Rašytoja Ina Ogenskienė. Asmeninio albumo nuotrauka
Pirmoji Inos Ogenskienės knyga vaikams „Sagutė” pasirodė 2022-aisiais. Kelią į vaikų literatūrą atvėrė sėkmingas dalyvavimas nacionaliniame fondo „Švieskime vaikus“ konkurse – nuo debiuto premijos už knygą „Pasakos su Paveikslėliais“, trečiosios vietos už „Sagutę“, antrosios už „Koncertas turėklui“. Ši knyga pateko ir tarp penkių nominančių į Metų knygos titulą vaikų kategorijoje „Metų knygos rinkimuose 2023“. „Žiurkė Ne Matilda“ pakilo dar aukščiau: laimėjo I-ąją fondo „Švieskime vaikus“ premiją.
2025-ieji derlingiausi Jums metai – skaitytojus pasiekia bene penketas knygų. Kaip žinia, fondas „Švieskime vaikus“ leidžia knygas dešimtimis tūkstančių, o dar prisijungė leidykla „Gelmės“, išleisdama dvi knygutes – „Akmenėlis“ ir „Ežiuko Pukutuku metai“. Ar sėkmė Jus labiau įkvėpė, ar įpareigojo?
Taip sutapo, kad daug knygų išėjo vienu metu, dauguma buvo įvertintos premijomis. Kūriniai parašyti skirtingu laiku, bet viskas sukrito į vienerius metus. Į tokią sėkmę keistai reagavau, visai nesureikšminau, atrodė, kad tai kažkoks savaime įvykęs dalykas. Visad man taip su knygomis – pradžioje laukiu, laukiu, o jau kuomet knyga rankose – viskas atslūgsta, jaudulys nurimsta. Sunku pasakyti, ko daugiau buvo – įkvėpimo ar pareigos. Pradžioje, ko gero džiaugsmas, įkvėpimas. Pakilimas savotiškas, trumputis. Jis, žinoma, niekur nedingo, bet kiek vėliai atsirado suvokimas, kad visi tie laimėjimai įpareigoja. Tai jau ne vienkartinis projektas – parašiau ir pamiršau. Knygos pradeda savo gyvenimą ir dabar jau reiks padėti joms gyventi. Tai ir susitikimai su vaikais, kelionės į bibliotekas, darželius, mokyklas. Ar įpareigoja rašyti daugiau? Turbūt ne. Čia daugiau veikia įkvėpimas. Rašymas man niekada nebuvo darbu, pareiga, tai greičiau atvirkščiai – hobis, laisvalaikis, poilsis. Tai būdas paleisti į laisvę mintis ir jausmus, kurie gyvenime paprastais žodžiais nedrįsta pasirodyti.
Sakoma, kad rašyti vaikams turi brandaus amžiaus žmonės, nes jie geriau supranta vaikus. Ar pritartumėte šiai minčiai?
Ina Ogenskienė vaikystėje.
Asmeninio albumo nuotrauka
Tikrai, ne kartą ir man kilo ši mintis. Pagalvoju – o ar ne per sena esu rašyti vaikams? Ko gero vaikams rašyti galima bet kokio amžiaus, bet bus tuomet skirtingi kūriniai. Nori nenori, bet vyresnis žmogus daugiau matęs, į gyvenimą žiūri gal kiek ir sudėtingiau. Kitoks tas rašymas bus. Brandesnio žmogaus – gal labiau „močiutiškos” pasakos išeis – edukacinės, pamokančios. Jauno – galbūt labiau žaismingos, iš draugo pozicijos. Ir iškart noriu pati sau paprieštarauti. Kad ir mano knyga „Koncertas turėklui” – rimtesnė, kiek filosofinė, labai nemažai alegorijos, gal labiau ir suaugusiam tinkanti. „Pasakos su paveikslėliais” auginta labai ilgą laiką, pirmieji pasakojimai parašyti prieš dvidešimt metų, paskutiniai – visai neseniai. Ir viskas taip pat žaismikngai ir nuotaikimngai išėjo – ta branda arba pasirodo, arba ne, priklausomai nuo rašytojo gyvenimo etapų ir net vienadienių nuotaikų. O štai „Žiurkė Ne Matilda” – pasiutus, žaisminga, linksma. Viena paskutinių mano parašytų knygų vaikams. Nors… irgi lengvai didaktinė. Bet, manau, kad knygos vaikams turi ir mokyti, ne tik linksminti. Ne įkyriai, bet tokia jau jų funkcija.
