Spektaklio „Žaidimas“ akimirkos.
Arvydo Gudo nuotr.
Paaugliams ir jaunimui skirta literatūra – kokiam skaitytojui ją rašome, kaip jį įsivaizduojame? Ar paaugliai apskritai skaito jiems rašomas knygas? O gal paauglių literatūra egzistuoja tik labai sąlygiškai, gal ją skiriančią ribą nuo suaugusiųjų literatūros mes linkę tik įsivaizduoti? Pagaliau pats adresatas – tasai jaunuolis, paauglys – laikui bėgant keičiasi ar ne? Prisipažinsiu, tokie klausimai, ypač rašant jaunimui skirtas knygas, man kirbėjo jau ne vienus metus, kur buvusi, kur nebuvusi apsisukusi vis grįždavau prie jų. Be to, neapleido aiškus suvokimas, kad reikia pasižvalgyti plačiau: juk jaunimui skirtą literatūrą skaito ne vien jie, o ir žmonės, kasdien esantys šalia jų, su jais. Nėra abejonės, kad ilgametė patirtis iš skirtingų perspektyvų gali būti labai įdomi ir vertinga.
Šia proga ir kalbinu Merkinės Vinco Krėvės ir Alytaus Šv. Benedikto gimnazijų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją ekspertę Ritą Černiauskienę bei Pasvalio kultūros centro jaunimo teatro studijos „Drãma“ vadovę, režisierę Astą Simonaitę.
Ritą Černiauskienę ir Astą Simonaitę kalbino Daina Opolskaitė.
***
Gerbiama Mokytoja, žinau, kad daug metų dirbate su mokiniais, mokote juos literatūros. Kas labiausiai šiomis dienomis padeda priartinti jauną žmogų prie literatūros kūrinio, kada jaučiatės patyrusi sėkmę?
Rita Černiauskienė su mama Jadvyga Aukštelkų kaime, Radviliškio rajone. 2025 m.
Vytauto Černiausko nuotr.
Ko gero, labiausiai jaunam žmogui poveikį daro mokytojo gebėjimas sudominti pasakojimu apie kūrinį. Taip pat svarbu sukurti palankią, jaukią aplinką knygos skaitymui. Pati mėgstu mokiniams pasakoti apie perskaitytas knygas. Tai darydama stengiuosi išlaikyti intrigą, kad atsirastų noras perskaityti pačiam ir sužinoti visą siužetą. Kasmet mokiniams pristatydama kitiems mokslo metams skirtus programinius kūrinius arba tuos, kuriuos pati parenku nagrinėti, stengiuosi papasakoti siužetus pritaikydama konkretiems mokinių poreikiams. Gerai pažindama savo mokinius, akcentuoju kurią nors svarbią problemą, kad jie norėtų perskaityti knygą. Dar labai mėgstu knygų skaitymo pamokas. Pasirodo, kolektyvinis skaitymas tyliai, ramiai sėdint su knyga sukuria tokią palankią terpę mėgautis tekstu! Kartą pamėginusi su Alytaus devintokais, sulaukiau jų prašymo dvi prieškalėdinės savaitės pamokas skirti tokiam pabuvimui su skaitoma knyga. Įsijautę per pirmąją pamoką, mokiniai niekur nėjo iš kabineto ir per pertrauką, nes norėjo diskutuoti apie tai, ką perskaitė.
Gerbiama Asta, Jūs gi ilgus metus dirbate su jaunais žmonėmis teatro studijoje, statote puikius spektaklius. Kaip surandate aktualų jaunimui kūrinį, pagal kurį norisi statyti spektaklį? Žinau, kad domitės paaugliams skirta literatūra, tad kas Jums aktualu renkantis kūrinį scenai, koks tai turi būti literatūros kūrinys?
Ačiū už įvertinimą dėl puikių spektaklių. O aktualus kūrinys? Man atrodo, dirbdama su jaunimu pirmiausia vis tik noriu sau atsakyti į klausimą – ko ieškau ir ko aš pati noriu? Ar kūrinio, kuriame galėčiau realizuoti savo, kaip režisierės, sumanymą, ar tokio, kuris pirmiausia būtų įdomus jaunam žmogui? Nes tai ne visada sutampa…
Jeigu noriu, kad kūrinys būtų aktualus jiems, vadinasi, turiu ieškoti apie juos. Tad dažniausiai turbūt renkuosi antrąjį kelią – ieškau literatūros, kurioje jaunas žmogus galėtų atpažinti save. Ir čia, Daina, turiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi atradusi Jūsų knygas. Turite puikų gebėjimą matyti pasaulį jauno žmogaus akimis – ne žiūrėti į paauglį iš suaugusiojo pozicijos, o būti labai arti jo arba, kitaip sakant, matyti jį „iš vidaus“. Skaitau ir matau… Ir temą, ir personažus, ir įvykį, ir konfliktus… O juk teatrui to ir reikia. Neatsitiktinai pagal Jūsų kūrinius jau gimė du mūsų spektakliai – „Eksperimentas gyventi“ ir „Žaidimas“ pagal knygą „Kur dingo Edvinas Kratas?“
Žinoma, ieškodama spektakliui kūrinio skaitau ir užsienio autorius. Jaunimo problemos juk neturi sienų. Vis dėlto lietuvių literatūra man artimesnė. Kodėl? Nes čia sava aplinka, sava mokykla, šeima, mūsų kalbinė raiška. Jaunas aktorius lengvai atpažįsta: o, čia juk apie mus. O kas jiems rūpi? Santykiai su tėvais, mokytojais, bendraamžiais, draugystė, pirmoji meilė, vienatvė, praradimai, noras būti priimtam… Keičiasi laikai, keičiasi bendravimo stilius ir būdai, bet paauglystės problemos išlieka tos pačios. Ir dar… turbūt reikia stengtis išvengti moralo. Jaunimui skirtas kūrinys neturi jiems aiškinti, kaip gyventi. Jis turi suteikti galimybę pažinti, atrasti, suprasti.
