Valdas Daškevičius. Visas likęs laikas. Eilėraščiai. Vilnius: „Slinktys“, 2021. 198 p.
Laiko dėmuo poetui svarbus tiek dėl objektyvių šio matmens savybių (tiksint sekundėms kinta erdvės, išgyvenimai, pasaulio suvokimas, gausėja patirties kraitis – dedamosios, stipriai įtakojančios rašytojo kūrybinius procesus), tiek kaip eilėraščio eilėraščio objektas, veikiantis, o ir padedantis atskleisti lyrinio subjekto jausenas. Kėdainiuose gimęs poetas, redaktorius, žurnalistas Valdas Daškevičius savo penktąją poezijos knygą, sudarytą iš rinktinių ankstyvesnės kūrybos eilėraščių, papildytų pluoštu naujų tekstų, pavadino „Visas likęs laikas“ (2021 m. išleido „Slinktys). Tokiu pavadinimu tarytum nuneigiamas archainėms tautoms būdingas laiko cikliškumo suvokimas ir gręžiamasi į baigtinio tarpsnio idėją, sąlygojančią nostalgijos, melancholiškos senkančių dienų pajautos brovimąsi į eilėraščio emocinį foną.
Dėmesį laiko matmeniui simbolizuoja jau pirmojo rinkinio eilėraščio „Kalbėk“ eilutės: „Kalbėk, tarsi viskas / seniai būtų buvę, / vienintelis vyksmas – / tai kintantys būviai“ (p. 7). Knygos pradžioje įsitaisę eilėraščiai „Gimstantis“ ir „Krikštas“ taip pat pabrėžia pradžios – pabaigos egzistavimą, o tuo pačiu ir laiko kaip atkarpos sampratą. Kaip tarpsnį su vienakrypte dienų tėkme. Bet koks grįžimas atgalios jau būtų reliatyvi fakto – suvokimo – jausenos ryšiu iškraipyta, kartais idealizuota, kartais mistifikuota prisiminimų plotmė. Taip praeitis iš objektyviosios tikrovės perkeliama į fantasmagoriją: „Mūsų tėvas / buvo kalnų erelis, / motina – gulbė, // mūsų brolis šamanas skaitė žvaigždes.“ (p. 10). Tiesa, subjektyvūs, mikro lygmens (sietini su konkrečiu subjektu) tarpsniai ne visada sinchronizuojasi tarpusavyje. Baigtis asocijuojasi su atradimu naujo eilėraštyje „Šermenys“: „Radome išlaužtas duris / ir išdaužytus langus. // Motina buvo / neseniai palaidota. // Mus pasodino / prie šermenų stalo / giedotojai / svetimais balsais“ (p. 12). Tuo pačiu nebandomas nuneigti, pripažįstamas mirties alsavimas: „kovarniai mano akis tau atneš, / kad su meile žiūrėtum / į mirtį…“ (p. 16).
Senkančio laiko nuojauta atveria kiek paradoksalią sąsają – tirpstantys gyvenimo likučiai koreliuoja su pilnėjančiu patirčių bagažu (ir kylančia per(si)pildymo grėsme): „– Nuplausiu, – / šnabždu kapinaitėse, / o paskui / vėl išberiu uogas. // Vis daugiau minučių / prisirenka, / vis daugiau valandų…“ (p. 102). Tiesa, kai kuriuose eilėraščiuose bandoma ištempti laiko dėmenį iki begalybės, pasitelkus impresijos svorį („Lyg sugrįžau iš kelionės, / lyg dar iškeliausiu – // būsena be pabaigos…“ (p. 83) ar įvedant anapusybės egzistavimo galimybę („net jei neliks / nei igreko ir nei ikso, / švytės paveikslas / dar nenutapytas…“ (p. 79).
Kita žmogaus būties dedamoji – erdvė – glaudžiai susijusi su laiko tėkme. Šių matmenų ryšys atskleidžiamas eilėraštyje „Krituolis“: „Žvilgsniai neatpažįsta, / rankos nebepamoja, / gatvelės neveda / prie namų fontano… // Einu jau iš kito / matmens, iš kito laiko – // sugrįžtu iš kitojaus…“ (p. 72). Tuo pačiu metu, tačiau skirtingose erdvėse vykstantys procesai tarsi eliminuoja juslinio pažinimo reikšmingumą ir nutrina sąsajas tarp atskirų objektų: „Mano peteliškė / plevena / apie saulėgrąžos / galvą, // o tuo metu, // patalų pūkuose / paskendęs, net / neįtariu šito…“ (p. 47). Greta daiktų, objektyviosios tikrovės egzistuoja ir lūkesčių, patirčių, jausenų deformuotas subjektyvusis pasaulio atspindys individo sąmonėje. Tokį laiko reliatyvumą atskleidžia eilutės: „Lapkritėja ir smelkia žvarbumas. / Ant tiltelio parke sustoję, / mes į vandenį žiūrim. Tyku… / Tvenkiny atsispindinčiuos rūmuos / dega žvakės, mudviem pamoja / du senukai veideliais vaikų…“ (p. 57).
