Mąstytojo, mokslininko, gydytojo, alchemiko ir astrologo Girolamo Cardano portretas.
Publikuojama iš „Wikipedia“
Žymus Renesanso epochos italų mąstytojas, mokslininkas, gydytojas, alchemikas ir astrologas Girolamas Cardanas (1501–1576) sukūrė vieną pirmųjų Europoje modernių, pasaulietinių, psichologinių autobiografijų. „Jeronimo Kardano, milaniečio ir Bolonijos piliečio, knyga apie savo gyvenimą“ laikoma Renesanso žmogaus savianalizės pavyzdžiu ir yra vienas garsiausių Renesanso epochos memuarinių kūrinių.
Paryžiuje 1643 m. išspausdinus G. Cardano autobiografiją, pasaulis sužinojo apie žmogų, kurio gyvenimo būdas ir mąstymas pranoko Renesanso epochą, kaip ir visa, kas buvo draudžiama ar baudžiama. Suimtas inkvizicijos ir kalinamas, priverstas pasitraukti iš pareigų Bolonijos universitete, jis persikėlė į Romą, nutarė parašyti atvirai ir drąsiai apie jam atseikėtus gyvenimo pūdus. Memuarus baigė kurti pačiu laiku, 1576-aisiais. Nes tais metais mirė.
Knygą autorius pradeda nuo savo kilmės, tėvų, gimimo ir trumpos svarbiausių gyvenimo įvykių santraukos, atsisakydamas autobiografijos aprašymo chronologine tvarka. Kūrinyje gausu filosofinių samprotavimų, informacijos apie mokslinę veiklą, žinių apie asmeninį autoriaus gyvenimą. Jo dorybės ir paklydimai, pamaldumas ir religiniai įsitikinimai, sūnaus tragedija, kai šis buvo nuteistas už žmonos nužudymą, jo paties, kaip lošiko, praktika, kuria remdamasis kūrė tikimybių teoriją, atskleidžia spalvingą Renesanso epochoje gyvenusios visuomenės ir individo santykių vaizdą. Autorius nebando įsiteikti skaitytojui, jo tikslas kitas – kalbėti atvirai, nuoširdžiai, pasakyti tiesą apie savo gyvenimą, remiantis socialinėmis ir asmeninėmis patirtimis, nevengiant atskleisti savo silpnybių.
Renesanso epocha, memuarine literatūra ir egodokumentika besidominčiam skaitytojui ši autobiografija – vertingas istorijos šaltinis ir įtraukiantis literatūros kūrinys.
Spaudai ruošiamos knygos „Jeronimo Kardano, milaniečio ir Bolonijos piliečio, knyga apie savo gyvenimą“ viršelis.
Autobiografiją „Jeronimo Kardano, milaniečio ir Bolonijos piliečio, knyga apie savo gyvenimą“ leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Knygą iš lotynų kalbos išvertė ir komentarus parengė Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros absolventas Karolis Lyvenas (Karolis Lyvens), 2024 m. Mančesterio universitete apsigynęs filosofijos daktaro laipsnį. Įvadinio straipsnio „Jeronimo Kardano „Autobiografijos“ slėpiniai ir atodangos“ autorius – Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Pacevičius. Knygos redaktorė Irena Stankevičienė, dailininkas Saulius Bajorinas. Leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, vertimą parėmė Italijos užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.
Kviečiame skaityti ištrauką iš knygos „Jeronimo Kardano, milaniečio ir Bolonijos piliečio, knyga apie savo gyvenimą“.
TRISDEŠIMTASIS SKYRIUS
PAVOJAI IR NUTIKIMAI. TAIP PAT APIE TOKIAS GAUSIAS, SKIRTINGAS IR NEPABAIGIAMAS KLASTAS
O nutikimai, kuriuos papasakosiu, įvyko, kai gyvenau Pavijoje Katanėjų namuose. Iš ryto ėjau į paskaitas, žemė buvo nuklota sniegu, sustojęs prie apirusios sienos nusišlapinau iš dešinės studentui. Man iš ten nusileidus ir einant apačioje buvusiu taku, visai šalia pat nukrito iš sienos išklibėjusi plyta – taigi šio pavojaus išvengiau tiktai sniego dėka, nes dėl jo negalėjau eiti aukščiau prie pat sienos buvusiu takeliu, nors ir labai spiriant bendrakeleiviui.