O kaip dažniau nutinka – scenos vertą kūrinį pasiūlote Jūs ar patys jaunuoliai?
Vis dėlto dažniau pasiūlau aš. Turbūt pirmiausia todėl, kad šiandien jauni žmonės mažiau skaito. Jie greičiau pasiūlys filmą ar serialą – tai jų kasdienybė. O man patinka, kad per teatrą galiu jiems atnešti knygą, kurios patys galbūt niekada nebūtų paėmę į rankas.
Nuostabu!
Bet čia išryškėja jaunimo teatro režisierių problema – ar rinktis tai, ką patys norėtume statyti, ar tai, kas rūpi jaunimui? Prisimenu vieną pokalbį telefonu su kolege, Jurbarko vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ režisiere Birute Šneideriene. Ji tuo metu kaip tik buvo pastačiusi spektaklį pagal Melvino Burgesso „Heroiną“ – gana aštriabriaunį paauglių gyvenimo atspindį. Kalbamės apie spektaklius. Klausiu: „Birute, o tau pačiai tai patinka?“ Ji sako: „Žinai, spektaklis tik prasideda, o aš jau noriu, kad jis kuo greičiau baigtųsi.“ Klausiu: „O vaikams?“ – „O jiems labai, labai patinka.“
Rita Černiauskienė su merkiniškiais Ig klasės mokiniais ekskursijoje po Lietuvos valstybės naująjį archyvą.
Asmeninio albumo nuotr.
Ir aš labai gerai supratau, apie ką ji kalba. Ne tai, kad spektaklis blogas ar jai nepatiktų. Tiesiog mes, jaunimo teatrų režisieriai, metų metus gyvename su tomis pačiomis paauglystės problemomis – santykiai, konfliktai, maištas, patyčios, pirmosios meilės… Ir kartais režisieriui jau norisi visai kitokios medžiagos. Tiesiog pavargstame nuo paaugliškumo, bet… juk mūsų aktoriai yra paaugliai. Ir didžioji dalis mūsų žiūrovų – taip pat. Svarbu suprasti, kad jiems tai nėra daug kartų statyti spektakliai – jie tai išgyvena pirmą kartą. Mums tai gal jau dešimtas spektaklis apie santykius su tėvais, o tam penkiolikmečiui – pirmas rimtas konfliktas su mama. Mums – dar viena pirmosios meilės istorija, o jam gal tai pirmoji meilė gyvenime… Tad mes, jaunimo teatrų vadovai, ir keliaujame po bibliotekas, knygynus, dalinamės vieni su kitais patirtimis ir knygomis, siūlome vieni kitiems tas naujai išbandytas, dar neatrastas, o gal kaip tik jau daugybę kartų statytas, bet iš naujo atrastas temas. O tada jau siūlome savo teatralams. Kartais jie priima, o kartais ne…
Mokytoja Rita, kiek žinau, dabar įprasta atskirti vaikų, paauglių ir suaugusiųjų literatūrą. Ar sutinkate su nuomone, kad egzistuoja skirtis tarp literatūros paaugliams ir literatūros suaugusiesiems? O gal, stebint iš šalies, ką skaito jauni žmonės, tokios skirties išvis nėra? Gal literatūros kūrinys apskritai nepaklūsta amžiaus cenzui?
Su suaugusiųjų nuomone, kad reikia atskirti paauglių ir suaugusiųjų literatūrą, sutinku, nes ji tikrai yra. Tačiau… matydama, kokias knygas skaito ir atsiskaito mano 7–8 klasių mokiniai, drįsčiau teigti, jog ta skirtis neegzistuoja. Mokinius, kaip ir suaugusiuosius, domina tie patys egzistenciniai klausimai.
O kokias knygas renkasi skaityti šiuolaikinis jaunimas (turiu galvoje ne vadovėlinę, programinę literatūrą, o jų pačių iniciatyvą)?
Rita Černiauskienė Priekulėje.
Vytauto Černiausko nuotr.