Esate kaunietė, gydytoja, anesteziologė reanimatologė. Kaip darbas su žmonėmis paveikė tai, apie ką rašote vaikams?
Veikia viskas – ir darbas, koks jis bebūtų, ir poilsis, ir savo vaikų auginimas. Ir atostogos, kelionės. Liga, sveikimas arba nesveikimas. Net šuniuko vedžiojimas. Bet kokia gyvenimiška patirtis. Jeigu nori rašyti – rašysi. Kita vertus darbas ligoninėse, su žmonėmis paveikė ne KAD rašau, o KĄ ir KAIP rašau. Nors vaikams temos tikrai ne medicininės, bet alegorijoms pasakose turėjo įtakos. Darbas su kenčiančiu ir laukiančiu pagalbos lėmė, kad esu atsargi rinkdama žodžius. Ne įžūli. Gerbiu kūrinio veikėją, o kartu ir skaitytoją. Labai labai svarbi etika. To kaip tik moko bendravimas su ligoniu. Kam tikrai darbas ligoninėje turėjo įtakos – tai toms knygoms, kurias skiriu suagusiems. Dabar tai tikrai žinau. Ką tik „Gelmių“ išleista mano naujausia knyga „Devynios Palėpės“ – jau labai „medicininė”, ji net taip ir anonsuojama. Ir kita ruošiama knyga, šįkart romanas suaugusiems – labai daug medicinių temų ir potemių.
Gal ir knyga gali padėti vaikui pasveikti?
Be abejonės, ir ne tik vaikui. Tik mažesniam vaikui tame procese reikia suaugusiųjų pagalbos. Knyga gali ir pralinksminti liūdesy, ir įkvėpti, padrąsinti. Išblaškyti arba atvirkščiai sukoncentruoti sveikimui, kokiems nors baugiems tyrimams ir procedūroms.
Kas jus paskatino publikuotis? Gal artimieji?
Kai tik pradėjau rašyti, namiškiai nebuvo pirmieji vertintojai. Dabar artimieji – jau ir pirmi kritikai, ir palaikytojai, o pradžioje į šį mano pomėgį žvelgė gana kritiškai ir skeptiškai.
Pirmas mano parašytas kūrinys buvo kiek primityvi (dabartinėmis akimis žiūrint) nuotykių pasaka. Rašiau turbūt labiau sau, toks azartas buvo paėmęs – kaip ten tiems veikėjams toliau? O dar ir trečiokas vyresnėlis sūnus lygiagrečiai savo pasaką rašė (ji, beje, tapo konkurso nugalėtoja), tai savotiška konkurencija vyko. Po to sekė detektyvinė apysaka vaikams. Herojų prototipais buvo mano sūnūs, ypač vidurinysis. Vaikai tuomet siūlė leist knygą. Ir sesė tą patį antrino. Bet ši kūryba iki šiol stalčiuje. Nemaniau, kad tai, ką rašau, verta spausdinto puslapio.
Tik gimus jaunėliui, pradėjau rašyti jam pasakas. Žinoma, pradžioje jas sekiau, po to užrašydavau. Jau tokias, kokios yra dabar. Motinystė vyresniame amžiuje, ko gero, buvo kitokia – rami, labiau brandi ir atsakinga. Netiko vaikui tradicinės pasakos, teko galvot kitas, kas vakarą savotiškas „pageidavimų koncertas“ vykdavo. Kaip kažkuomet vaikystėje man močiutė sekdavo savo sugalvotas. Aš jas tarsi tikras istorijas priimdavau – apie kaimo vilkolakius, kipšus žiemą užpustytuose leliuose. Taip ir aš mažajam kūriau, tarsi tikrus įvykius pasakojau. Pasekdavau ir laikui bėgant užrašydavau kur nors. Jas užmatė mano draugė, menininkė Diana Tomkuvienė. Parodė savo draugei, Kaišiadorių krašto leidinio „Atspindžiai“ redaktorei. Štai ji ir pasakė – tai reikia skleisti, tai turi būt matoma. Keletą pasakų išspausdino savo leidinyje. Ir kaip tik pasiūlė fondą „Švieskime vaikus“, kuris skelbė vaikų literatūros konkursą. Patikėjau – kaip gi, literatūros žmogus. Tada ir prasidėjo. Pasakos iš stalčiaus sugulė į knygą „Pasakos su paveikslėliais“, po to „Sagutė“ ir jūs jau puikiai aprašėte tolimesnį kelią. Dar yra labai nedideliu tiražu išleista eilėraščių knyga. Na, kaip dažnai būna – eilės tarsi sielos atspindys. Dienoraštis savotiškas. Dabar gal jau ir esu pribrendus jį parodyti, o tuomet išleidau tik artimam ratui.
