Ieva Babilaitė (kairėje) ir Triinu Laan festivalyje „Vaikų knygų sala“.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Psichologai ir neuromokslininkai teigia, kad beveik 80 proc. informacijos apie pasaulį mes gauname akimis. Akivaizdu, kad augančiam vaikui vaizdo turinys ir jo forma yra nepaprastai svarbūs mokantis suvokti aplinką, kurioje jis gyvena ir veikia. Todėl nenuostabu, kad knygose mažąjį skaitytoją ypač domina iliustracijos. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius už gražiausiai iliustruotą metų knygą vaikams kasmet skiria premiją, kuriai 2013-aisiais suteiktas Domicelės Tarabildienės vardas. Apdovanojimų knygų sąrašą papildo ir premija už geriausią paveikslėlių knygą. Kompetentinga komisija kasmet paskelbia po tris nominantus kiekvienai kategorijai, kol galiausiai iš jų išrenkama po vieną geriausią metų kūrinį. Šiemet Domicelės Tarabildienės premijos nominantėmis paskelbtos trys dailininkės, iliustravusios 2025 m. išleistas knygas. Komisijos įvertinimo sulaukė Kornelija Žalpytė už kinematografiškus piešinius Jurgos Vilės knygai „Džuljeta ir kino kaukai“, Reda Tomingas, iliustravusi Sigitos Mikšaitės knygą „Istorija vizgina uodegą“, o Ieva Babilaitė įvertinta už jautrų ir gilų iliustracijų pasaulį Triinu Laan pasakoje „Mažasis lapiukas yra turtingas“.
Ne mažiau intriguojanti ir geriausios paveikslėlių knygos kategorija, kurioje knygos autoriai kuria vaizdo ir teksto vienybę. Joje nominuotas Jurgos Vilės ir Viltės Žumbakytės-Haisch tandemas knygoje „Oseanas ir mama vėžlė“, žaismingumu pasižyminti Šarūnės Baltrušaitienė ir Viktorijos Ežiukas knyga „Slaptas Spirgutės noras“ bei Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki kūrinys „Sakmė apie Neringą“. Prieš pasineriant į nominuotų knygų puslapius, verta stabtelėti prie pačios paveikslėlių knygos sampratos, kuri vaikų literatūros pasaulyje užima išskirtinę vietą. Tai nėra tiesiog gausiai iliustruotas pasakojimas. Paveikslėlių knygoje tekstas ir vaizdas veikia kaip nedaloma visuma – rašytojas ir dailininkas po lygiai dalijasi pasakojimo „našta“. Čia iliustracija ne aklai atkartoja žodžius, o pratęsia juos, suteikdama jiems papildomų prasmių, emocinių atspalvių, o kartais net kurdama lygiagretų tekstui siužetą. Šiose knygose esti nedaug teksto, kadangi paveikslėlių knygų adresatas – dar nemokantys arba tik pradedantys skaityti vaikai. Nedidelė teksto apimtis įpareigoja kūrėjus išnaudoti kiekvieną vizualią detalę – šriftą, spalvų paletę, puslapių vertimo ritmą, paverčiant knygą autonomišku stebuklingu pasauliu.
Šarūnės Baltrušaitienės ir dailininkės Viktorijos Ežiuko knyga „Slaptas Spirgutės noras“ – autonomiškas stebuklingas pasaulis.
Toks pasaulis atsiveria Šarūnės Baltrušaitienės ir dailininkės Viktorijos Ežiuko knygoje „Slaptas Spirgutės noras“, kurioje vietoje nenustygstanti mergaitė užsimoja rasti sau tėtį. Nors tikslo pasiekti nepavyksta, pozityvus Spirgutės žvilgsnis į aplinką neužgęsta. Mergaitės vaikišką optimizmą išreiškia ir iliustracijos: jos sukomponuotos švelniuose pastelinių spalvų fonuose, kurie tarsi atkartoja Spirgutės būdą. Kadangi jos vaikiškas dėmesys šokinėja, sąlyginė iliustracijų netvarka ir vaizduojamų objektų išsibarstymas po lapą yra visiškai pagrįsti meniniai sprendimai. Tekstas šioje knygoje veikia kaip lygiavertis iliustracijos elementas – jis yra organiška dinamiškos kompozicijos dalis. Tokį patį teksto įsiliejimą į vaizdą matome ir kitoje nominuotoje paveikslėlių knygoje – Linos Itagaki iliustruotoje „Sakmėje apie Neringą“. Kadangi kūrinys skirtas 5–10 metų vaikams, sprendimas tekstą spausdinti didžiosiomis raidėmis yra ne tik iliustracijas papildantis elementas, bet ir pagalba tik pradedančiam skaitytojui. Knygos pasakojime susipina du laikai – dabarties ir mitologinis, kuriuose veikia dvi Neringos. Viena – pajūryje su draugais esanti, tačiau vienatvėje skendinti mokinukė, o antroji – legendinė galiūnė, savo milžinišką ūgį naudojusi skęstantiems laivams gelbėti. Abi Neringos iliustracijose yra visiškai vienodos. Toks vaizdinis tapatumas tampa raktu į jųdviejų vidinį ryšį: jis atsiskleidžia, kai, išgirdusi audros užkluptų draugų šauksmus, šiuolaikinė Neringa pasiryžta šokti į bangas jų gelbėti. Šį Neringos apsisprendimą išreiškia netikėtas koloristinis kontrastas: iki tol vyravusį šiltą, šviesų iliustracijų spalvyną pakeičia ryški tamsiai mėlynos jūros ir ochros atspalviais švytinčių Neringų priešprieša. Vaiko dėmesį dailininkė išlaiko ne tik šiuo kontrastu. Verčiant knygos puslapius, nuolat keičiamas žiūros taškas. Dinamiką stiprina ir nuolatinė planų kaita: platų panoraminį peizažą staiga pakeičia išdidinti, stambaus plano vaizdai. Emocinę įtampą palaiko ir ekspresyvus dailininkės piešinys, išryškinamas juodų veikėjų ir aplinkos elementų kontūrų.