Šiuolaikinis jaunimas renkasi įvairias knygas – nuo meilės romanų paaugliams iki pažintinės, saviugdą skatinančios literatūros, distopinių ir fantasy žanro. Bet tai daro tik tie, kurie linkę skaityti. Beje, nemaža dalis jaunuolių skaito grožinę literatūrą anglų kalba. Man asmeniškai įdomu tai, kad jaunus šių dienų žmones žavi Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“. Galbūt dėl to, kad romane svarstomi jauno žmogaus savivokos, santykio su aplinka, savo vietos pasaulyje klausimai. Kartais jie savo noru grįžta ir prie klasikos. Vienas vaikinas, perskaitęs Johano Volfgango Gėtės „Jaunojo Verterio kančias“, nusipirko ir kitą šio rašytojo romaną – „Sielų trauka“. Paklaustas, kuo jį patraukė „Jaunojo Verterio kančios“, sakė, kad labiausiai patiko kūrinio pradžia, kai Verteris jaučiasi pakylėtas gamtoje, džiaugiasi gyvenimu. Yra jaunuolių, noriai skaitančių knygas apie tremtį, holokaustą ir Antrąjį pasaulinį karą. O mano mokinės, 15–16 metų merginos, prisipažino mielai skaitančios jaunimui rašančių autorių – Colleen Hoover, Chloe Walsh, Lucy Score meilės romanus. Jos vertina lengvą stilių, nenuspėjamą, bet gerai išplėtotą siužetą, tragiškas istorijas, kurių baigtis vienaip ar kitaip būna šviesi.
To paties amžiaus vaikinai iš nuotykinės, distopinės ir fantasy literatūros vis dar pasiima Suzanne Collins „Bado žaidynes“. Jiems patinka Bobbie Peers „Kriptalo portalas“, „Lauridijaus vagis“, Michelle Paver „Vilko brolis“ ir panašios. Populiari ir Johno Greeno „Popieriniai miestai“ – jaunam žmogui artimos brendimo, santykių, kito žmogaus pažinimo temos. Yra net vyresnio amžiaus paauglių, kurie tebenardo J. K. Rowling „Hario Poterio“ pasaulyje. Vienas mano mokinukas skaito knygas apie šiuolaikinį pasaulį, verslą, didžiąsias kompanijas, kurių produktais naudojamės kasdien. Taip pat jam įdomios psichologinės knygos, paaiškinančios žmogaus emocijas ir manipuliacijos mechanizmus. Jis mėgsta knygas, kurios moko suprasti šiuolaikinį pasaulį.
Asta, o Jūs kaip režisierė ar pastebite, kad jaunimui, paaugliams skirta literatūra yra linkusi „pasenti“? Ar vis dėlto gerai knygai nei laiko, nei amžiaus cenzas neegzistuoja?
Manau, kad gera knyga laikui yra nepavaldi. Gali pasenti vaizduojama aplinka, detalės, kalba, bet ne tai, kas žmogui iš tikrųjų svarbu – meilė, vienatvė, pasirinkimai, santykiai.
Režisierė Asta Simonaitė. Arvydo Gudo nuotr.
O teatre, sakyčiau, literatūra apskritai nesensta. Tereikia prisiminti Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Parašyta prieš šimtus metų, bet pakeiti sceninę formą – dvi konkuruojančios šeimos virtuvėje, kepykla, miltai, visas tas gyvas pasaulis – ir „Romeo ir Džuljeta“ vėl yra čia, prieš mus. Istorija ta pati, o teatras prakalbina ją kitaip. Juk šiandien tiedu jauni žmonės tikriausiai susirašinėtų žinutėmis, o ne lauktų vienas kito po balkonu. Bet ar dėl to paseno jų meilė? Ar dingo tėvų nepritarimas, noras patiems savo gyvenime daryti sprendimus? Tas pats su Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“ – kiek kartų skaityta, ekranizuota, statyta, o vis prie jos grįžtame. Vadinasi, ten yra kažkas, kas nepriklauso nuo laiko.
Tai kas tada sensta? Gal forma, bet ne gera istorija. Kiekviena karta ją perskaito iš naujo, pasiima tai, kas svarbu jai. O teatras šiuo požiūriu turi nuostabią galimybę – gali paimti seniai parašytą kūrinį ir surasti jam šiandienos kalbą.
Papasakokite truputį plačiau, ką tenka nuveikti su literatūros kūriniu pritaikant jį scenai. Kaip vyksta darbas su knyga? Kokie yra Jūsų reikalavimai jauniesiems aktoriams? Man tai labai įdomu, nes rašytojas rašydamas knygą juk negalvoja apie savo kūrinio išsipildymą scenoje, knyga ir spektaklis – juk du visiškai skirtingi dalykai…
Taip, Daina, knyga ir spektaklis – tikrai du skirtingi dalykai. Ir čia prisimenu kažkur girdėtą ar perskaitytą mintį: „Kai dramaturgas imasi romano, romano autorius turi mirti.“ Tad kartais autorius, pagal kurio kūrinį yra sukurtas spektaklis, gali scenoje jo ir neatpažinti. Bet gal tai nėra blogai? Spektaklyje gali būti išgryninta kita tema, kita pagrindinė mintis, o tai, kas knygoje buvo šalutinė linija, staiga tampa svarbiausia. Pavyzdžiui, statant spektaklį pagal „Eksperimentą gyventi“, jis apskritai baigiasi maždaug ten, kur dar tik pats knygos vidurys. Iš tikrųjų, paėmus knygą arba pjesę reikia ją pritaikyti savo scenai, savo aplinkai, savo aktoriams.