Dabar mano palaikytojai – tai vyras ir jauniausias sūnus, kuris dar dažnai aplanko. Vyresnėliai sukūrę savo šeimas, retesni svečiai ir skaitytojai. Vyras – ir pirmas redaktorius, praleistų raidžių tikrintojas. Su naujais kūrinais pirmąsias „kankinu“ ir drauges.
Kokios knygos Jus augino vaikystėje? Gal buvote knygų rijikė?
O taip, buvau knygų rijikė. Skaičiau viską, tik skirtingu eiliškumu, priklausomai nuo amžiaus. Skaityt išmokė močiutė kokių penkerių metų, pirmos knygos „Rikiki ir Rududu“, „Kikas“, „Pifo nuotykiai“ – klasika. Perskaičiau pusseserės „Saulutę“ ir koks nusivylimas buvo, kai pirmoje klasėje gavau „Vyturėlį“. Kokių dvylikos metų jau buvau perskaičius visas „Berželio“ bibliotekos vaikų skyriaus knygas ir prašiausi į suaugusiųjų, bet nepriėmė. Nuėjau į „ Saulėtekio“ biblioteką terorizuoti bibliotekininkių. Keisdavausi knygomis su draugėmis, patikusias skaitydavau po kelis kartus. Bet knygų jūroje buvo mylimiausių. Tai pirmiausia viskas Astridos Lindgren.
O ko tikrai nemėgau skaityti – tai liaudies pasakų. Jokių. Baisios jos visos buvo. Paradoksas – dabar rašau pasakas, o vaikystėje jos tikrai nebuvo mano pasirinkimas.
Kiek vyresnė pradėjau skaityt ir rimtesnes knygas, užsienio rašytojų. Turbūt kaip ir visi – Žiulis Vernas, Markas Tvenas, Dikensas, indėnai, kaubojai, fantastika. Buvo tokia serija, berods „Nuotykių biblioteka“, žinoma, Agata Kristi. Mokslo populiarinimo, kaip tada sakė, „Įdomioji fizika“, „Įdomioji biologija“ ir kitos įdomiosios mokslo sritys. Aptarinėdavom vėliau, vaikai labai noriai dalinosi įspūdžiais. Su vaikais ir „Harį Poterį“ perskaičiau. Su malonumu.
Rašytojos vaikystė.
Iš asmeninio Inos Ogenskienės albumo
Vaikystėje šeimoje buvau viena tokia „pamišusi“ skaitytoja. Mano mama retai turėdavo laiko knygai – visgi užaugo dvylikos vaikų šeimoje, ūkis, broliai, sesės. Ir mes šeimoje augome keturi vaikai. Dirbo gydytoja – naktiniai budėjimai, darbas poliklinikoje, vizitai į namus. Buitis. Žinau, kad labai norėjo skaityti dažniau, bet vis tas laikas. O kad tėčiai skaitytų, jau visai neįprasta buvo.
Mūsų namuose daugiau buvo medicinos, negu literatūros. Aš niekada neabejojau, kad būsiu gydytoja. Kažkaip natūraliai taip išėjo. Ir sesė medikė, kurį laiką kartu ir operacinėje dirbome. Du mano sūnūs irgi gydytojauja. Ir dabar namie medicinos netrūksta. Bet ir literatūrinių pokalbių apstu, ypač draugėms atvykus.
Ar ilgai rašėte tik sau, savo vaikams, į stalčių?
O taip, tikrai ilgai. Kokių penkiolika metų. Bet taip rašydama savotiškai tobulėjau. Nors pasaka „Pieva“ įėjo į rinkinį visai nepasikeitusi, o ją sukūriau jauniausio sūnaus besilaukdama. Man ji – viena gražiausių. Parašyta prieš dvidešimt du metus.