Vėliau, jei neklystu, 1540 metais, man einant Rytine gatve, toptelėjo mintis, nors ir be jokio pagrindo, dabar pat pereiti gatvę iš jos kairiosios pusės į dešiniąją, ir kai tik jau buvau tenai, didelis mūro gabalas iškrito iš labai aukšto stogo apatinės dalies priešingoje gatvės pusėje, lygiai tokiu atstumu prieš mane priekyje, kad jeigu nebūčiau pakeitęs ėjimo trajektorijos, tas mūro gabalas tikrai būtų mane visą sutraiškęs, ir šitaip Dievui panorėjus ištrūkau iš šio pavojaus.
Neilgai trukus netoli tos pačios vietos jojau ant mulaitės, o man iš priekio kelią užstojo lėtai važiuojantis vežimas, aš tada jau norėjau jį lenkti iš dešinės, nes mane spyrė reikalai ir kankino laiko gaišimas. Bet sau pasakiau: „O kas, jeigu vežimas grius?“. Ir štai – tuojau pat, man pristojus, jis nuvirto. Nėra abejonės, kad jei būčiau paskubėjęs ir jį lenkęs, jis tikrai būtų mane prispaudęs, tikrai pakenkęs ir sukėlęs nemenką pavojų.
Stebiuosi ne tuo, kad taip nutiko, bet tuo, kad nors tiek kartų esu keitęs judėjimo kryptį, bet to niekada nedarydavau be priežasties, tiktai tokių po to paaiškėjusių pavojų atveju; gal kitų kartų nepastebėjau. Bet visgi tai neatrodytų toks didelis ir stebėtinas dalykas, jei nebūtų daugkartinių tokių sutapimų pavyzdžių.
Kai buvau vaikas, jei neklystu, vienuolikos metų amžiaus, ir įžengiau į garbingojo Donato Karkano namus, mano pilvą sukandžiojo nedidelis švelnaus kailio šuo, sužeidė penkiose vietose, nors ir nesunkiai. Bet vis dėlto, kadangi žaizdos pajuodo, apie tai pasakysiu tik tiek: gerai, kad tada nieko nežinojau apie pasiutligės pavojų, kitaip, jeigu kažkas panašaus būtų atsitikę man esant vyresniam, galbūt tai, ko nebūtų padariusi liga, būtų padariusi baimė.
1525 metais, kai buvau tapęs rektoriumi, vos nenuskendau Gardos ežere, kai su savo išsinuomotais žirgais nenoromis buvau įlipęs į laivą. Lūžo stiebas, vairas, vienas iš dviejų irklų, buvo nuplėštos burės, taip pat ir mažesniojo stiebo, užklupo naktis. Išsigelbėjau Sirmijonėje, kai kiti jau buvo praradę bet kokią viltį, o aš dar turėjau mažytę; jei būtume pavėlavę prisišvartuoti bent minutę ar dvi, būtume pražuvę, nes užgriuvo tokia smarki vėtra, kad viešbutyje lankstėsi geležinės langų velkės; o aš, nors iš pradžių atrodžiau išsigandęs, patiekus ant stalo didelę lydeką, linksmas pavakarieniavau, priešingai nei kiti, išskyrus šios klaidos kaltininką įkalbėtoją, kuris po to pavojuje pasirodė esąs smarkus ir ryžtingas talkininkas.
Kai buvau Venecijoje per Mergelės Marijos Gimimą, pralošiau savo pinigus, kitą dieną likusiuosius; o buvau žaidimų bendro namuose; pamatęs kortas esant nesąžiningas, jam durklu sužeidžiau veidą, vis dėlto nesunkiai. Ten buvo ir du jaunuoliai, jo bičiuliai, ir dvi ietys, prikabintos prie lubų, ir namo durys buvo užrakintos raktu, bet aš, susigriebęs visus ir jo, ir savo pinigus, kuriuos buvau praradęs dieną prieš tai, o dabar prietaringojo meno pagalba buvau vėl atsilošęs ir atgavęs (tuo tarpu savo atgautuosius rūbus bei žiedus jau buvau išsiuntęs namo per savo tarną), jam dalį pinigų savo noru atmečiau ir atidaviau, kadangi mačiau jį esant sužeistą, ir iškart puoliau tarnus, kuriems nepavyko išsitraukti ginklų; jiems maldaujant pasigailėti gyvybės, dovanojau su sąlyga, kad jie man atrakintų namų duris; ponas, matydamas tokią didžiulę suirutę bei sumaištį ir (kaip man atrodo) pabijojęs bet kokio delsimo pavojaus po to, kai mane savo paties namuose apsuko nesąžiningomis kortomis, ir sumetęs, koks mažas skirtumas tarp to, ką galėjo įgyti ir ką prarasti, liepė atidaryti duris, taip aš išėjau. Tą pačią dieną, besistengdamas išvengti miesto sargybinių keliamos grėsmės po to, kai padariau skriaudą miesto senatoriui, būdamas ginkluotas ir apsivilkęs šarvus po drabužiais, antrą valandą nakties paslydęs įkritau į jūrą; krisdamas nepasimečiau, padariau grybšnį dešiniąja ranka ir, sučiupęs siją, buvau išgelbėtas kompanijos; įlipęs į laivą, atrandu (kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti) tą, su kuriuo lošiau, bintu dėl žaizdos apvyturiuotu veidu; jis man spontaniškai pats pasiūlė jūreiviškus drabužius, kuriais apsivilkęs kartu su juo nuvykau Padujon.