Jeigu kalbėtume apie etapus, tai pirmiausia literatūros kūrinį reikia įduoti jaunuoliams, su kuriais dirbi. Negali ateiti, padėti ant stalo ir pasakyti: dabar statysime šitą. O gal ir galima? Visgi dažniausiai aš bandau juos užkrėsti, susargdinti ta medžiaga, padaryti taip, kad mano pasirinkimas (nes dažniausiai parenku aš) taptų jų pasirinkimu. Paskui dirbu etiudais. Darome bandymus su aktoriais. Ir nebūtinai iš eilės. Paimame situaciją, vieną epizodą, kitą ir bandome. Vienas etiudas lieka, kitas iškrenta, trečias po kurio laiko netikėtai susijungia su dar kitu, kai kur jau atsiranda muzika… Ir kažkuriuo metu spektaklis tarsi pradeda pats save kurti. Jau jauti, ko jam reikia, o ko – nebe. Gal Jums, Daina, rašant irgi taip būna? Personažai kažkuriuo metu pradeda diktuoti savo taisykles?
Tikrai taip! Ne kartą esu patyrusi tokių nuostabių „apsėdimo“ akimirkų rašant, kada įsijungia personažo logika, jis ima kalbėti man, pasakoja savo istoriją, o man belieka klausytis ir ją užrašyti… Tada supranti, kas yra tikrasis kūrybos džiaugsmas.
Dar yra ir labai praktiška spektaklio pastatymo pusė. Literatūros kūrinyje – penki ar septyni svarbesni personažai, o studijoje – dvidešimt jaunų žmonių. Ir ką daryti? Penkiems duoti vaidmenis, o kitiems pasakyti: jūs būsite masė? Jie nenori būti mase. Ir aš nenoriu, kad jie ja būtų. Todėl spektaklis pradeda „apaugti“ personažais. Kartais randu jų užuomazgų pačiame kūrinyje, o kartais darbo procese atsiranda ir tokių, kurių knygoje apskritai nebuvo. Reikalavimai jauniesiems aktoriams? Tai kad jokių. Nenoriu jų laužyti pagal personažą. Dažniau darau atvirkščiai – personažą artinu prie aktoriaus. Bet koks teatro mėgėjas (tai būtų vaikas, jaunuolis ar suaugęs) į teatrą jau ateina toks, koks yra – su savo temperamentu, kalba, drovumu ar įžūlumu, judesiu, net tylėjimu. Kam man visa tai paslėpti? Tai jau personažas. Tereikia surasti jam vietą scenoje.
Tad galime daryti išvadą: knyga duoda istoriją, autorius – personažus ir idėją, aš atsinešu savo režisūrinį matymą, jauni aktoriai – save. Visa tai susilieja ir kažkuriuo metu jau turime spektaklį.
Asta, dabar labai rūpi paklausti: ar tokiu būdu pavyksta priartinti jauną žmogų prie knygos? Ar turite iš darbo su jaunimu tokios patirties, kad meilė scenai tapo meile knygai, ar teko būti to liudininke? Ar vis dėlto – ne?
Galiu labai tvirtai atsakyti – taip. Knygą, pagal kurią statome spektaklį, perskaito ne tik „Drãmos“ jaunimas. Kartais jos pradeda ieškoti ir žiūrovai.
Spektaklio „Žaidimas“ akimirkos. Arvydo Gudo nuotr.
Prisimenu vieną labai konkretų atvejį. Mosėdžio gimnazijoje rodėme „Žaidimą“ pagal Jūsų, Daina, knygą „Kur dingo Edvinas Kratas?“ Po spektaklio dar dirbome forumo principu – grįžome prie kai kurių situacijų ir kvietėme pačius žiūrovus ateiti į sceną. Jie galėjo pakeisti aktorių ir netgi įvykių eigą.
Bet man gražiausia šios istorijos dalis įvyko jau mums išvažiavus. Po kelių dienų susirašinėjome su gimnazija ir sužinojau, kad mokyklos bibliotekoje atsirado nemažai spektaklį mačiusių jaunuolių, kurie ieškojo knygos „Kur dingo Edvinas Kratas?“ Dabar galvoju – na, ar gali būti geresnis atsakymas į šį klausimą? Mes jiems nesakėme: dabar perskaitykite šią knygą. Jie patys nuėjo jos ieškoti.
Todėl taip – aš tikiu, kad teatras gali būti labai gražus kelias į literatūrą. Ir turbūt visai nesvarbu, kaip tai įvyksta. Gal pirmiau knyga, paskui spektaklis. O gal pirmiausia spektaklis, o tik tada – knyga.
Mokytoja Rita, neabejoju, kad esate patyrusi, kokį poveikį literatūra gali daryti jaunam žmogui. Ypač tam, kuris pats imasi rašyti. Gal iš savo patirties galite pasidalinti kokiais įdomiais nutikimais, istorijomis?