Labai trūko pasitikėjimo savimi, net mintis tokia nebuvo atėjusi, kad mano rašymas ko nors vertas. Ir dabar nepasižymiu tuo pasitikėjimu, labai daug abejoju, vis nežinau, kaip pateikt save, nepatogu girtis. Tokia turbūt mūsų kartą, auklėta būti kukliais. Mokykloje mokytoja sakydavo, kad mano rašiniai nepriekaištingi, bet „sausi“. Na, bet kur ten išspausi tos lyrikos įrėmintas tuometinėse temose. Tik kartą parašiau jausmingą rašinėlį apie Kauno pilį. Jau taip, kaip pati norėjau, kaip patiko. O štai studijuodama pamėgau draugėms rašyti laiškus. Rašiau visur ir ant visko. Draugės ir dabar saugo juos – sako, ir paverkt, ir pasijuokt paskaičius.
O kas dar padėjo „išlįsti iš stalčiaus“? Tai liga. Kuomet dar gydomai, bet nepagydomai susirgau, supratau, kad nieko nereikia atidėlioti. Tai banalu ir šimtus kartų girdėta, bet tikras laikinumo suvokimas ateina tik tuomet, kai paliečia tave. Ir gyvent ta diena, mylėt ją – reikia išmokti. Ir tas pasitikėjimas savimi atsirado. Drąsa.
Jūsų knygų veikėjai ne vaikai, net ne žmonės, bet jie elgiasi, kaip žmonės – jaučia, išgyvena, draugauja… Ir namų ieškanti pamesta sagutė iš močiutės šilkinės palaidinės – juk „…tikras pragaras būti benamiam ir bešeimiam…“ ( „Sagutė“). Ir teatro turėklas, kuriuo mergaitė spektaklio metu groja Verdį („Koncertas turėklui“). Ir megzta žiurkė niurzgalė, išgelbstinti namą nuo gaisro, mat yra buvusi ir ugniagesio liemene („Žiurkė Ne Matilda“). Dainuojantys pajūrio akmenėliai, kuriuos išgirsta tik berniukas muzikantas (Akmenėlis“). Ir šukos pasakojime apie holokaustą… („Koncertas turėklui“) Jums svarbu kalbėti per alegorijas ir netikėtus veikėjus?
Gal kad rašyti pirmu asmeniu nejauku ir labai atsakinga? Gal kad anksčiau dar nesinorėjo atsiverti ir apsinuoginti? Dabar jau esu atviresnė.
Tai būtų viena priežasčių, labiau asmeninė. Literatūriškai – vaikai kitaip mato daiktus, jiems dažnu atveju jie gyvi. Gyvu daikteliu jie pasitiki labiau, nei pastoviai jį mokančiu suaugusiu. Šito man neleido pamiršti mažasis sūnus. Aš ir pati į daiktus, augalus, reiškinius dažnai pažvelgiu tarsi į gyvas būtybes, su savo charakteriais ir gyvenimais.
Kodėl ir kaip atsiranda šie veikėjai?.. Ar prisimenate pirmąjį prakalbintą daiktą?
Daiktai-veikėjai visi turėjo savo skirtingas atsiradimo istorijas. Dažniausiai pirminis būdavo daiktas, o tik po to jis man pasekdavo savo pasaką. Tai, ko gero, visa knyga „Pasakos su paveikslėliais“. Ir „Žiurkė Ne Matilda“, „Sagutė“. Na, kad ir žiūri žiūri į besisukantį senutį ventiliatorių, ir pradeda jis tau sekti pasaką. Seno dieduko istoriją. Arba vaza sodyboje – taip norinti būti reikšminga ir reikalinga.
Kartais pasakų ciklas būna netikėtas. Vienas sūnų kokioj trečioj klasėj neįskaitomai rašė ir mokytoja vasarą pasiūlė parašinėti ką nors dailyraščiu. Nuobodu taip paprastai, ir nutarėm rašyt pasakas apie daiktus. Dviese, abu. Dailyraščiu. Vieną savaitę jis pasako žodį, kitą – jau mano tema. Taip ir atsirado tokie veikėjai kaip kompiuteris, popieriaus lapas, namukas. Taip po truputį, pati to nežinodama, kaupėsi knyga „Pasakos su paveikslėliais“. Buvo ir kitaip – štai „Pasaka apie skraidantį paršelį“ joje arba „Stumtraukis“ – mano sūnaus istorijos. Tikrai labai alegorinės, juk nepapasakosi taip atvirai apie savo vaiką.