Kai Antverpene norėjau nusipirkti brangakmenį, įkritau į duobę (nežinau, kodėl ir kokiu tikslu jinai buvo juvelyro dirbtuvėje), užsigavau, nusibrozdinau kairiąją ausį, guodžiausi, kad dar pasisekė ir visai lengvai išsisukau, juk nukentėjo tik oda.
1566 metais, kai buvau Bolonijoje, mečiausi nuo lekiančio vežimo, nes jo nebuvo įmanoma sustabdyti: todėl lūžo dešiniosios rankos bevardis pirštas, dilbis taipogi nukentėjo taip smarkiai, kad rankos nebegalėjau sulenkti per alkūnę; tai laikėsi kažkiek dienų, o tada persikeitė ir perėjo į kairiąją ranką, o dešinioji pasiliko sveika, kas tikrai stebėtina, bet dar keisčiau tai, kad po devynerių metų be jokios priežasties skausmas sugrįžo ten pat, tarsi koks pranašiškas ženklas, atgal į dešiniąją ranką ir dabar mane vargina, o pirštas, nepritaikius jokių gydymo priemonių, taip atsigavo, kad nebejaučiu jokio pažeidimo ir beveik nebeliko jokio jo iškrypimo.
O ką jau besakyti apie užsikrėtimo maru pavojų, patirtą 1541 metais? Buvau aplankęs garbingojo pulkininko genujiečio Del Izolos tarną, jis buvo apimtas, kaip vėliau išaiškėjo, maro, mat buvo atvykęs iš Šveicarijos ir tenai miegojęs tarp dviejų vėliau mirusių ligonių. Aš tada tos aplinkybės nežinojau ir po to lyg niekur nieko nešiau į Milaną įžengiančio imperatoriaus baldakimą, kadangi buvau Gydytojų Kolegijos rektorius; kai ligos pobūdis paaiškėjo, pulkininkas ragino numirėlį slapta užkasti už miesto, nepanorau tam pritarti, nieko nebijodamas labiau nei panaudoti klastą ar ją patirti. Bet Dievas padėjo, mat ligonis pasveiko, nemažai padedamas mūsų tėviškos pagalbos, nors jau nebebuvo jokios vilties.
Girolamui Cardanui skirtas medalis, kurį apie 1550 m. sukūrė Leone Leoni. Kitoje medalio pusėje pavaizduota kompozicija pavadinimu „Sapnas“.
Publikuojama iš „Wikipedia“
O kas atsitiko 1546 metais, tai jau beveik stebuklinga. Ramiai sau atsipalaidavęs keliavau iš namo, kuriame dieną prieš tai šuo mane buvo truputį palietęs nasrais, bet nesužeidęs, tačiau kadangi jis mane buvo užpuolęs iš pasalų ir be jokio garso, tai bijojau, kad tik jis nebūtų buvęs pasiutęs, taigi jam buvo atnešta vandens, ir nors jo gerti nepanorėjo, bet taip pat ir nepabėgo; man liepus, jis suėdė atneštą koplūno kulšelę; kai tuo tarpu matau šunį, didelį labai, judantį link manęs iš visai toli, ir buvo Šv. Kryžiaus, labai linksma balandžio mėnesio diena, o kelias iš abiejų pusių aptaisytas gyvatvorėmis bei medžiais; na ir tariau sau: „Kas man čia su šunimis ir vakar, ir šiandien? Tik ką įveikiau tuščią baimę. O kas žino – ar tik šis šuo irgi nebus pasiutęs?“. Ir kol tokius dalykus mintiju, šuo jau prisiartino, ir jau buvo per plauką nuo mulaitės galvos, taip, kad nebežinojau, ko griebtis, ir vos tik priartėjo, puolė mane, pašoko į orą, o aš tuo metu jojau ant mažos mulaitės ir griebiausi vienintelės įmanomos priemonės išsigelbėti, visgi jau apgalvotos – pasilenkiau taip, kad jau galva liečiau mulės kaklą, šuo praskriejo virš manęs cvangtelėdamas dantimis ir nei sužeidė, nei išvis palietė – į mane jis nepataikė. Tai tikrai galima pripažinti buvus stebuklą, tokį stebuklingą, kad jei nebūčiau šito daugkart ir daugelyje vietų užrašęs, manyčiau, kad tai buvęs tiktai sapnas ir vaizduotės kliedesys; panašiai manyčiau, jei šuo po to nebūtų pažvelgęs atgal ir netikėtai nubėgęs atgal bei užpuolęs kairėje pusėje prie gyvatvorės iš paskos sekusio tarno, kurio paklausiau: „Pasakyk, prašau“, nes šuns jau nebebuvo, jis buvo visu greičiu nulėkęs, „ar matei, ką tas šuo padarė, ir ar jis tau nieko nepridarė?