Gražiausia padėka man kaip mokytojai buvo vienos abiturientės ištarti žodžiai: „Ačiū, kad supažindinot su literatūros pasauliu, nes knygos padėjo geriau suprasti save ir kitus.“ Ar gali būti geresnis kelias į žmogaus širdį, į žmogaus pažinimą nei gera literatūra? O gera literatūros kūrinio analizė gali mokinį paskatinti rašyti rimtus kūrinius. Juk natūralu, kad kūryba neatsiranda lygioje vietoje, dažniausiai, kol tampama rašančiu, ilgai būnama skaitančiu. Kai permąsčiau savo 27 darbo mokykloje metus, tokių literatūros paveiktų žmonių suskaičiuoju nemažai. Išskirčiau gal keletą. Štai sužavėtas Antano Škėmos sąmonės srauto romano alytiškis Adrijus Jalmokas parašė savo unikalų psichologinį romaną „Kaleidoskopas“, kuriame nagrinėja jauno žmogaus kaltės, netekties, vienatvės jausmus ir skausmingą bandymą susivokti sąmonės labirintuose, kuriuose tikrovė susipynusi su prisiminimais, vidiniais balsais ir savidestrukcija. Pats Adrijus nuo vaikystės domėjosi J. R. R. Tolkieno kūryba, o jos įkvėptas sukūrė ir kitą fantastinį romaną „Pasmerktasis“. Įsimintina man yra ir merkiniškė Raimunda Sikorskytė, kurią mokiau 11–12 klasėse ir kuri ne tik parodė savo rašomus du romanus, bet ir nuolat likdavo po pamokų, kad man papasakotų įvairiausių istorijų iš savo gyvenimo, kurios vėliau tapo novelėmis. Tai merginą nuvedė ne tik į Jaunųjų filologų konkursą, bet ir lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete.
Galiu pasidžiaugti savo pašaukimą eiti literatūros mokslo keliu atradusia merkiniške Monika Kazabuckaite, mokytojos lituanistės kelią pasirinkusiomis Živile Aleksiūnaite-Račkauskiene ir Sandra Leknickaite-Ribačiauskiene. Per septynerius mano darbo Alytuje metus į filologiją įstojo ir Augustė Anisimova bei Viltė Valiukevičiūtė.
Jau antri metai dirbsiu su šeštoke Olivija Marcinkonyte, kuri stropiai kuria apsakymus apie savo augintinius – gyvus ir žaislinius. Man patinka vaikas, kuris ne tik mėgsta skaityti, bet laisvalaikiu ir rašo. Stebina mergaitės stropumas ir mokymasis skirti dėmesį detalėms.
Šiuo metu stebiu prieš keletą metų Merkinėje besimokiusį jaunuolį Rytį Stanevičių, kuris pradėjo rašyti poeziją ir publikuoja ją socialiniuose tinkluose. Kasdienybe persunkti repo stiliaus tekstai, kai kurie iš jų tampa jo ir brolio sukurtos grupės dainų žodžiais. Manote, mokykloje jis labai skaitė? Nelabai, tačiau jo klasės pamokose teko išbandyti slemą. Garantuoju, kad toks mokytojo lituanisto „džiazas“ pamokose nepraeina be pasekmių. O kartais užtenka mokiniui leisti pačiam susirasti meninio skaitymo konkursui skirtą tekstą – ir žiūrėk, jam jau seniai baigus mokyklą vieną dieną laikai rankose jo paties poezijos knygelę. Toks buvo a. a. Gediminas Juknevičius, kurio skaitomą Henriko Radausko „Pavasario naktį“ ir šiandien, rodos, tebegirdžiu: „O laikrodis kartoja seną melą, / Kad laimė šypsosi, kad ji gera, / Ir bėga jo tiksėjimas per stalą / Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.“ Kas įdomiausia: šis vaikas tarsi nugyveno savo trumpą gyvenimą pagal eilėraštį…
Taip, mokinių istorijos taip pat gali virsti knygomis… Kartais, deja, turinčiomis liūdną pabaigą – pati esu tai patyrusi… Asta, Jūsų vadovaujamai teatro studijai „Drãma“ – ne vieni metai, pastatytas ne vienas puikus, aukšto meninio lygio, netgi tarptautinį įvertinimą pelnęs spektaklis. Tačiau jaunieji aktoriai keičiasi, vieni užauga ir išeina, ateina kiti. Ar stebite kokią nors kaitą jauname žmoguje? Ar laikui bėgant jis keičiasi?
Ir keičiasi, ir nesikeičia. Arba gal tiksliau: kai kas keičiasi, o kai kas nesikeičia. Pavyzdžiui, jų bendravimo stilius ir bendravimas su bendraamžiais dabar yra kitoks. Anksčiau, jeigu pavėluodavau į repeticiją, dar koridoriuje girdėdavau, kad jie jau susirinkę – už durų didžiulis klegesys. Dabar kartais atidarau studijos duris ir pirmą akimirką pagalvoju: „O kur visi?“ O jie ten. Sėdi. Tyli. Kiekvienas savo telefone.
Jie būna kartu, bet vis sunkiau pavyksta bendrauti. Reikia laiko, kol prakalbini, išjudini, kol jie pakelia akis vienas į kitą. Prasideda repeticija, teatriniai žaidimai, užduotys – ir po truputį atsiveria. Juokiasi, ginčijasi, liečia vienas kitą, žiūri į akis. Vadinasi, jiems to reikia. Gal net labiau negu anksčiau? Tik kartais atrodo, kad jie ne visada žino, kaip iki to artumo prieiti. Tad mums reikia padėti.
