Psichologinių pasakų knygoje „Siaubamiškio pasakos“ jungiami du pasauliai:
linksmų nonsenso pasakojimų ir komplikuotos išbyrėjusios šeimos istorija.
Nuotrauka iš V. V. Landsbergio asmeninio archyvo
Vaikų literatūros Lietuvoje esama įvairios, ji man regisi kaip itin greitai besikeičianti, netikėčiausiai besitransformuojanti, dinamiška, siekianti atliepti jaunojo skaitytojo poreikius. Vytautas V. Landsbergis, prieš daugiau kaip tris dešimtmečius rašytojo keliu pasukęs su knyga „Rudnosiuko istorijos“, šiandien yra vienas savičiausių, įdomiausių ir mylimiausių vaikų literatūros (ir ne vien jos) rašytojų. „Arklio Dominyko meilė“, „Pelytė Zita“, knygelių serija apie lapiuką Pūkį mažiesiems – tai tik keletas iš daugybės jo knygų vaikams, su kuriomis užaugo ne viena karta ir šiandien tebeskaito mažieji. Populiarus ir produktyvus vaikų rašytojas, turintis atpažįstamą originalų stilių – toks jis buvo visados. Tačiau šiandien su Vytautu kalbamės ne tik apie vaikų literatūros mūzą, nepaliekančią jo jau ilgus dešimtmečius, bet ir apie knygines sėkmes ir nesėkmes, žingsnį į suaugusiųjų literatūrą, atsitiktinumo faktorių bei rašytojo laikyseną apskritai.
Vytautą V. Landsbergį kalbino Daina Opolskaitė
***
Jūsų kūrybos kelias ar keliai – labai įvairūs, plačiai išsišakoję, užpildantys ne vieną meno nišą, bet man Vytautas V. Landsbergis pirmiausia yra puikių, vaikams skirtų knygų rašytojas, turintis tikrai autentišką stilių, savitą braižą. Kas jį formavo? Būti vaikų rašytoju – likimas, atsitiktinumas, pašaukimas?
Absurdiškos aplinkybės lėmė būti vaikų rašytoju – kai manąją (sarkastiškai dadaistišką) absurdo istorijų ir anekdotų knygą „Rudnosiuko istorijos“, kuri, man rods, skirta visiškai ne vaikams, išrinko geriausia 1994 metų knyga vaikams. Tada supratau, kad jei jau pripažino ir įdėjo į neblogą lentyną, tai būk malonus toje lentynoje ir patupėti. Ir priperėti vaikų literatūros viščiukų. Gal ir kiti neblogai cypsės? Ir atsidarė ferma.
O juk rašiau „rudnosiukus“ pirmiausia studentiškai bendruomenei, ypač panelėms, per nuobodžias mokslinio komunizmo paskaitas. Buvo anuomet tokia koketavimo ir kvailiojimo forma mūsų universitete. Ir staiga – bac – tave su visom panelėm pažemina arba paaukština iki vaikų literatūros.
„Rudnosiuko raštai“ – geriausių Rudnosiuko istorijų ir anekdotų antologija. 1993 m. pasakų knyga
„Rudnosiuko istorijos“ išrinkta geriausia metų knyga vaikams.
Nuotrauka iš V. V. Landsbergio asmeninio archyvo
Kita vertus, tas laimėjimas man liko ir kaip psichoterapinis nonsensas – nes anksčiau „rudnosiukus“, siūlytus „Nemuno“ žurnalui, atmetė vyr. redaktorius su prierašu „miniatiūros banalios, primityviai naivios, nespausdinsime“. Ir staiga tas pačias primityviai naivias miniatiūras išrenka geriausia metų knyga. Vėliau, važinėdamas po mokyklas, dažnai pasakojau šią istoriją vaikams kaip pavyzdį pridurdamas, kad jei protingi dėdės sakys, kad sukūrėt kažką nei šiokio, nei tokio – atkreipkit ypatingą dėmesį į tą savo kūrinį, nes galbūt sukūrėt kažką ypatingo, ko tie dėdės dar nėr matę ir neatpažįsta, knaisiodamiesi savo protingų akademinių kartotekų stalčiukuose.