„Žiurkė Ne Matilda“ parašyta specialiai mergaitei Elenai apie jos dovanų gautą megztą žiurkę. O štai su knyga „Koncertas turėklui“ nutiko atvirkščiai. Ten visos istorijos tikros. Viskas pirma įvyko mūsų gyvenime, tik po to pasakotojai atsirado. Būdavo, nešiojies, nešiojies istoriją ir nėra kas ją papasakos. Gal net ne konkrečią istoriją, dar tik temą, motyvą. Ir tik bam, pamatai, randi – suoliukas, šukos. Sagutė, akmenėlis. Juk tik šukos galėjo pasakoti apie mergaitę iš geto, nes aš pati rašyti apie holokaustą jaučiausi neturinti teisės. Ne mano išgyventa tai tragedija. O „Akmenėlis“ – vėlgi mano vaikas – svajoklis muzikantas.
Klevukas, katinas, namas, pianinas, turėklas – ir jie visi geri pasakotojai. Daug istorijų gimė ir Šančiuose.
O štai kai rašiau pasakų ciklus – apie ežiuką Pukutuku, žiurkę, karvytę Veroniką ( „Veronika, kuri iš Mėnulio neiškrito“) tiesiog pati gyvenau veikėjų gyvenimus. Tikrai – ir ežiuku buvau, ir Veronika, Aliumi, ir Ne Matilda. Net susikalbėt su manim būdavo sunku, tarsi kitame pasaulyje ir kėliaus, ir guliau. Ir koks malonumas, žinokit, mintyse persikūnyti į tuos naivius, laimingus pasakų veikėjus.
Jūsų tekstuose daug humoro ir filosofinių minčių. Kaip randate pusiausvyrą tarp lengvumo vaikui ir gylio suaugusiajam?
Neieškau. Rašau taip, kaip mintys, jausmai patys ateina. Negalvoju, tai vaikui, ar suaugusiam bus. Už tai tos knygos tokios ir yra, tinkančios ir vaikui, ir jo tėvams ar močiutei. Dažnai net labiau močiutei. Kiekvienas pamatys ten skirtingus dalykus. Kiekvienas pagal savo patirtį. Rašyt vaikams – daug sunkiau nei suaugusiems, tai tikrai nėra „maža“ literatūra. Ir pykstu, kai sako – na štai, užaugai, pradėjai rašyt dideliems. O man tai vos ne žingsnis atgal. Na, gerai – perėjimas į lygiagretų takelį, bet tikrai ne laiptelis aukštyn.
Rašyti vaikams man tampa vis sunkiau. Turbūt to Jūsų paminėto lengvumo ir trūksta. Pirmiausia pritrūko gyvenime, o juk vaikui nesumeluosi. Negalima. Viskas, ką rašau vaikams, be galo tikra, visu tuo turiu tikėti pati. Gerumu, atjauta, empatija. Naivumu ir sąžiningumu. Kad gėris visad laimės. O kartais taip nutinka, kad tas pamatas susvyruoja. Tuomet – pauzė apmątymui. Ir knygos suaugėliams.
Ką manote apie savo knygų iliustracijas, maketavimą, kitus meninius sprendimus, kurie ne visada priklauso nuo autoriaus?
Štai šitie visi Jūsų išvardinti dalykai vaikiškose knygose yra be galo svarbūs, nė kiek ne menkiau, nei pats tekstas. Vaikas, o ir jam patariantis ar perkantis knygą suaugęs, pirmiausia pamato iliustracijas. Jos užkabina. Ir skaitant knygą vaikui be galo svarbūs paveikslėliai. Atsimenu save vaikystėje – vienomis iliustracijomis žavėjausi, gėrėjausi, kitos – net erzindavo, tikrai tokių buvo.
Man kol kas sekėsi su iliustratoriais. Na, beveik visą laiką. Tiesą sakant, jei ne dailininkė Vita Tomkutė-Taujanskienė, kažin ar būtų kada nors mano knygos išvydusios pasaulį. Net taip. Ji – irgi viena mano „krikštamočių“. Pirmiausia ji iliustravo „Sagutę“, tai buvo jos diplominis darbas. Turiu pripažinti – nuostabus darbas, nepriekaištingas. Kadangi Vita mano labai labai geros draugės jau minėtos Dianos Tomkuvienės dukra, tai daug bendravome. Ji savanoriškai, neprašoma iliustravo dar ir „Akmenėlį“, „Pievą“. Pastaroji taip ir liko neišleista atskira knyga. Turiu tokį tikslą paleist ją į gyvenimą.