Kokie reikalingi, esminiai pastebėjimai! Aš irgi taip galvoju – labai svarbi yra suaugusiojo pozicija. Ir mums reikia mokytis būti su jaunais.
Kas dar juose pasikeitė? Man atrodo, jaunimas šiandien mažiau ginčijasi – turiu galvoje ne konfliktus, o siekį paaiškinti, argumentuoti. Jie tikrai žino, ko nori ir ko nenori. „Aš šito vaidmens nenoriu.“ „Man šita scena nepatinka.“ Gerai. Klausiu: kodėl? „Tiesiog nenoriu. Man nepatinka.“ O man trūksta to: aš manau taip, nes… Pasigendu emocijų, ryžto, energijos. Ateina į teatrą, o toks jausmas, kad nelabai to nori. Sako, kad nori. O man tai sunku išskaityti iš jų akių. Kaip jaučiasi, ką galvoja…
Bet yra dalykų, kurie visiškai nesikeičia. Jaunam žmogui vis dar labai reikia, kad jį kas nors pamatytų, išgirstų, priimtų. Jaunimo teatro režisierius yra ne vien režisierius. Jis truputį mokytojas, truputį psichologas, truputį mama… O kartais tiesiog suaugęs žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti ir pasitarti.
Gal dėl to teatras šiandien tampa net svarbesnis. Čia telefoną vis tiek kažkuriuo metu tenka padėti į šalį. Čia prieš tave stovi kitas žmogus. Turi išgirsti jo repliką, sureaguoti, pažiūrėti jam į akis, būti čia ir dabar. Scenoje nepaskrolinsi. Ir jiems patinka, tikrai patinka atsijungti nuo virtualaus gyvenimo, gyvai pabūti scenoje.
Kokios, Jūsų nuomone, Asta, literatūros trūksta mūsų šiandieniniams paaugliams, jaunimui? Man regis, labai svarbu, kad kūrinys būtų aktualus. Ko Jūs kaip režisierė ir jie kaip skaitytojai pasigenda?
Spektaklio „Eksperimentas gyventi“ afiša.
Visiškai sutinku – pirmiausia kūrinys turi būti aktualus. O koks yra aktualus jaunam žmogui? Man atrodo, pirmiausia toks, kuris yra apie jį patį. Apie jo pasaulį, jo baimes, jam kylančius klausimus. Ir labai svarbu – atpažįstama aplinka, kurioje jis šiandien gyvena. Galima parašyti nuostabią knygą apie gamtą, kalnus, vandenyną, vilką ar skruzdėlę – ir ji gali būti labai reikalinga ir įdomi. Bet jeigu kalbame apie paauglį, man atrodo, pirmiausia jam reikia istorijų, kuriose jis atpažintų save. Šiandieninis pasaulis keičiasi labai greitai. Telefonas, socialiniai tinklai, gyvenimas vienu metu realybėje ir ekrane, kitoks bendravimas, kitoks vienišumas… Mes, suaugusieji, dar tik bandome suprasti, kas tame pasaulyje vyksta, o jie jame jau seniai gyvena. Kartais pagalvoju: ar literatūra spėja kartu su jais? Ar mes spėjame paskui juos?
O ko pasigendu kaip režisierė? Gal ne tiek pasigendu, kiek ieškau… Ieškau šiandien aktualių istorijų, kur būtų pavaizduoti tikri santykiai. Kad skaitydama iškart imčiau matyti scenas, žmones, situacijas. Kad personažai nebūtų suaugusiųjų sukonstruoti „geri“ arba „blogi“ paaugliai, kad jie būtų gyvi. Turbūt todėl mane ir patraukė Jūsų kūryba – ten atpažįstu tokį žvilgsnį.
Kaip smagu girdėti! Labai ačiū, man tai svarbu kaip rašytojai. O kaip Jums, Mokytoja, atrodo toji literatūros pasiūla?
Ar tikrai galima ko nors pasigesti tokioje literatūrinės pasiūlos gausoje? Manau, kad ne. Juk jausmai ir santykiai, nuotykis, fantastika ir pavojus, savęs bei apskritai žmogaus psichologijos pažinimas, šiuolaikinio pasaulio supratimas yra tai, kas jaunus žmones traukia. Kita vertus, galbūt niekada su vaikais nekėlėme tokio klausimo. Ko gero, problema yra kita – neskaitymas. Juk pasigesti ko nors gali tada, kai tu pažįsti tai, ką turi, o jeigu nieko neskaitai, tai nieko ir nepasigendi.
