Pasak bibliotekininkės Linos Bimbirytės, bibliotekininko pareiga seniai nebėra tik išduoti ir priimti knygas. Evelinos Kiupelytės nuotrauka
Bibliotekininko profesija dažnai vis dar siejama su tyla, knygų lentynomis ir skaitytojų aptarnavimu. Tačiau šiuolaikinė biblioteka yra kur kas daugiau nei knygų saugykla, o jos darbuotojai – ne vien tarpininkai tarp knygos ir skaitytojo. Apie meilę vaikų ir jaunimo literatūrai, skaitymo skatinimą, bibliotekininko kasdienybę ir netikėtas skaitytojų užklausas pasakoja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Lina Bimbirytė.
Liną Bimbirytę kalbino Ilona Ežerinytė.
***
Lina, mes pažįstamos jau kelerius metus. Esi žmogus, kurį visada gera sutikti Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Dažniausiai kalbamės apie literatūrą, betgi papasakok ir apie save: kur gimei, augai? Kokie keliai atvedė į biblioteką, kabinetą, kuriame dabar dirbi?
Gimiau ir užaugau Gargžduose, nedideliame mieste šalia Klaipėdos. Čia gyvenu ir dabar. Baigusi gimnaziją išvykau į sostinę, studijavau lietuvių filologiją Vilniaus universitete, vėliau dirbau Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tad natūralu, kad po dešimtmečio, jau su šeima sugrįžusi gyventi į Gargždus, vėl įsidarbinau bibliotekoje. Kelerius metus dirbau gana monotonišką darbą prie knygų ir duomenų bazės, bet mane visada traukė Vaikų ir jaunimo biblioteka, buvau dažna jos skaitytoja, tad po kurio laiko perėjau į šį padalinį ir tapau už jį atsakinga. Meile vaikų ir jaunimo literatūrai universitete mane užkrėtė dėstytojas Kęstutis Urba. Man regis, tai yra nepagydoma.
Šit kaip! Tu Kęstučio studentė! Tai daug ką pasako… Bet ar viską, ką gavai universitete, gali realizuoti bibliotekoje? Juk čia nereikia nei rašyti recenzijų, nei vertinti knygų, nei kam nors ką nors aiškinti apie literatūrą. Argi bibliotekininkas nėra tik tarpininkas, suvedantis knygą su skaitytoju, skaitytoją – su knyga? Štai mano kaimuko bibliotekoje dirba buvusi zootechnikė, ir ką – puikiausiai susitvarko.
Bibliotekininkas seniai nebėra žmogus, kuris tik išduoda ir priima knygas. Jo funkcijos labai plačios, o viena pagrindinių – skatinti skaityti. Jei pats mėgsti skaityti, sudominti kitus geromis knygomis nėra sudėtinga. Nesijaučiu nutolusi nuo literatūros. Priešingai, bibliotekoje knygos gyvos kaip niekur kitur, čia jos keliauja iš rankų į rankas, apie jas kasdien kalbamės su vaikais, jų tėvais ir mokytojais, organizuojame edukacijas, renginius, akcijas, žaidimus, įrengiame patogias erdves – ir visa tai tik tam, kad ugdytume meilę skaitymui. Neįsivaizduoju, kaip visa tai sektųsi organizuoti, jei nebūčiau įgijusi filologinių žinių.
Šiuolaikinis bibliotekininkas turi išmanyti ne tik vaikų ir jaunimo literatūros tendencijas, bet ir vaikų raidos ypatumus bei daugelį kitų dalykų. Aurimo Pociaus nuotrauka
Vadinasi, turi nuolat stebėti literatūros procesus, kad skaitytojui galėtum pristatyti naujausias knygas? Bet jų išeina šimtai! Kada spėji tiek visko perskaityti?
Visko tikrai neperskaitau. Visuomet bent jau perverčiu ir susipažįstu su naujienomis, įdomiausias knygas stengiuosi ir perskaityti. Vis dar gajus stereotipas, neva bibliotekininkai darbo metu skaito knygas. Iš tiesų skaitome tik laisvu metu, nes veiklų per dieną turime apsčiai. Tad skaitau vakarais arba savaitgaliais. Dar išnaudoju laiką vairuodama ir klausydama garsinių knygų. Tik gaila, kad naujos vaikų ir jaunimo knygos labai retai turi garsinį variantą.
