Ir lietuvių, ir ukrainiečių knygose vaikams kalbama apie sudėtingus istorinius įvykius.
Skaityti lietuviškai pradėjau nuo vaikiškų knygų. Mažesnės apimties tekstai, paprastesnis žodynas, o be to – unikali galimybė vėl pasijusti vaiku, kuris pirmą kartą dėlioja naujus žodžius į sakinius ir taip pažįsta pasaulį. Tik šį kartą – jau suprantant, kokias prasmes įdeda autoriai ir kaip jie su mažaisiais skaitytojais mezga nelengvus pokalbius apie tamsiąją gyvenimo pusę: karą, okupaciją, genocidą.
Mano pačios vaikystėje knygų netrūko – tiesa, daugiausia sovietinių, cenzūruotų ar „iš viršaus“, ar pačių rašytojų, nedrįsusių kelti pavojingų temų. Taip, ukrainiečių vaikų pamėgtoje Vsevolodo Nestaikos trilogijoje „Toreadorai iš Vasiukivkos“ jaunieji herojai daug kalba apie Antrąjį pasaulinį karą, baisumus gretindami su taikaus gyvenimo grožiu, o kartu – žavėdamiesi žmonių pasirengimu susivienyti dėl Tėvynės. Vis dėlto kiti ukrainiečiams svarbūs istorijos puslapiai šioje knygoje nutylimi, nepaisant to, kad paties Vsevolodo Nestaikos tėvas, buvęs „sičės šaulys“, buvo suimtas ir dingo be žinios baisiais 1933 metais.
Vsevolodo Nestaikos trilogijoje „Toreadorai iš Vasiukivkos“ vaizduojamas konfliktas tarp taikaus ir gražaus pasaulio bei Antrojo pasaulio karo baisumų.
Ukrainai atgavus nepriklausomybę, situacija pasikeitė. Dabar vaikiškų knygų sudėtingomis temomis atsiranda vis daugiau. Papasakoti mažam sūnui ar dukrai apie Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) veiklą tėvams padės Oleho Vytvickio knygos „Sukilėlių abėcėlė“ ir „Aliarmyko ir jo draugų nuotykiai“. Per eilėraštukus ir piešinius rašytojas pasakoja mažyliams apie jaunojo sukilėlio Aliarmyko veiklą, o kartu parodo UPA kovotojų buitį. Vyresni moksleiviai gali įsigilinti į temą kartu su Halynos Pahutiak romanais „Pasaulio akis“ ir „Naktinis keleivis“. Šioje tikrais įvykiais paremtoje nuotykių dilogijoje jaunasis UPA ryšininkas Ilko praeina savo paties brendimo kelią – o suaugti paaugliui, vykdančiam pogrindinę kovą su okupantais, tenka pernelyg greitai.
Pretekstu pakalbėti apie Holodomoro tragediją gali tapti Katerynos Jehoruškinos „Skrynia“, kuri subtiliai paliečia šeimos atminties ir išgyvenimo temas. Leidinyje yra QR kodai su nuorodomis į istorinį kontekstą ir psichologų patarimai, kaip su vaikais aptarti sudėtingus klausimus. Julijos Smal komiksas „Penkios varpos. Holodomoras. Istorijos apie tai, kaip dingo ukrainiečiai“ skirtas vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Iliustracijos čia derinamos su tikrais sovietmečio dokumentais, o tai pabrėžia nevilties ir siaubo jausmą, nes visa tai išgyveno realūs žmonės – autorė rėmėsi savo močiutės ir vyresnių draugų giminaičių prisiminimais. O Marijos Pravdos knygoje „Ten, kur teka Jatranė“ ši tragedija jau parodyta pasitelkus realizmo žanrą: devynmečio Tymošo, kuriam tenka gelbėti nuo bado jaunesnius brolį ir seserį, akimis.
Julijos Smal komiksas „Penkios varpos. Holodomoras. Istorijos apie tai, kaip dingo ukrainiečiai“ skirtas skirtas vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams.
Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto tema iki šiol išlieka jautri net ir suaugusiam ukrainiečių skaitytojui: juk daugelį dešimtmečių tikroji ukrainiečių ir žydų šeimų tragedija buvo užtemdyta sovietinio mito, kuris kuo toliau, tuo labiau priminė beprotišką mirties kultą „možem povtorit“ („galim pakartoti“). Susigrąžinti savo pačių istoriją – nelengva užduotis, reikalaujanti ir sąžiningumo, ir subtilumo, tad nenuostabu, kad kūrinių vaikams apie šį laikotarpį vis dar trūksta. Apie Holokaustą kalba ir ukrainiečių balsai – pavyzdžiui, grafinio romano „Slėpynės su mirtimi. Vaikų pasakojimai apie nevaikišką istoriją“ autoriai Ana Jamčuk ir Mykola Kušniras surinko realius keturių Holokausto liudininkų iš Černivcių, išgyvenusių jį vaikystėje, prisiminimus, o Nadijka Herbiš jaunesniojo ir vidurinio mokyklinio amžiaus vaikams skirtoje knygoje „Mes gyvename ugnikalnio pakraštyje“ parodė žydų tautos tragediją mažos mergaitės akimis. Tačiau pats praėjusio amžiaus karas dažniau figūruoja vyresnės kartos autorių, tuomečių karo vaikų, kūriniuose (pavyzdžiui, autobiografinė Volodymyro Rutkivskio apysaka „Poterčiata“) arba verstinėje vaikų klasikoje. Šiuolaikiniams ukrainiečių skaitytojams, autoriams ir leidėjams aktualesnis lieka dabartinis Rusijos įsiveržimas, ir tai nenuostabu.