Kita vertus, materija, daiktiškumas, supančios aplinkos elementai svarbūs lyriniam subjektui kaip neapčiuopiamo laiko egzistavimo įrodymai. Numanomus reiškinius galima išreikšti (ar bent jau sugretinti) fiziniais procesais ar objektais: „Pypteli mobilusis – / ir išsikrauna. // Šiuo metu abonentą / už ryšio zonos ribų / tepasiekia / motinos nuojauta…“ (p. 88) arba „Susižeidžiau pirštą bevardį, / riekdamas vakarą kietą. / Ištryškusi uoga suardė / karmos blogosios siužetą…“ (p. 95).
Žvelgdamas į priekį lyrinis subjektas tarytum konstatuoja, jog ateitį lems iš praeities atsineštas patirčių ir lemties žaismės bagažas. O vakarykščius procesus, savo ruožtu, nebuvo lengva ne tik įtakoti, bet ir nuspėti: „Ko ten prikrauta, ko, / kad taip nepakeliamai / sunku? / … / Nujaučiu: / ne motinos tie maišai, / ir ne man jie priklauso. // O nešu kaip savo…“ (p. 124). Toks nuolankumas, lemties įsisąmoninimas, mirties egzistavimo suvokimas tarytum leidžia lyriniam subjektui išlikti atšiauriame pasaulyje: „Išplėšė gabalą / mano būties, / suėdė mylimus žmones / ir iš namų išlojo. / Bet argi pyksi / ant nevaldomo gaivalo? // Nieko brangesnio / nebeturiu / už juodą čigono šunį…“ (p. 128). Tuo pačiu susiformuoja melancholija ir nusivylimu alsuojantis emocinis eilėraščio laukas. Juk susitaikymas su lemtimi ir pilnatvės pojūtis ne visada sudera: „Tuomet, kai aš tyliu, / kaktusas auga burnoje.“ (p. 152).
Rinkinyje nemažai rimuotų, klasikos dvasia alsuojančių tekstų. Tuo stebėtis nereikėtų – knyga sudaryta iš eilėraščių, sukurtų per tris dešimtmečius. Maišto, eksperimentavimo (bent jau žvelgiant per šiuolaikinio avangardo prizmę) nėra daug. Dominuoja santūrus, melancholiškas bylojimas. Sąsają su praeitimi (kaip laiko dedamąja) pabrėžia tėvo, motinos, močiutės įvaizdžiai, gamtos motyvai. Yra ne vienas eilėraštis apie poezijos reikšmingumą, atsiradimo priežastis, vietą žmogaus gyvenime, santykį su tikrove („– Motin, / skaičiuoju laiką tarp sąrėmių, / užrašinėju / tavo šauksmus, dejones, / atodūsius. // Poezija tai vadinasi…“ (p. 84). Eilėraščiuose nevengiama kalbėti pirmu asmeniu, jaučiamas betarpiškas aplinkos – lyrinio subjekto ryšys, individo integracija į pasaulį („kai vėl esu tik oras ir vanduo…“ (p. 31) ar „Ramybė – / su želmeniu, / įsišaknijusiu gerklėje… (p. 169). Tiesa, tarp išjaustų, senkančio laiko nuojauta persmelktų tekstų, skaitytojai atras ir vieną kitą didaktikos, ironijos ar publicistikos atspalviais pamargintą eilėraštį (pvz. „Poetas ir tauta“, „Smegduobė“ ar „Onano kriauklė“). Derėtų pagirti pačią knygos koncepciją ir vientisumo apraiškas. Nepaisant fakto, jog rinkinį sudaro skirtingų laikotarpių kūriniai, vis pasikartojantis laiko motyvas, senkančių sekundžių, artėjančios baigties nuojauta, nuoseklus tekstų sruvenimas nuo gimimo iki kopimo „suskilusiais laiptais“ (p. 185) sukuria labiau išbaigtos knygos nei eilėraščių aibės įspūdį. Inovacijų, naujų krypčių paieškos poezijoje proteguotojai rinkinyje gal ir neatras sugriautų stereotipų, eksperimentavimo formomis, žongliravimo daugiabriaunėmis metaforomis ar nėrimo į drumzlinas prasmių gelmes. Tačiau knyga turėtų patikti nuoširdžios, santūrios, klasikos tradicijas tęsiančios poezijos mylėtojams.
V. Daškevičiaus „Visas likęs laikas“ – išjausta, klasikinėmis poezijos vertybėmis (dėmesiu emocijai, prasmės paieška ir lyrinio subjekto jausenų akcentavimu) grįsta knyga apie įsiprasminimą netvariame laiko tarpsnyje. „Visas likęs laikas – / žygis atgal / nuolat gausėjančiais / išsišakojimais…“ (p. 68), – atsigręžus į ištakas, žvalgantis atgalios į ištiksėjusio gyvenimo fragmentus, apmąstant buvusius įvykius, įspūdžius, pasaulio sandarą bandoma nuspėti ateities perspektyvinį prasmingumą. „Užtenka ir to, / kad galiu / ant magiško laumžirgio / joti, / plazdendamas / virš tėkmės…“, – neidealizuodamas būties, įsisąmonindamas egzistencijos trapumą ir suvokdamas pritapimo svetimame pasaulyje problemas atsiduoda plevenimui „tiesiog“ rinkinio lyrinis subjektas. Nubrėžus atkarpą, plunksna lūžta. Lieka sparno plazdenimas, įstrigęs tarp tiesių. Trūkčiojantis. Trunkantis. Be pabaigos.