Antigonių, tikinčių tiesa iki paskutinio vilties lašo. Sėdėtų ši graikų trijulė kaip trys dievybės, švenčiausioji trejybė lyg ant su žeme sulygintos kalvos, kur daiktų injekcijos į sielą veikia stipriau už medžio, paviršiun iškilusiomis šaknimis paslaptį. Raktininko paskirtis – duoti reikiamą raktą reikiamiems vartams, bet kodėl jis čia – niekas nežino. Galbūt saugo senovės Akropolį?
O Medeina tuo metu toliau žiūrėjo į žmones eilėse, visus iki vieno, kažkodėl su pilnutėlaičiais krepšiais ir vežimėliais. Kai kurie atrodė tokie surūgę ir pikti, kad jei būtum nors piršteliu netyčia juos užkabinęs, garantuotai būtum pasiųstas labai toli toli. Šiukšlės… begalės plastiko, begalės dalykų, kurie atspindi greitojo amžiaus sindromą: pirk, būk plastiku, kurk plastiką. Nėra veidrodžio, kuris atspindėtų kiekvieno pasirinkimų žalą.
Medeinos veide atsispindėjo gilus, tamsus šulinys, iš kurio ji sėmėsi regėjimo šiam pasauliui. Nebuvo tame šulinyje nei new age judėjimų, nei kultų, nei pasaulių be veidrodžio, nei žiurkių lenktynių, nei noro išsiskirti savo žiniomis, nei apskritai noro būti kažkuo. Ji regėjo. Ar daug tokių merginų, turinčių vos dvi dešimtis metų, bet rodosi, nugyvenusių tūkstančius jų, o galbūt tik šį gyvenimą gyvenančių, tačiau atėjusių iš kažin kokio seno seno pasaulio, kuris toks svetimas šiojo pasaulio pypsinčių minčių eilutėms?
– Mano poezija niekam nerūpi. Filosofija dalykėlis nuobodus, – Rytė atsigręžė ir žvilgtelėjo pro langą.
– Aš susitaikau, kad ir mano daromi dalykai nebus įdomūs daugumai. Tik mažąją dalį dar į tris dalis padalinus, būtų ta galima mano dalykų sekėja, kam įdomu.
– Jie niekada nesupras. Toks jų pasaulis ir kitoks nebus. Turiu omenyje tėvelius. Tavo dėka pradėjau save matyti. Iš tikrųjų matyti iš savojo veidrodžio. Nebaisi dabar, šią akimirką, šita bandelė. Ir nebijau Dievo.
– Galvoji ten nebeiti?
– Nežinau… Aš nieko nežinau. Įsivaizduoju tokį dalyką: kuomet ilgai keliauji autobusu ir stebi greitai prabėgančius vaizdus, pradingsta noras gaudyti akimirkas, sustoti prie konkrečių vaizdų, žmonių, vietų, daiktų. Pats noras savintis aplinką neleidžia matyti joje platesnę erdvę, kaip jūra besitęsiančią kažkur, kur akys nebeužmato. Ten stebiu nuolat greitai prabėgančius vaizdus ir jie maišosi taip, kad nebeatskiriu, kuris buvo realus, o kurį susapnavau. Norėčiau, kad viskas būtų plačiau. Erdviau. Kur esi daugiau nei tik prabėgantis vaizdas, kuris ištirpsta kitame, tampa vaiduokliu didesniajam vaizdui.
– Mhm.
– Kai riba tarp dangaus ir jūros išnyksta, viduje atsiveria tokia, supranti, kitokia erdvė, kurioje leidžiu viskam būti kažkur šalia ir kažkur labai arti, bet ne tiek, kad toji aplinka lyg kažin kokia juodoji skylė prarytų mane, užgesindama tapatybę. Tada tas dalykas, erdvėlaikiu jį pavadinsiu, stebimas iš šalies, įgyja kitokį matmenį, vaizdinį, nei tuomet, kada yra stebimas per tai, kas patenka į labai mažą ego gaudyklę. Bijau, kad toji bendruomenė man panaši į juodąją skylę, kurioje pamečiau savo veidą.