Dar įdomiau lyginti, kaip su istorinės atminties tema dirba Lietuvos vaikų rašytojai ir rašytojos. Garsiausia iš tokių knygų – Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ su Linos Itagaki iliustracijomis – 2021-aisiais pasirodė ir ukrainiečių kalba (vertė Beatričė Beliavciv). Mažo berniuko Algiuko, kuris kartu su tėvais ir seserimi ištremtas į Sibirą, istorija, deja, tapo dar aktualesnė po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Juk būtent dabar tūkstančiai ukrainiečių vaikų, rusų neteisėtai išvežtų iš okupuotų teritorijų, patiria kankinimus, kurių neturėtų patirti nė vienas vaikas, ir kalbėti apie tai yra svarbu. Lietuvos mažyliams saugų atstumą pasinerti į Algiuko istoriją suteikia istorinis nutolimas, o ukrainiečių vaikams – etninis.
Knygoje „Penkios varpos“šalia iliustracijų pateikiami to laiko istoriniai dokumentai.
„Sibiro haiku“ ir man paliko didžiulį įspūdį. Vaiko akimis, su vaikams būdingu tiesmukiškumu aprašyti tragiški įvykiai tampa dar baisesni, bet kartu – būtent vaikiškas jautrumas ir gebėjimas matyti magiją kasdienybėje pasakojimui suteikia dar vieną sluoksnį – magiškojo realizmo. Mane sužavėjo sumanymas tetą Petronėlę, kurios prototipu iš dalies tapo autorės giminaitė, paversti Japonijos gerbėja – tai padeda jai išgyventi naujosios kasdienybės siaubus. Juk ir aš pati, 2022-aisiais netikėtai atsidūrusi Lietuvoje, atitrūkdavau būtent mokydamasi naujos kalbos ir kultūros.
Asmeniškos man tapo ir dvi kitos Mariaus Marcinkevičiaus knygos vaikams – mažosios partizanės Magdės istorija „Mergaitė su šautuvu“, iliustruota Linos Itagaki, bei žydų berniuko išpažintis „Akmenėlis“ su Ingos Dagilės piešiniais. Mano močiutės sesuo iš Minsko srities buvo Aušvico koncentracijos stovyklos kalinė ir išgyveno tik per stebuklą – naciai ją ten išsiuntė kaip partizanų ryšininkę. Apie šią patirtį ji beveik nepasakojo: ar dėl patirtos traumos, ar todėl, kad sovietmečiu karo belaisviai neretai patekdavo jau į kitas stovyklas Sibire. O mano senelio vaikystė prabėgo šalia vieno iš Baltarusijos getų. Todėl skaitydama šias dvi knygas bandžiau suprasti ir pajausti tą savo šeimos istorijos puslapį, kuris visada buvo apeinamas: pasirengimą rizikuoti gyvybe dėl gimtojo krašto ir bejėgiškumą prieš negailestingus okupantus, prie kurių prisijungia dar ir vietiniai su išsiderinusiu moraliniu kompasu.
Svarbiausia – nenutylėti skausmo, o jį iškalbėti.
„Akmenėlis“ – trumpa ir labai galinga istorija, kurioje mirtis vaizduojama metaforiškai, be nereikalingo natūralizmo. Čia susitelkiama į gyvenimą. O gyvenimas tęsiasi. Įžūli nuotykių knyga „Mergaitė su šautuvu“ užkrečia optimizmu ir nusiteikimu judėti pirmyn, daryti viską, kas įmanoma, nepaisant skausmo ir netekčių. Bendras šių knygų bruožas – jos, kiekviena savaip, moko rasti atramą: meilėje artimiesiems ir gimtajam kraštui, gamtos grožyje, prisiminimuose, kurių niekas negali atimti. Gerume. Viltyje ir meilėje.
Mano nuomone, būtent tokios ir yra geriausios pirmosios knygos apie sudėtingus dalykus – nenutylėti skausmo, o jį iškalbėti. Nepalikti vaiko vieno pasaulinių baisumų sūkuryje, o parodyti, į ką galima atsiremti, norint ištverti pačią tamsiausią naktį ir sulaukti saulės, kuri būtinai patekės.