Kita pamoka iš to nuotykio – kad geriausiai pasiseka, kai dirbi tarsi nerimtai ir nesitiki didelio rezultato. Žaidi, nes tau smagu žaisti. Taip, beje, nutiko ir su „Bevardžio sagomis“, ką tik išrinkta geriausia metų prozos penketuko knyga – juk tikrai nerašiau geriausios metų knygos. Netyč. Užmojis prasidėjo nuo paprasčiausių eksperimentų su tiesiogine kalba, norėjau išmokti rašyt ne ornamentuota, literatūrine kalba, o taip, tarsi paprastas žmogelis pasakotų savo nuotykį ar skaudžią patirtį. Pajusti, kaip kalbėtų vaikas, senis, vyras, moteris, net vėlė.
Beje, įdomu, ar pats skaitote kitų lietuvių autorių knygas vaikams, ar stebite mūsų vaikų literatūros procesą? Jums tai rūpi ar ne? Ar rašytojas turėtų siekti kažkaip suvokti save tame procese?
Čia turiu susigėst ir pasakyt, kad ką nors paskaitau gana atsitiktinai, fragmentiškai, arba tuos, kurie man asmeniškai pažįstami ir svarbūs, tarkim, Iloną Ežerinytę. Nerandu laiko ir nesutelkiu dėmesio nuo darbų gausos pervargusioje galvoje, o ir skaitau lėtokai. Ir prie lovos kalnas knygų, kurias noriu perkrimst iš pasaulinės literatūros, ypač dokumentines knygas, man regis, prasminga skaityti dabar. Mėgstu ir klasiką pasikartot – Granauską, Aputį. Tiesiog nespėju sekti kultūrinio pasaulio naujienų. Toks pasyvumas yra gal ir dėl to, kad informacijos aplink mus tiek daug, per daug ir kartais norisi tiesiog rasti laiko tuščiai galvai. Tada domėjimąsi kultūra pakeičia gamta, tyla, šaltinio čiurlenimas, lietus, paukščiai. Tai irgi labai gera literatūra. Pasaulinė.
Kiek laiko užtrunka parašyti knygą vaikams? Nuo ko viskas prasideda?
Nėra jokios laiko liniuotės, kiekvieno knygvaikio pastojimo ir išnešiojimo laikas skirtingas. „Arklio Dominyko meilė“ pasirašė tarsi koks nušvitimas per savaitę ar dvi, o „Angelų pasakas“ rašiau porą metų, bet paskui dar aštuonerius perleisdamas taisinėjau, kol aprimau.
Knyga apsireiškia kaip Dominykas arba tiesiog sugalvoju, kad tokio kūrinio reikia. Antruoju atveju vargsti, kol ji atsiveria ir visgi nutinka kažin koks sielos „nusileidimas“ ir į neapreikštą kūrinį. O kartais niekas taip ir nenusileidžia, lieka techniškai sukaltas tekstas, kuriame nėra nieko, kas mane patį nustebintų. Visad smagi toji „Eureka!“ patirtis – „aš to nebūčiau parašęs“. Tiek skaitant kitų knygas, tiek savo. Tarsi ne tu būtum rašęs…
Man visada magėjo paklausti, kaip Jūsų veikėjai gyvūnai gauna žmonių vardus (Zita, Dominykas, Alfonsas…)? Ar tai nutinka natūraliai, ar turint kokį konkretų tikslą?
Žmogiški vardai nukrinta netyčia, dėl (nuo) aliteracijų ir charakterių, pasąmonėje susijusių su tais vardais. Dominykas – dominikonas. Zita – Kelmickaitė. Paskui jau, kai turėjau teisintis piktoms kritikėms, ėmiau gromuluoti mintį, kad žvėrys ir paukščiai – taip pat žmonės. Ir vaikams tai labai priimtina, kai randa panašius į žmonių vardus. Tada sunkiau tuos gyvūnėlius – mūsų mažuosius brolius – žudyt, nekęst ar nenorėti turėt su jais reikalų, neva jie savo prigimtimi žemiau už mus.