– Mhm.
– Norėčiau nužudyti tą prakeiktą būseną. Kai norisi ir gyventi, ir mirti vienu metu. Ir nebepriklausyti niekam, ir priklausyti nors kažkam. Kai norisi ir pasislėpti, ir šaukti „išgirskit mane, po galais!” vienu metu. Šitas kūnas mane labai riboja. O kai dar ir sutinku tokių tipų, kurie mėgsta užbadyti sielą iki kraujoplūdžio, priminti apie tai, nuo ko taip bandai atsitraukti – atsitraukti, kad tik pagaliau patikėtum, jog esi vertas gyventi, tada pakliūni į tikrai juodą minčių gaudyklę. Bakst į pūliuojančią vietą. Kiša savo purvinas rankas į žaizdą, tokią kaip Kristaus, ir išsiviepę sukioja ją, vis giliau ir giliau. Ot malonumėlis. Kad ir kaip stengčiaus stabiliai laikytis, vistiek susimaunu. Vis pataikau ne į tą kelią, nors tu ką.
– Tegul jie sau būnasi. O mes verčiau pasimėgaukim rytoj mano mamos keptais pyragėliais. Kviečiu ryt.
– Ak, tavo geroji ir darbščioji mama… Ačiū, mano drauge!
Kažkur erdvėje nuskambėjo Rytės mintys: „Įžengusi į prekybos Akropolį, nejučia pasijuntu įkritusi tarp kelių laiko juostų ir niekaip negaliu įminti, kuris laikas yra tikras, o kuris – nepriklausantis dabarčiai. Liesa, tamsiaplaukė mergina su juodų rėmelių akiniais, lotoso poza sėdinti kelio viduryje, kalėdiškai nusiteikusių, bet konvulsiškai prabėgančių žmonių. Tą merginą fotografuoja kita mergina labai rimtu veidu. Ir čia pasirodo galima rasti miesto raktininką.“
Kai abi draugės išsiskyrė ir patraukė į savuosius namus, parduotuvėje, ant to paties suoliuko atsisėdo jaunas vaikinukas. Atrodė taip, lyg norėtų visai šiai parduotuvei išrėkti: „melagiai, jūs, užsukti melagiai!” Po suoleliu rado kažkokį pamestą lapelį. Jis pakėlė jį ir perskaitė:
Viskas prasideda čia – tiesiai ant žemės, kur mūsų kojos remiasi. Ir jei tai aiškiai suvoksime, geriau galėsime pažinti ir visatos dėsnius.
“Kokie čia dar dėsniai. Kas čia tau kur prasideda, kas tau remiasi? Šiza tau, ne dėsniai. Nori tiesos? Klausyk. Ji išdavė mane. Jie paliko mane. Tos geltonos gėlės ant palangės… Kai mama jas išsinešė, nebegalėjau žiūrėti pro langą. Pykino vien nuo saulės šviesos. Va kokie dėsniai ant žemės.” – Vaikinukas, slėpdamas savyje kažkokią prieštaringą neapykantą, kuomet vienu metu norisi ir surikti, ir pasislėpti nuo visų, dėbsojo tai į žemę, tai į pirkėjų eiles.
Jis suglamžė lapelį ir jau norėjo jį mesti į šiukšlinę. Bet tada pasirodė ji. Nusišypsojo. Akimis prašė atleidimo. Jis įsidėjo suglamžytą popierėlį į vidinę kišenę ir atsistojo priešais ją lyg baltą lapą su dar neparašyta istorija. Už lango ošė miestas, kažkas apsikabino, berods, seniai nesimatę, kažkur susijuokė linksma kvepalų pardavėja, matyt gavusi komplimentą, kažkas praėjo pro šalį, mintyse sukdamas padriką filmą apie tą vienintelę, dievinančią augalus, tačiau nepasiekiamą. Bet kažkur, kažkokioje laiko ar minties juostoje, viskas yra labai arti. Juk sieloje telpa visas pasaulis.
Ričardo Šileikios ir asmeninio archyvo nuotraukos