Kokia, jūsų abiejų akimis, yra šiuolaikinė lietuvių paauglių ir jaunimo literatūra – įdomi / neįdomi, pakankama / nepakankama, aktuali / neaktuali? Čia man kaip rašytojai jau knieti išklausti…
Rita Černiauskienė: Man atrodo, kad šiuolaikinė lietuvių paauglių ir jaunimo literatūra yra įdomi ir aktuali, joje tikrai yra vertingų knygų ir ji vis progresuoja. Man pačiai ypač patrauklūs tokie tekstai, kuriuose susipina istorija, mitologija, nuotykis, detektyvinė intriga, domina distopinis pasaulis ir itin džiugina, kad tokių kūrinių randasi vis daugiau. Vis dėlto vyresniam paaugliui ar jaunam žmogui pasirinkimas jau gerokai siauresnis: dalis knygų jam atrodo pernelyg vaikiškos, o suaugusiųjų literatūra dar ne visada artima. Iš tiesų, nežinau, kur čia šuo pakastas, ko gero, apie tai reiktų paklausti pačių mokinių. Galbūt užsienio autorių knygos jiems yra įtraukesnės, galbūt net vertimo kalba paprastesnė nei lietuvių. O galbūt tiesiog trūksta reklamos socialiniuose tinkluose… Neturiu aiškaus atsakymo. Visgi kritiškai žvelgiu į tokį pasirinkimą, nes tai skurdina mokinio gimtąją kalbą ir silpnina tapatybės su savo prigimtine kultūra ryšį. Bet kuriuo atveju, niekada tiesiai į akis to mokiniams nesakau, labai svarbu, kad jie apskritai skaitytų, bet visada perspėju apie tam tikrą savasties praradimo pavojų, kai jie prisipažįsta daugiau skaitantys angliškai nei lietuviškai.
Asta Simonaitė: Daug metų dalyvauju vaikų ir jaunimo teatrų festivaliuose, matau, ką stato kolegos. Tai ir lietuvių, ir užsienio autoriai – literatūros / kūrinio / medžiagos ieškome visur. Ir turbūt renkamės ne pagal tai, lietuvių ar užsienio autorius, o pagal tai, ar istorija mus užkabina ir ar ją išjaučiame.
Manau, kad geros, aktualios literatūros jaunimui tikrai yra (dar atmenu tuos laikus, kai paaugliams knygų buvo labai mažai arba visai nebuvo). Vis tik gal kartais mes patys jos neatrandame? Gal perskaitome, bet nepamatome joje galimybių scenai? O gal ne visada gebame ją prakalbinti? Todėl į klausimą, ar mūsų paauglių literatūra įdomi ir aktuali, atsakyčiau – taip, tikrai yra labai gerų kūrinių. O ar jos pakanka? Režisieriui gerų istorijų turbūt visada bus per mažai.
O kokias knygas skaitėte Jūs abi jaunystėje, būdamos mokyklinio amžiaus? Kas buvo Jūsų mylimi rašytojai? Ar sugrįžtate prie jų šiandien?
Rita Černiauskienė: Mano santykis su knygomis, sakyčiau, yra paradoksalus. Esu išauginta bibliotekininkės mamos, kuri nuo kūdikystės mudviem su broliu skaitė Martyno Vainilaičio poeziją, kurios mitologinį pasaulį natūraliai mums, savo vaikams, perkeldavo į miško erdvę. „Mano volungėlė“ buvo tiesiog mūsų suskaityta knyga, o knygų pasaulis mane supo nuolatos. Bet aš tingėdavau skaityti storas knygas, ilgas istorijas, labiau mėgdavau poeziją ir novelių rinkinius, nes besimokant devynmetėje Aukštelkų mokykloje (Radviliškio r.) laisvalaikiu mane itin traukė matematika, mėgau spręsti uždavinius. Iki pat 9 klasės perskaitytas knygas atsiskaitydavau pasitelkdama fantaziją ir knygų anotacijas. Mėgdavau pasižiūrėjusi vaidybinį filmą skaityti knygą – taip po serialo „Robinas Hudas“ peržiūros bibliotekoje susiradau „Praėjusių amžių legendas“ ir viduramžių pasaulis vėliau tapo mano magistro studijų objektu. Taip po „Trijų muškietininkų“ įnikau į Aleksandro Diuma kūrybą ir „Grafas Montekristas“ tapo labiausiai patikusia tuo metu perskaityta knyga, vėliau ji tokį patį poveikį padarė ir mano dukrai, ir kai kuriems mokiniams. Romeno Rolano, Viktoro Hugo, Levo Tolstojaus kūrybą, Džeko Londono „Martiną Ideną“ atradau įkvėpta mamos.
O labiausiai literatūra pradėjau domėtis nuo 11 klasės, kai patekau į talentingos lituanistės Genovaitės Bagdonienės rankas Radviliškio 2-oje vidurinėje mokykloje. 1988–1990 metais giliausią įspūdį paliko tuo metu tik pradėtas publikuoti Ričardas Gavelis ir jo „Jauno žmogaus memuarai“, Džeimso Džoiso „Menininko jaunų dienų portretas“, Justino Marcinkevičiaus poezija ir jo kūrybos paralelės su Kaziu Bradūnu. Henriko Radausko poezijos tobulumas iškart patraukė dėmesį po Radviliškyje išklausytos Vilniaus universiteto prof. Vito Areškos paskaitos. Mokiniams visada siūlau tai, ką esu perskaičiusi pati, ir kaskart primenu, jog egzistuoja knygos, kurias reikia perskaityti savo laiku, antraip jos vėliau jau nesuvaidins reikiamo vaidmens.
