Iš nedidelės Valkininkų traukinių stoties į erdvų menų pasaulį vieną gražią dieną iškeliavo Daiva Molytė, vėliau tapusi Lukauskiene. Dabar ji – žinoma dailininkė, poetė, rašytoja, ilgam įsikūrusi pajūry pamary. Daivos gyvenimo būdas ir kūryba tartum tvirtina: neįmanoma žmogaus išplėšti iš gamtos, o gamtos – iš žmogaus, juk alsuojame tuo pačiu ritmu.
Ne taip jau seniai Daiva atkeliavo ir į vaikų literatūrą (knyga ,‚Kaip kiras gintarus rinko“, 2019). Atrodo, ilgam…
Miela Daiva, prisimink savo vaikystės žaidimus, skaitytas knygas. O dar – mažo vaiko džiaugsmus ir baimes.
Mano vaikystė prabėgo gražiuose Dzūkijos pušynuose, Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje (dabar Naujieji Valkininkai), kurioje visas gyvenimas sukosi ratu aplink vaikų sanatoriją ir suaugusiųjų ligoninę. Didelę dalį laiko praleisdavom su vaikais kieme. O žaidimai tuo metu buvo įvairiausi.
Su mergaitėmis šokinėjom per virvutę, piešėme, karpėme ir puošėme kartonines lėles. Su berniukais važinėjome mašinytėmis, miškuose degindavome laužus. Buvome tikri kiemo vaikai. Kol tėvai dirbdavo sanatorijoje, mes žaisdavom jų gyvenimus: gydytojai, mokytojai, seselės ir kitas medicinos personalas, gyvendavo mūsų vaizduotėje ir žaidimuose.
Knygų namuose visada būdavo daug. Įvairiausių žanrų. Nestigo ir vaikams skirtos literatūros. O Milvydos kaime, mamos gimtinėje, diedukas Petras Pilinka-Šiškevičius skaitydavo mums seną, storą, nugeltusiais lapais knygą „Šventųjų gyvenimai“, išleistą Tilžėje 1904 m. Šią knygą paveldėjau iš senelių.
Pasakas prieš miegą sekė mama ir tėtis. Apie vištytę ir gaidelį, kuriam kelnes suplėšė lazdynas, apie neklaužadą Daivutę.
Kartais, slapčia, kad nematytų tėvai, vartydavome enciklopedijas ir medikams skirtas knygas. Ypač patikdavo „Chirurgija“.
Laikraščius, žurnalus tėvai prenumeruodavo: „Mokslas ir gyvenimas“, „Moteris“, to meto rajono laikraštis „Raudonoji vėliava“, o dabar „Merkio kraštas“, „Lietuvos pionierius“. Kartais atklysdavo „Literatūra ir menas“.
„Saulutę“ gavau dovanų viešėdama pas giminaičius Vilniuje. Pasak mamos, mokėjau ją mintinai. Atėjusi į pradinę mokyklą, galėjau mintinai pasekti ir lietuvių liaudies pasaką „Sigutė“.
Tos savotiškos siaubo apraiškos, liūdna istorija apie našlaitę ir jos brolį, buvo įdomiai perteiktos ir Aspazijos Surgailienės iliustracijose. O mes, kiemo vaikai, žinojme, kad šaltą, saulėtą žiemos dieną, žvilga ne sniegas, o raganos smegenys švyti…
Vėliau, augindami savo vaikus, ieškojome knygelių, kurios būdavo įdomios ir jiems, ir mums. Knyga skaitymui, žaidimui, bendravimui, spalvinimui.
Atsižvelgdama į Tavo kaligrafijos meistrystę, noriu teirautis: ar jau nuo mažens rašei dailiai, tvarkingai, o gal priešingai – ieškojai savo braižo? Ką ir kaip piešei pamokose ir sau?
Manau, kad mano piešiniai tuo metu nesiskyrė nuo bendraamžių darbų. Vaikai piešia gražiai. Savito braižo paieškos atsirado šiek tiek vėliau, kai pradėjau lankyti dailės būrelį. Mokytojas dažnai pagirdavo.
Kokios knygos darė Tau įtaką, kai buvai mokinė? Ar gaudavai jų dovanų? Ar buvo netoliese svarbi biblioteka, ar mokykla ugdė skaitymo džiaugsmą?