Ir „Ežiuko Pukutuku metus“ iliustravo Vita. Ar ne nuostabūs paveikslėliai? Labai svarbu dailininko ir autoriaus sutarimas. Iliustratorius turi pajausti ir pamatyti veikėjus taip, kaip ir rašytojas juos mato, neretai atskleisti ir dar daugiau. Vitai visad pavyksta. O dailininką rasti sunku. Guli mano stalčiuose dar kelios pasakos plikos basos – be paveikslėlių.
Labai atsakingai į iliustracijas žiūri fondas „Švieskime vaikus“. Parinkti puikūs dailininkai mano knygoms, ypač Andrius Seselskas („Koncertas Turėklui“), Kristina Norvilaitė – Geniušienė ( „Žiurkė Ne Matilda“). Tiesiog pražydo tekstai, atsiskleidė net man nematytom spalvom. Ir paskutinė fondo leidžiama mano knyga „Veronika, kuri iš Mėnulio neiškrito“ – nuostabios iliustracijos! Kai dailininkė Marta Žuravskaja atsiuntė pirmus paveikslėlius, supratau – tik tokia karvytė ir gali būti. Puikiai pamatytas visas knygos pasaulis. Labai laukiu knygos. Kiekvienąkart, kai laukiu pasirodant naujos knygos, galvoju – štai, šita jau pati geriausia ir laukiamiausia.
Gal tik „Pasakoms su paveikslėliais“ mažiau pavyko. Man pritrūko „užkabinančio“ viršelio, nors pačių pasakų iliustracijos labai vykusios – ramios, taupios, ne „mažučiuojančios“.
Bene spalvingiausia knygutė „Ežiuko Pukutuku metai“, ežiuko, nepanašaus į meškiuką Mikę Pūkuotuką, nes jis – ežiukas. Tai pasakojimas apie draugystę, gražius poelgius, didžiulis dėmesys gamtai. Ką Jums reiškia gamta – poilsį, mokytoją, įkvėpimo šaltinį?
Atspėjote, kaip tik šią knygą mintyse pradėjau rašyti gamtoje. Vedžiodavau šuniuką po Aukštųjų Šančių ąžuolyną ir „rašiau“. Pradžioje net nežinojau, kas bus tas veikėjas. Šiaip, Pukutuku buvo mūsų jūros kiauliuko vardas, bet jį apgyvendinti pasakos miške nelabai išėjo, ne toks tai gyvūnas. Sūnus, jau tada paauglys, pasiūlė ežiuką. Vienas mylimiausių jo vaikystės žaislų buvo ežiukas Eliksas. Taip abu ežiukai – Pukutuku ir Eliksas – ir atsirado knygoje.
Gamta man ir įkvėpimo šaltinis, ir poilsis, ir mokytoja. Jaučiuosi mažyte jos dalimi, jokiu būdu nepretenduojanti būt viršesnė, protingesnė. Stebiu, būnu, netrukdau. Daug gamtos aprašymų, paralelių su žmogaus gyvenimu būsimam romane „Ten debesys mėnulį pakorė“. Nors jis tikrai ne apie gamtą.
Kokiam skaitytojui skiriate savo knygas? Gal labiau svajokliui, o ne nuotykių mėgėjui?
Tas rašymas visad labiau sau, kažkam specialiai netaikau. Bet taip nutinka, kad knygos turbūt labiau skirtos svajotojams. O tokių mažuma. Gal išimtis „Žiurkė Ne Matilda“. Bet ji net nebuvo rašoma kaip knyga, iš pradžių tai buvo lyg gimtadienio laiškai mergaitei Elenai…
Ką Jums reiškia bendravimas su skaitytojais, pasimatymai ir pokalbiai su darželinukais ar pradinukais?
Į kiekvieną susitikimą einu tarsi į mažą egzaminą, tarsi į paslaptį – ką sutiksiu, kaip mes rasime kontaktą. Kartais nuo pirmos minutės užsimezga tas kontaktas, atsakomasis ryšys, žingeidžios akutės dega, pasipila klausimai. Labai gera tuomet. Leidžiu net piešti ant dovanotų knygų. Tegu. Kartą toks gražus momentas buvo, sugraudino iki ašarų. Knygoje „Sagutė“ yra nupiešti karo griuvėsiai. O vienas berniukas jų languose nupiešė šviesas. Sakau – ten jau niekas negyvena, kas gi tas šviesas įžiebė? O vaikas taip rimtai – jie jau grįžo. Susitikimuose vaikai piešia ir dovanoja piešinius. Visus juos saugau, norėčiau gal ir kokioms iliustracijoms panaudot, bet nežinau dėl autorystės teisių.