Kaip supratau, knygų skaitymas neįeina į bibliotekininko ar bibliotekininkės pareigas? Tai nesąžininga ir neprotinga! Suprantu, kad bibliotekoje vyksta įvairių veiklų, bet jei aš būčiau kokia bibliotekininkų profsąjungos pirmininkė, reikalaučiau įteisinti skaitymo valandą. Vienam nuo 8 valandos ryto, kitam darbuotojui nuo 9 valandos, ir taip toliau. Privalėtų skaityti visi – ir direktorius, direktorė, ir stalius, ir sekretorė.
Nebloga mintis dėl skaitymo valandos. Reikės ją pasiūlyti savo direktorei, juolab kad ji yra ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė. Būtų išties šaunu, jei darbo dieną pradėtume ne nuo, pavyzdžiui, elektroninių laiškų, o nuo valandos su knyga.
Kokios šiuolaikinės vaikų ir jaunimo literatūros tendencijos?
Man regis, labai gerai, kad vaikų ir paauglių literatūroje nevengiama sunkių temų, kad išleidžiama nemažai knygų apie karą, emigraciją. Apskritai pastariesiems metams būdinga istorinės atminties ir pilietiškumo temų gausa. Išleista įvairių komiksų, grafinių romanų vaikams ir paaugliams apie istoriją, Lietuvai svarbius asmenis pristatančių knygų. Nors, keista, knygų apie karantino ir pandemijos patirtis kažkodėl nėra. Gal dar turi praeiti laiko, kad aiškiai pajustume to pasekmes? Pastaraisiais metais užderėjo knygų su siaubo elementais – tiek verstinių, tiek lietuvių autorių parašytų. Dar džiugu, kad Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui dedikuoti metai bibliotekų lentynas papildė nemažu glėbiu knygų apie genialųjį kūrėją. Net ir kūdikiams skirtų knygelių išleista su M. K. Čiurlionio piešinių motyvais. Smagu, kad pamažu atsiranda knygų lengvai suprantama kalba. Ir skaitytojai jas gan greitai atranda. Bibliotekoje turime ne vieną šeimą, kurioje auga vaikų, turinčių skaitymo sunkumų, arba šias knygas atranda šeimos, kurių vaikai dar tik mokosi skaityti, taip pat užsieniečiai, kurie mokosi lietuvių kalbos. Mažiesiems vis dar gana gausiai leidžiama įvairiausių knygelių apie emocijas, emocinį intelektą. Deja, randasi ir knygų, kurios nuoširdžiai, tikiuosi, nepasirodys patrauklios skaitytojams. Tai knygos, sukurtos naudojant dirbtinį intelektą. Panašu, kad šis įrankis naudojamas ne tik iliustracijoms, bet ir tekstui sukurti. Labai pasigendu lietuvių autorių perleistų kūrinių. Prieš kokį dešimtmetį išleistos knygos dėvisi, plyšta, o leidyklos jų neskuba perleisti.
Liną Bimbirytę visada traukė vaikų ir jaunimo literatūra. Asmeninio albumo nuotrauka
Oho, kokia literatūros įvairovė! Grįžtu prie ankstesnio savo klausimo iš kitos pusės – jei jau bibliotekos darbuotoja ar darbuotojas neturi galimybės pats perskaityti gaunamų knygų, kas padeda bibliotekininkui susidaryti nuomonę apie knygos vertę? Influenceriai? Literatūros kritikai? Leidyklų reklamos? „Goodreads“ ir panašios platformos?
Nuomonės formuotojų, „Goodreeds“ ir kitų platformų neseku, nes ten rašo kas tik nori ir nebūtinai išmanantis, apie ką rašo. Seku tik Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus puslapio naujienas, dalyvauju jų organizuojamuose renginiuose, seminaruose, skaitau jų leidžiamą žurnalą apie vaikų ir jaunimo literatūrą „Rubinaitis“, stebiu, kokios knygos ar autoriai apdovanojami IBBY įsteigtomis premijomis, kas pretenduoja tapti ar yra apdovanojami „Metų knygos“ ar Nacionalinio vaikų literatūros konkurso, Vaikų literatūros premijos laureatais. Taip pat seku, kas gauna užsienio apdovanojimus: Astridos Lindgren atminimo premiją, Hanso Christiano Anderseno medalį, Karnegio medalį ir pan. Iš tiesų, kartais ir pačiai tenka šviesti ir mokyti kolegas, ypač atėjus dirbti naujiems darbuotojams, nes jauni kolegos dažnai menkai išmano vaikų ir jaunimo knygas, autorius, vaikų raidos ypatumus bei daugelį kitų dalykų. Aišku, su darbo praktika pamažu tos žinios ateina, bet vis tiek lieka gana paviršutiniškos. Bet ko norėti, jau senokai nė vienas universitetas neberuošia bibliotekininkų, vaikų literatūros kurso aukštojoje mokykloje taip pat reikėtų su geru žiburiu paieškoti, nes tuo domisi ir dėsto vos keli pavieniai mokslininkai Lietuvoje. Užtat Lietuvos bibliotekininkų draugija ne taip seniai jauniesiems Lietuvos bibliotekininkams pradėjo organizuoja kursus, vasaros stovyklas, kuriose už nedidelį mokestį gali kelti kvalifikaciją, įgyti reikalingų žinių. Galbūt IBBY taip pat galėtų pasekti šiuo pavyzdžiu ir organizuoti kursus bibliotekininkams bei mokytojams.