Asta Simonaitė: Aš skaičiau labai daug. Viską, ką rasdavau bibliotekoje. Nebuvo žmogaus, kuris būtų kryptingai formavęs mano literatūrinį skonį ar pasiūlęs: štai šitą būtinai perskaityk. Neturėjau išlavinto skonio. Tad mano skaitymas buvo gana chaotiškas. Bet skaičiau viską ir godžiai – po antklode su žibintuvėliu, kai jau seniai reikėdavo miegoti.
Kiek pamenu, iš pradžių tai buvo pasakos. Visos, kokias tik rasdavau – ir armėnų, ir tadžikų, Andersenas, broliai Grimai… Vėliau – visko po truputį. Dumas, Agatha Christie, „Vinetu“, „Kvarteronė“, „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, mėgau nuotykines ir detektyvus, iš „Drąsiųjų kelių“ serijos. Tada tikrai norėjau knygose atrasti savo paauglišką pasaulį, bet tokių knygų nebuvo. Gal neradau? Į rankas nepateko? Shakespeareʼo „Romeo ir Džuljeta“ – taip. Ten pagaliau buvo jauni žmonės ir jų meilė. Ir, žinoma, tai traukė. J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ atradau vėliau. O kai kurios knygos mane apskritai pasivijo palyginus visai neseniai – pavyzdžiui, Danielio Keyeso „Gėlės Aldžernonui“ ir Oscaro Wildeʼo „Doriano Grėjaus portretas“.
Prieš dešimtmetį iš naujo perskaičiau „Mažąjį princą“ ir pagalvojau: oho, kiek čia visko! Mokykloje lyg ir buvo privaloma knyga. Prisimenu tik tiek, kad tada man ji pasirodė gana neįdomi. Tų metaforų tiesiog neperkandau. Rožė, lapė, prisijaukinimas, atsakomybė, vienatvė – ką su visu tuo daryti, kai esi vaikas? Panašiai nutiko ir su „Don Kichotu“. Perskaičiau, nes reikėjo, bet ar supratau? Nelabai. Iš tikro, tuo metu viena labiausiai įstrigusių privalomųjų knygų buvo Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Labai patiko.
Baigdama mūsų pokalbį, Mokytoja Rita, noriu pasitikslinti: baiminamasi, kad jaunimas kuo toliau, tuo labiau neskaito, knygą išstumia daugybė kitų paveikesnių priemonių, o ateities perspektyvos dar liūdnesnės. Ar pritariate tokiems nuogąstavimams?
Ir pritariu šiems nuogąstavimams, ir ne. Tikiu savo kaip literatūros mokytojos misija, pašaukimu ir tuo, kokią įtaką galiu daryti mokiniams. Galbūt tai skamba kaip pagyrimas sau, bet… Žinau tik vieną dalyką: jei pats tiki tuo, ką darai, tai atrodo patrauklu ir kitiems. Ko labai norėčiau – kad šiandien mokykloje su vaikais galėtume pasižiūrėti kuo daugiau gerų kūrinių ekranizacijų. Vaizdo ir teksto sąveika labai paveiki šiais laikais.
O Jūs, miela Asta, ar turite kokį nors svajonių kūrinį, pagal kurį norėtųsi pastatyti jaunimo spektaklį?
Spektaklio akimirkos. Arvydo Gudo nuotr.
Vieno svajonių kūrinio turbūt neturiu (gal kiekvienas spektaklis ir yra tas svajonių kūrinys?). Bet labai aiškiai žinau, kokios istorijos mane pačią traukia. Man labai patinka tikros istorijos. Knygos, kuriose vaizduojami tikri žmonės, įvykiai, likimai. Tokį kūrinį statydamas ne tik kuri spektaklį – kartu atveri duris į kažką, kas iš tiesų buvo. Juk pačios nuostabiausios istorijos yra iš gyvenimo. Toks yra „Nesibaigiantis kelias“, paremtas Kazickų šeimos istorija, toks buvo ir „Fotoaparatas duonoje“, pagal Janiselių šeimos istoriją. Jauni aktoriai, pradėję dirbti su šia medžiaga, kartu ėmė pažinti ir istoriją. Ne iš vadovėlio. Per konkretaus žmogaus gyvenimą. Tada ir žiūrovas po spektaklio išeina ne tik su emocija, bet ir su klausimu: „O čia tikrai taip buvo?“ Ir gal grįžęs namo pradeda ieškoti, skaityti, domėtis. Arba galvoti: kodėl taip atsitiko? Kas kaltas? Spektaklis visada turi kelti klausimus ir padėti ieškoti atsakymų. Gyventi. Gyventi ilgiau nei plojimai, užgesus scenos šviesoms. Turbūt toks ir būtų mano svajonių kūrinys – istorija, kurią atradusi nebegalėčiau jos pasilikti tik sau.
Mielos Asta ir Rita, žaviuosi Jumis ir esu Jums be galo dėkinga už tokį įdomų pokalbį apie jaunimą ir jiems skirtą literatūrą, o dar labiau dėkinga už tai, kad nepavargstate dirbti – ir būti – su jaunais. Žemai lenkiuosi ir linkiu nepavargti.