Rašytoja Šarūnė Baltrušaitienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Trečioji knyga, kurią iliustravo Viltė Žumbakytė-Haisch ir kuri tapo geriausia metų paveikslėlių knyga, – „Oseanas ir mama vėžlė“. Tai pasakojimas apie berniuką Oseaną ir paslaptingą vėžlę, išsiskiriantis ypatingu vaizdiniu atmosferiškumu. Šiam poetiškam vandenyno pasauliui sukurti dailininkė panaudojo anglį, pastelę ir spalvotus pieštukus. Anglimi išgauti jautrūs tonai, švelnūs, vos matomi šešėliai ir banguojančios tekstūros leidžia skaitytojui tiesiog fiziškai pajusti paslaptingą, banguojančią jūros didybę, kuri knygoje veikia kaip atskiras gyvas veikėjas. Ne mažiau išraiškingos yra ir Domicelės Tarabildienės premijai nominuotų knygų iliustracijos. Kurdama iliustracijas Jurgos Vilės knygai „Džuljeta ir kino kaukai“, dailininkė Kornelija Žalpytė panaudojo beveik monochrominį koloritą, puslapiuose sukūrusį pritemdytos kino salės įspūdį. Kadangi šioji knygoje susijungia ir paveikslėlių knygos, ir komikso požymiai, nuolatinė pastarajam žanrui charakteringa vaizdų kaita asocijuoja iliustracijas su kino kadrų tėkme. Švelni vaizdų tėkmė būdinga ir Domicelės Tarabildienės premijos laureatės Ievos Babilaitės iliustruotai knygai „Mažasis lapiukas yra turtingas“. Už šio vaikiško pasakojimo iš tiesų slepiasi gilios, šiuolaikiniam pasauliui aktualios kartų ryšio ir migracijos temos. Emocinį šių temų svorį Ieva Babilaitė sušvelnino, savo grafikos darbams suteikdama tapybiškumo. Švelnūs spalvų perėjimai ir daugiasluoksnė iliustracijų struktūra padeda vizualizuoti nematomas, bet stiprias gijas, siejančias skirtingas lapiukų kartas ir jų gyvenamosios aplinkos pasikeitimą. Visai kitokia meninė raiška atsiskleidžia Redos Tomingas iliustruotame leidinyje „Istorija vizgina uodegą“. Ši knyga – 2025 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusios parodos tuo pačiu pavadinimu lydimoji edukacinė dalis, kurios vaizdiniam pasakojimui dailininkė pasirinko itin gyvą pasakojimo būdą. Knygoje atskleidžiamos skirtingais laikotarpiais šunims tekusios ypatingos užduotys ir aptariami jų biologiniai ypatumai, todėl Reda Tomingas teko nemenkas iššūkis – iliustracijose suvaldyti bei meniškai sujungti šią itin gausią ir įvairialypę informaciją. Meniniu gelbėjimosi ratu čia tapo subtilus humoro jausmas ir bendra dekoratyvi piešinio maniera, kuria stilizuotos keturkojų figūros, leidžiančios net ir sudėtingus faktus pateikti lengvai bei patraukliai.
Kurdama iliustracijas Jurgos Vilės knygai „Džuljeta ir kino kaukai“ dailininkė Kornelija Žalpytė panaudojo beveik monochrominį koloritą.
Knygose susidurdami su tokiomis skirtingomis meninėmis teksto traktuotėmis, vaikai gauna neįkainojamos naudos, ugdančios gebėjimą pasaulį matyti pačiais įvairiausiais būdais. Nors mažieji skaitytojai dar nemoka sąmoningai analizuoti meno kūrinių, o jų estetinis vertinimas dažniausiai apsiriboja nuoširdžiu „man patinka“, iliustracijos juos nepastebimai įveda į gilesnį meno pasaulio pažinimą. Aptartų iliustracijų vizualinė kalba moko vaiką aplinką suvokti ne plokščiai, o trimis lygmenimis, tarsi sakydama: „Žiūrėk, viską, kas yra aplinkui mus, galima pamatyti visiškai kitaip.“ Būtent todėl IBBY nominantų knygos yra daugiau nei tik gražūs leidiniai bibliotekų lentynose – jos tampa pirmaisiais vaiko vedliais, formuojančiais ne tik estetinį skonį, bet ir kūrybišką žvilgsnį į ateities pasaulį.