Antra vertus, yra ir keblumų: kartą viena mama skundėsi, kad vaikas supyko pamatęs virtuvėje pastatytus spąstus pelėms: „O jeigu ateis pelytė Zita?“
Trečia vertus, nemanau, kad tai kažkas naujo – vaikystėje kaime karvės dažnai turėdavo žmonių vardus. Net karvę Birutę pamenu.
Vytauto V. Landsbergio bibliografijoje – kelios dešimtys knygų.
Radviliškio r. viešosios bibliotekos nuotrauka
Skaitydama Jūsų knygas vaikams jaučiu, kad turite ypatingą dovaną prisiartinti prie vaikiškos logikos, pasaulėžiūros, Jūsų sukurti personažai – tokie kaip Pūkis ar Arklys Dominykas – tiesiog nepamirštami, labai įtaigūs. Sakyčiau: gebate mąstyti kaip vaikas, pasakoti jam suprantama kalba, esate tarytum užkerėtas kažkokio vaikystės fenomeno. Ar pats turite tokią nuojautą, ar ja pasikliaunate?
Manau, kad kiekviename mūsų slepiasi vidinis kvailys arba vidinis paukštis (vidinio vaiko klišė jau kiek nusivalkiojusi) – toji sielos dalis, kuri yra kūrybinga, spontaniška, žaidžianti ir nebijanti pasirodyt niekam tikusi. Nes moka juoktis ne tik iš kitų, bet pirmiausia iš savęs.
Man sunku atsakyt į jūsų klausimą, ką turiu ir ko neturiu, bet esu nemažai bartas ir luptas vaikystėj už savo melagystes. Tai labai lavino fantaziją ir išmokau meluot vis geriau ir geriau, kol… tapau vaikų rašytoju. Kita vertus, toje patirtyje esama ir skaudžių žaizdų, tebelydinčio nerimo – tad ir juokies paskui iš to, kas labai skauda. Kad neišprotėtum. Ir gal kiek geriau supranti kitus, irgi gyvenimo įdaužtus. Kaip sako kolega Rudnosiukas – „viskas būtų gerai, jei ne tas gyvenimas“.
Kita vertus, Jūsų literatūra vaikams yra ne vien žaisminga, ji teigia labai aiškias vertybes, ugdo patriotiškumą. Štai naujausia, neseniai pasirodžiusi knyga vaikams „(Ne)eilinis ežys Kepežys“ tikrai išsiskirianti – tokia „sunkiasvorė“, turinio atžvilgiu tarytum sprogstanti per siūles, joje tiek visko, o ir pats rašytojas Vytautas V. Landsbergis tarsi vėl kitoks… Iš kur visa tai?
Rusijos karas prieš Ukrainą įpareigojo eiti ginti užpultą brolišką šalį, ne tik remiant finansiškai, bet… ir einant į virtualią (literatūrinę) kariuomenę, tampant savanoriu ežiu Kepežiu. (Čia dar trumpas komentaras apie personažų vardus – rašydamas prisirišau prie psichologiškai artimo prototipo, savo bičiulio, operatoriaus a. a. Audriaus Kemežio, kurio pavardė persikėlė (prisikėlė) ir ežio vardo sąskambin.)
Pareiga parašyti šią knygą atsirado supratus, kad mūsų vaikų patriotinį naratyvą kol kas ugdo tik supasakintos partizaniškos istorijos, fantastiškos mergaitės su šautuvais, tačiau trūksta dabarties karo ir net metodikų. Atpažinimo grobuoniško karo mitologijų bei provokacijų. Plius – pasakos kūrimas yra ir šiokie tokie burtai, nes kai seki – tai ir sekasi. Yra ryšys tarp mito ir realybės, tą ne vienas Jungas yra paliudijęs. Tai ir čia įsišnekėjau, kad jei parašysiu gerą knygą, kurioje gerai viskas baigsis, tai gal kažkokiu neurolingvistiniu kosminio perprogramavimo būdu prisidėsiu prie Ukrainos sėkmės. Ta ukrainų pergalė, tikiu, atsiras ir be mano pastangų, bet… kodėl nepabandžius prisidėti ir savais būdais? O jei suveiks ir tai?