O kitą sykį susitikimuose daug pastangų reikia, kol užkariauji mažųjų dėmesį. Bet ką tikrai pastebėjau – nuo auklėtojos ar mokytojos tai priklauso. Ir dar kartą įsitikinau, kokie jie svarbūs vaiko gyvenime.
Man labai patinka susitikimai kaimo bibliotekose. Ir su vaikais, ir ypač su kokio nors knygų mylėtojų klubo senjorėmis. Tokie jaukūs pasibuvimai su naminiais pyragėliais, arbatėlėmis. Kuomet pašnekame apie knygas, apie gyvenimą, apie kiekvienos pasakos atsiradimo istoriją. Paskaitome eilių, tekstų iš kitų knygų. Gera jausti, kaip į tavo dovanojamą knygą žiūri tarsi į brangiausią dovaną.
Ar esate labai reikli sau? O gal tenka pasiginčyti su redaktoriais?
Ko gero, esu reikli. Būtent sau. Gal net per daug savikritiška, nepasitikinti. Gal dėl to ir su redaktoriais nesiginčiju, manau, kad jie geriau savo darbą išmano. Aš juk neturiu jokio literatūrinio išsilavinimo. Tai šiek tiek atima pasitikėjimo savimi, bet, kita vertus, neįrėmina į taisykles, į žanrus. Nes nelabai aš tai ir išmanau. Ir tuo džiaugiuosi.
Vaikų literatūros žinovai, ekspertai sako, kad pasižymite lakia vaizduote, subtiliu humoro jausmu, surandate įdomius objektus savo alegorinėms pasakoms. Kas Jums svarbiausia kuriant vaikams?
Pats svarbiausias ir neginčytinas dalykas – nemeluoti. Tikėti tuo, ką rašai. Jausti ir matyti pasaulį veikėjų akimis. Nerašyti apie laimę, kai sieloje vilkai pjaunasi.
O iš tiesų, nesu aš iki galo suaugusi. Na niekaip. Vargsta su tuo mano namiškiai.
Būdama trijų sūnų mama ir gydytoja, tikriausiai matėte įvairių vaikystės pusių. Kokia Jūsų manymu šiandieninė vaikystė – kuo ji kitokia, kuo tokia pati?
Atrodytų, vaikai visada vaikai, visais laikais turėtų būti vienodi. Kažkokia dalimi taip ir yra, jie smalsūs, žingeidūs. Atviri. Skirtingi, priklausomai nuo aplinkos, kurioje auga ir yra ugdomi. Bet šiuolaikiniai vaikai ko gero labiau reiklūs, laisvesni. Judresni. Ilgesniam laikui sunkiau koncentruoja dėmesį. Su jais bendraujant, reikia didelės atsakomybės, pasiruošimo. Daug galėčiau kalbėti apie skirtumus, jau atskira tema išeitų. Vieni, žiūrėk, pradinukai ir apie holokaustą, ir apie violončelę, ir apie močiutės demensiją papasakos. Kiti, kad ir šeštokai, dar nežino, kaip teatro salė atrodo. Liūdna tuomet.
Gal turite patarimų tėvams, kaip judančių vaizdų epochoje padėti vaikams pamilti knygas ir skaitymą?
Vienintelis patarimas – savo pavyzdžiu. Tik. Skaitymas negali būti pareiga, bausmė, prievolė. Na, nebent tik truputį. Mūsų šeimoje kaip buvo – konvertavom trisdešimt knygos puslapių į valandą prie kompiuterio. O paauglystėje aš kartu su sūnumis skaičiau jų knygas. Kartu jas aptarinėdvom, ginčydavomės. Nutardavom, kad ir mokytojas ne visuomet teisus, kad ne visada yra viena tiesa.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Skaitytojams norėčiau palinkėti surasti savo knygas. Ir ne vieną. Kaip skaitytojui. O jeigu kaip žmogui – taikos. Ir pasaulyje, ir savyje.