“; jis atsakė: „Tikrai nieko nepridarė, bet puikiai mačiau, kaip pasielgė su jumis““; „Pasakyk, susimildamas,“, vėl paklausiau, „kaipgi pasielgė?“, tada jis: „Šoko tiesiai jums ant galvos, bet jums pasilenkus, praskriejo pro šalį ir nesužeidė“. Tada pasakiau sau: „man tikrai nepasivaideno“, bet vis dėlto šitas dalykas visiems kitiems galės pasirodyti per daug neįtikėtinas, kad būtų galima juo patikėti.
Vieno garsiausių Giarolamo Cardano veikalų titulinis puslapis. Publikuojama iš „Wikipedia“
Apskritai patyriau keturis pačius baisiausius pavojus, tai yra, tokius, kad jei su jais nebūčiau susitvarkęs, su gyvenimu būtų buvę baigta: pirmasis buvo nuskendimo, antrasis – pasiutusio šuns, trečiasis – mūro užgriuvimas (mažesnis, nes buvau atstu), pagaliau barnis kilmingojo venecijiečio namuose.
Tiek pat pačių didžiausių netekčių bei kliūčių: pirmoji – sugulimo kliūtis, impotencija, antroji netektis – žiauri sūnaus mirtis, trečioji bėda – kalėjimas, ketvirtoji – jaunesniojo sūnaus nedorumo. Šitokia tvarka reikia metodiškai tirti gyvenimą. Tiktai praleidžiu dukters nevaisingumą, ilgą Kolegijos bylinėjimosi procesą; tiek priešiškų ir tuo labiau neteisingų persekiojimų, prastai subalansuotą kūno temperamentą ir nuolatinį silpnumą; nė vieno su manim susijusio žmogaus, kuris turėtų proto ir padorumo; nes jeigu man nebūtų tokio trūkę, man būtų buvę žymiai lengviau, ir būčiau buvęs laisvas nuo daugelio smulkesnių nepatogumų.
Girolamo Cardano memorialinė lenta. Publikuojama iš „Wikipedia“
O kalbant apie mirtinas žabangas, papasakosiu stebėtinų dalykų, prašau dėmesio, nes tai išskirtinė istorija. Tuo metu profesoriavau Pavijoje, paskaitas skaičiau namie, pas mane tada buvo atsitiktinai pasamdyta tarnaitė, jaunasis Herkulis Viskontis, du berniukai ir tarnas, jei neklystu. Vienas šių berniukų buvo mano sekretorius ir muzikas, o kitas pasiuntinukas. Ėjo 1562 metai, kuriais buvau apsisprendęs palikti Paviją ir profesoriaus pareigas, bet Senatas į tokį sumanymą žiūrėjo kreivai, tarsi į iš pykčio įsikarščiavusio žmogaus sprendimą. Taigi buvo du daktarai, kurių vienas gudruolis, kadaise buvęs mano mokinys, o kitas ekstraordinarinis medicinos profesorius, nesuktas, ir, manau, neblogas žmogus, tačiau ko tik nepadaro garbės, karjeros bei turtų troškimas, ypač tada, kai sritis pati garbingiausia? O jis buvo pavainikis. Mano varžovai su didžiuliu užsidegimu ieškojo būdų pasiekti, kad aš palikčiau miestą, ir, kaip atrodė, jie buvo pasiruošę šio savo noro išpildymo tikslu padaryti viską. Taigi, kadangi jie nesitikėjo manęs išstumti iš mano profesoriaus katedros, mat Senatas tam trukdė, nors netgi ir pats ieškojau pasitraukimo kelio, jie ėmėsi plano mane nugalabyti, bet ne ginklu, nes bijojo nešlovės ir Senato, o klasta; kadangi mano konkurentas matė negalėsiąs būti pirmasis, jeigu aš nepasitrauksiąs. Taigi reikalą jie pradėjo vykdyti iš tolo ir per aplinkui. Pirmiausia jie surašo laišką mano žento vardu, tokį bjaurų ir