Dar vienas postūmis tokiai knygai atsirasti – noras pabėgt nuo savęs, nuo rudnosiukiškų ir dominykiškų atradimų, bandymas eksperimentuoti. Panašių intencijų paskatintos atsirado ir ankstesnės „Siaubamiškio pasakos“ ar „Begemoto godos“. Literatūros kritikų bendruomenės jos liko nepastebėtos, bet man dėl to ne mažiau brangios. Toji zona – nueik nežinia kur, atnešk nežinia (nežinai) ką – visad įdomesnė už – nueik, kur jau buvai, gal ten vėl rasi panašų baravyką.
Žinau, kad esate iš tų rašytojų, kurie gali daugybę kartų grįžti prie savo kūrinio, jį vis taisyti, keisti, ką nors pridėti, atimti, visiškai transformuoti tekstą, kitaip tariant, ieškote to vienintelio varianto. Mane tai stulbina, nes pati esu iš tų, kurie bauginasi tai daryti, nes tokios transformacijos neretai pareikalauja visiško teksto perrašymo, kartais – netgi pirminės idėjos atsisakymo. Ar Jūsų nevargina toks kūrybos procesas, ar – priešingai – yra naudingas, padeda augti kaip rašytojui?
Vargina. Taip nutinka tik su tomis knygomis, kurioms išnešioti pritrūko laiko – bet tą suprantu tik praėjus metams, kitiems. Arba, tarkim, kurdamas animacinį filmą „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“, kai staiga susigaudžiau, kad anoji (knygos) versija buvo kiek perkrauta visokių astrologinių pamokslų ir literatūriškumo, tad ėmiausi keisti knygos siužetą kaip filmą, t. y. scenarijus paskui save truktelėjo ir knygą.
Tą man lengviau padaryt, nes turime su žmonele Ramune savo leidyklą ir knygas vis tiek anksčiau ar vėliau tenka perleisti. O ištaisęs senąjį save, aišku, kad ūgteli, čia jau tokia konsteliacija, savęs perstatymas. Kaip Miunhauzenas, kuris traukia save už plaukų iš literatūrinės pelkės su visu žirgu.
Ar pagaliau baigęs rašyti knygą išgyvenate džiaugsmą? Jausmą, kad parašyta taip, kad daugiau jau nieko neįmanoma ir nesinorėtų pridėti – savotišką išsipildymą?
Kai parašau knygą, tą pačią akimirką ji tampa tarsi nebe mano. Netenku savininkiškumo jausmo, įsijungia nebe „mano“, o „mūsų“, tada jau žiūriu pro nepatenkinto skaitytojo akinius ir bambu, kad galėjo tas rašytojas parašyti ir geriau. Niekad nebūnu patenkintas tuo, ką parašiau.
Mažiausiems skaitytojams skirtoje knygoje „Pūkis ir Pyktukas“
pasakojama apie visiems puikiai pažįstamą jausmą – pyktį.
Nuotrauka iš V. V. Landsbergio asmeninio archyvo
Įdomu, ar prisimenate kokią nors kūrybinę nesėkmę, bloką ar kokį kitokį „sudužimą“, ar teko tokių patirti? O gal nebūta?
Sunkiausia būna su užsakoma literatūra. Turėjau bene vienintelį tokį pasiūlymą – Anupriškių pramogų parkui sukurti legendą, istoriją – ir parašiau knygą „Anupro kupros“; yra joje gerų vietų, bet visuma nenutiko. Ir parko nenutiko.
O didžiausias „sudužimas“ ar pamoka buvo, kai kažkada savo jaunatvišką eseistiką iš „delfių“ komentarų sudėjau knygon… Tada supratau, kad nereikėjo to daryti, nes vienadieniai dalykai ir yra vienadieniai. Bet puikybės jausmui susimažinti tas į naudą – potyris, kad gali pavaryt pro šalį, nekenkia, net išlaisvina, ypač kai tą prisipažįsti. Vis prisimenu klasioką Gintarą Varną, teatro režisierių, kuris sako, kad, norint pastatyti gerą spektaklį, reikia sukurti kelis nevykusius ir vėl užaugti. Manau, kad tokios bangos egzistuoja ir literatūroje. O iš savo klaidų geriausiai pasimokai, jei tik yra noras mokytis.