Knygų pasaulis mane įtraukė paauglystėje. Skaičiau visas knygas iš eilės, iš tėvų knygų lentynos ir bibliotekos. Gustave Flauberto „Ponia Bovari“, Richardo Aldingtono romanas „Visi žmonės priešai“, Umberto Eco „Rožės vardas“, serija ,,Drąsiųjų keliai“, Jules Verne nuotykių romanai. Namuose buvo knygų, kurias parašė lietuvių autoriai: Vytė Nemunėlis, Martynas Vainilaitis, Anzelmas Matutis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Baltušis, Mykolas Sluckis, Kazys Saja. Šiandien negalėčiau visų išvardinti. Reikėtų nuvažiuot ir pastovėt prie senosios knygų spintos. Skaitydavau iki vėlumos, pasislėpusi po anklode, pasišviesdama žibintuvėliu. Tėvai neleisdavo ilgai naktinėti.
Miestelyje, tuo metu, buvo naujai įrengta biblioteka. Vienoje patalpos pusėje, sudėtos knygos vaikams, kitoje – suaugusiųjų literatūra. Centrinėje dalyje – periodikos leidiniai. Dažnai ten keliaudavau. Vėliau, sprendžiant gyvenamojo būsto problemas, ši biblioteka, kaip ir pašto, kavinės patalpos Valkininkų g. stoties gyvenvietėje, buvo paversta gyvenamuoju butu.
Kuo svajojai tapti vaikystėje ir… kuo tapai?
Vaikystėje svajojau būti balerina. Labai norėjau. Žiūrėdavau televizorių ir kartu su šokėjomis darydavau špagatą. Bet vieną dieną kaimynė pasakė:
„Tavo kojos kreivos. Balerina būti negalėsi. Tokių nepriima.“
Ar labai skiriasi vaikystės, paauglystės, jaunystės įsivaizdavimai apie menus ir tikrovė, kurią dabar patiri?
Sunku pasakyti. Vaikiškos fantazijos ir įsivaizdavimai skatino domėtis, ieškoti ir surasti atsakymus į kamuojančius klausimus. Jautrūs išgyvenimai, emocijos atsiskleisdavo kas kartą kitaip. Vilnius buvo vos už 60 km. Tad teatrai, parodų salės, muziejai buvo lankomi gan dažnai.
Kaip į Tavo knygas atlėkė kiras? Ar sieji jį su savo ar su savo šeimos narių vaikyste? Ar galime tikėtis ir daugiau Tavo knygų vaikams? Galbūt poezijos ar…
Kiras į mano kūrybą atkeliavo vėliau, gyvenant pajūryje. Negalėjau nepamatyti šio paukščio, kuris ir dabar, rašant šį interviu, plasnoja už mano lango. Baltasis kiras gieda mano eilėraščiuose, knygoje „Baltojo kiro giesmynai”, bylodamas apie praeitį ir dabartį. O jo bičiulis kiras Aidis Vakaris gyvena pasakose, vaikštinėja pajūriu, stebi gamtą ir renka gintarus. Nesiečiau jo su savo šeimos narių vaikyste. Tai visų mūsų tikrų ir sugalvotų, o gal susapnuotų gyvenimai. Vaikams rašyti įdomu. Kūrinių mažiesiems skaitytojams tikrai bus daugiau. Jau yra.
Tavo kūrybinėje biografijoje sklandžiai siejasi poezija ir dailė. Kaip pavyko suderinti vieną su kita? Ar tikrai jos taip darniai sutaria, kaip atrodo žvelgiant iš šalies? O dar ir šokti mėgsti, juk taip?
Dailės mokslus pradėjau krimsti Kaune, besimokydama tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume, vėliau, Vilniaus dailės akademijoje, magistrantūroje. Teko dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje dailininke, apipavidalinti rengiamas literatūrines parodas. Tuo metu iš Amerikos į Kauną atkeliavo Stasio Santvaro biblioteka. Poezija ir dailė nulatos buvo šalia, kartu. Papildydamos viena kitą. Jas vienijantis ritmas egzistuoja dailėje, literatūroje, muzikoje, architektūroje. O šokių pamokos – aktyvaus laisvalaikio užsiėmimas. Tango, salsa, kvikstepas, lėtas valsas, džaivas.
Poezija – kas ji yra Tau? Kai skaitai, kai rašai, kai klausai kitų skaitymų?
Visą gyvenimą ieškau atsakymo į šį klausimą.
Ko linki lietuvių literatūrai, o ypač – vaikų literatūrai?
Lietuvių, o ir vaikų literatūrai, palinkėčiau nenuskęsti toje brukalinio šlamšto jūroje. Nepasiklysti menkaverčių, reklaminių kūrinių gausoje, kurie užplūsta mus iš įvairiausių erdvių.
Belieka pasveikinti Tave, jau antrą kartą pelniusią Ievos Simonaitytės premiją. Lauksime Tavo knygų mažiems ir jauniems, žinoma, ir suaugusiems.