tokį šlykštų, dar blogiau, pridėję netgi dukters vardą, kad jiems esą gėda susigiminiavimo su manimi, gėda už Senatą ir už Kolegiją, reikalas esąs toks, kad jie todėl jau maną mane esant nevertą profesoriaus vietos ir mane iš ten pašalinsią; priblokštas tokio begėdiško ir įžūlaus maniškių puolimo, nežinojau, ką man daryti, ką sakyti ar ką atsakyti; taip pat negalėjau suprasti, kam visa tai, kodėl toks begėdiškas ir įžūlus poelgis. Nors dabar ir aišku, kad tai kilo iš to paties sumanymo, tuo pačiu tikslu, kuriuo buvo išgalvoti ir kiti dalykai. Mat po keleto dienų man atnešamas kitas laiškas, Fjoravančio vardu, kurio turinys buvo toks: jam esą gėda už Tėvynę, Kolegiją, Profesorių Kongregaciją, esą visur pasklidusi žinia, kad aš tvirkinąs berniukus ir man neužtenką vieno, todėl esu pridėjęs taip pat ir antrą; toks dalykas esąs visiškai niekad ir niekur negirdėtas; jis prašąs tiekos draugų vardu, kad atsižvelgčiau į savo viešąją nešlovę; Pavijoje dabar niekas kitas neteikiama svarstymui, kaip tik šitai; nurodomi piliečių namai, kur vykstą posėdžiai šiuo klausimu. Kai aš tai perskaičiau, apstulbau; ir negalėjau patikėti, kad tai būsiąs laiškas, parašytas draugiško ir santūraus žmogaus. Tačiau visgi mano atmintyje dar laikėsi prieš tai gautas paskutinis, kaip tada maniau, žento laiškas; dabar manau, kad jis man niekada jo nerašė ir kad jis niekada nieko tokio nepagalvojo, juk nuo tada iki pat šiandienos, ir būdamas draugiškai nusiteikęs, ir su manimi nesutardamas, jis visada mane gerbė ir neparodė nė menkiausios blogos nuomonės apie mane šešėlio, jau nekalbant apie tokį absurdišką dalyką; praleidžiu kitus dalykus – netgi jei būtų tokiais dalykais patikėjęs žmogus, šiaip jau kitais atžvilgiais nuovokus, tai kam tai surašyti laiške, kuris galįs patekti į daugelio rankas, ir apkaltinti uošvį nusikaltimu, kuris buvo tiek pat abejotinas, kiek ir bjaurus, gėdingas ir kuris jam pačiam bus kenksmingas? Taigi iškart paliepiu atnešti drabužius, juos apsivilkęs einu pas Fjoravantį, paklausiu apie laišką, pripažįsta, kad tai jo; tada dar labiau apstulbau; nes visiškai neįtariau klastos, tuo labiau apie ją nemąsčiau. Pradėjau su juo metodiškai diskutuoti ir klausti: „Tai kurgi vyksta tie garsieji posėdžiai?“ Tada pradėjo svyruoti ir nebeturėjo ką pasakyti, vien tiktai kartojosi minėdamas viešai sklindančius gandus ir Gimnazijos rektorių, mat jis visiškas Delfino šalininkas; vis dėlto, kai pamatė, kad reikalas linksta link to, kad greičiau jau pats pakliūsiąs į nemenką pavojų dėl šmeižto, negu kad pavyks mesti įtarimo šešėlį ant manęs, pakeitė savo planus ir nustojo tai daryti – nors, kaip sakiau, būdamas nesuktas bei naivus jis visgi pamatė, kokios didelės šio reikalo pasekmės gali būti. Taigi nuo tos dienos visa tai baigėsi ir kruopščiai konstruotos machinacijos sugriuvo. Bet papasakosiu, ką paskiau supratau, kokiu būdu reikalas buvęs sukurstytas: Vilkas ir Lapė įteigė tai Aviai , kad Senatas jau visiškai nusprendęs jai suteikti antrąją medicinos profesoriaus katedrą Pavijoje, jei manęs nebebūsią; nes į pirmąją pretendavo pats konkurentas pagal tam tikrą seną bei įprastą įpėdinystės tvarkos paprotį, o Laputė būtų pasilaikiusi savo vietą. Bet, kaip po to parodė įvykiai, taip neįvyko.