Idėja nebloga. Taigi bibliotekos žmogus turi mokytis visą gyvenimą. Sunkus darbas. Bet juk pasitaiko ir čia linksmų momentų? Kokių keisčiausių užklausų esi išgirdusi bibliotekoje, kai vaikai ar jaunimas ateina imti knygų?
Kartą įlėkė vyrukas, iš tolo šaukdamas: „Ar heroiną turite?“ – „Taip, turim, – sakau, – ir nemokamai vaikams dalinam.“ Kurį laiką netgi užsirašydavome keisčiausius vaikų ir paauglių prašymus. Pavyzdžiui, prašo „Keptos duonos“ vietoj „Riešutų duonos“ arba „Ožiaragio malūno“ vietoj „Baltaragio malūno“. Ne kartą yra prašę, sakyčiau, šiuolaikiškai sukirčiuotos pasakų rinktinės „Gulbė karaliaũs pati“. Gana dažnai būna, kad vaikai nusižiūri, ką draugai skaito, ir atėję ima pasakoti, kaip atrodo knygos viršelis, nes nei autoriaus, nei pavadinimo neprisimena. Tuomet tenka gerai pasukti galvą, ant kurios knygos galėtų būti pavaizduotas debesėlis arba kokia balerina.
Vis dėlto įsimintiniausios pačios jautriausios užklausos. Pavyzdžiui, merginos, kuri prašė liūdnos knygos arba knygos apie vienišus, nepritampančius paauglius. Viena mama yra prašiusi knygų vaikams apie skyrybas. Ne ūgtelėjusiems, ne paaugliams, o visai mažiukams.
Taip, gerai parinkta knyga tikrai gali padėti įvairiais gyvenimo atvejais.
Sekmadienį buvau Klaipėdos dramos teatre, spektaklyje kūdikiams „Vandenynas“. Režisierė Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė dėkojo už kažkada rekomenduotą jai knygą, kai ji dar tik nešiojosi spektaklio sumanymą ir ieškojo istorijos jam įgyvendinti. Sakė, rekomenduota knyga taip pritiko, kad visa komanda mielai dirbo, kol nugludino galutinį spektaklio variantą.
Kaip gražu! Knyga įkvėpė spektaklį. Bet juk pasitaiko, kad darbas su knygomis įkvepia ir kurti knygas. Pažįstu ne vieną rašytoja tapusią bibliotekininkę. O tu, Lina, nerašai? Kažkaip man atrodo, kad VU filologai visi yra parašę bent po eilėraštį…
Lina Bimbirytė paaugliams veda kūrybinio rašymo dirbtuves ir tikisi, kad Klaipėdoje užaugs jauna rašančiųjų karta. Dovilės Kubiliūtės nuotrauka
Ne, nerašau. Bent nieko tokio, ką norėtųsi parodyti kitiems. Rašyti, žinoma, esu bandžiusi. Gimnazijoje turėjau griežtą lietuvių kalbos mokytoją, kuriai kas pusmetį privalėjome atsiskaityti po kelis puslapius kūrybos, papuoliau tarp geriau rašančių, tad teko važinėti po aplinkines mokyklas ir skaityti savo kūrybą. Ne patys maloniausi prisiminimai. Rašymas – sunkus darbas, tad mieliau skaitau jau parašytus tekstus. Užtat šiemet subūriau mėgstančių rašyti paauglių grupę. Visą pavasarį bibliotekoje reguliariai susitikdavo dvylika paauglių, kurie pagal specialiai jiems sukurtą metodinę medžiagą atlikdavo įvairias kūrybinio rašymo užduotis, o vėliau susitikdavo su rašytojais. Rudenį kviesiu dar vieną norinčių rašyti paauglių grupę. Tikiuosi, Klaipėdoje užaugs jauna rašančiųjų karta.
Ačiū, buvo miela pasikalbėti.