Šiame itin sparčiai riedančiame pasaulyje (į kur?), kuriame gyvename, kartais pagalvoju, kokia yra ar turėtų būti rašytojo būsena, būvis, misija, vizija, kad jis nevirstų paprastu plebėju. Mat kuo toliau, tuo labiau ribos tarp minios, masių ir kūrėjo nusitrina, kas man sunkiai suprantama, nes kūrėjui vis tiek reikalingas didesnis ar mažesnis atsiribojimas. Antai serbų eseistas Danilo Kiš duoda patarimą dar jaunam rašytojui: kai visuotinai švenčiama, tau nėra reikalo ten dalyvauti. Ar Jums svarbios kokios nors nuostatos, ar turite principų, kurių kaip rašytojas niekada nepažeistumėte?
Man regis, viešasis gyvenimas iškelia į paviršių, supaviršutina – o tai didžiausias pavojus rašytojui, kai negali pasitraukt ir atsistot po medžiu, nes valstybėje vyksta blogi dalykai. Bet negali ir įsitraukt nuo galvos iki kojų, ir imt kapotis į kairę, į dešinę – tada visos mūzos išsilaksto. Siauras lynas, kuriuo turi / gali eiti. Nei ten nenugriūt, nei ten.
Man likęs toks Romo Lileikio, vadovavusio mūsų kultūriniam sambrūzdžiui dar studentaujant Vilniaus universitete, priesakas ar rekomendacija – kad mes neturėtume angažuotis aktyvioje politikoje, o būti tarsi šalia ar virš jos, aktyviai patardami ir palaikydami visas gerąsias jėgas, veikiančias valstybės ir viešojo intereso labui. Turime išsaugoti brolystės dvasią. Tą nuostatą Sąjūdis ir Nepriklausomybė pakoregavo, nes daug mūsiškių visgi pasuko politikon – Aurelijus Katkevičius, Darius Kuolys. Ar tai davė vaisių? Kažkokių davė, matyt. Tačiau vėlesnio pasimetimo bei iškritimo iš vežėčių irgi būta. Ir brolystės dvasios nebeliko.
Viena žinau – politikon neisiu, bet esu politikoje komentuodamas, ieškodamas kitąsyk sąlyčio net su oponuojančiais ar infoarkliašūdžiais besimėtančiais. Stengiuosi, kad karo „mūsyse“ būtų mažiau. Kita vertus, buvimas kultūroje – tai irgi politika, ypač kuriant filmus apie partizanus ar jų išdavikus.
Suaugusiems skirta knyga „Bevardžio sagos“ tapo geriausia 2025 m. prozos knyga.
Nuotrauka iš V. V. Landsbergio asmeninio archyvo
Jūsų pirmoji knyga suaugusiesiems „Bevardžio sagos“ tapo metų prozos knyga. Ar po tokios sėkmės yra noras daugiau rašyti šiai amžiaus kategorijai? Ar nepaliksite vaikų literatūros?
Neplanuoju ko nors palikti ar nepalikti. Knygos pasibeldžia kaip kokios mylimosios į sielos langą –atveri ir įsileidi. O ar įsiropštusi mūza bus vaikiškos knygos pasiuntinė, ar suaugusiųjų – pati pasakys, kai susidraugausim ir išgersim tinkamą kiekį arbatos. Dabar baladojasi viena suaugėliška mūza, o kaip ten su ta draugyste bus – matysim. Beje, ir vaikiškos knygos mūza stalčiuje apsigyveno – kartais būna, kad pamatai ją, bet artimesnių santykių išvengi. Surašai jos pageidavimus, norus, sukonspektuoji, ko ta gražuolė nori iš tavęs, bet padedi šonan, nes nori atsigauti po paskutiniųjų knygų mūzameilių.
Nuostabu! Linkiu tų mūzameilių kuo daugiau!
MENO BANGŲ projektą Knygų gatvė ir skersgatviai-2 iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
