S. Vainilaitienė, D. Molytė-Lukauskienė, S. Geda.
Vilniaus knygų mugėje, 2008 m.
Susitikimai ir išsiskyrimai. Trapios būties akimirkos. Gyvenimo kelyje sutinkame žmonių, kurie daro didelę įtaką mūsų asmenybei, vertybėms ir pasirinkimams. Sutinkame ir negalime jų pamiršti. Sigitas Geda visados buvo šalia, šalimais. Mes augome su jo kūryba, knygomis, eilėmis, posmais, vaikiškomis dainelėmis ir dainomis, miuziklais. Jo gyvenimas – poetinė pynė, audinys, raštas, visados matomas ir girdimas: per radiją, laikraščiuose, televizijoje, knygose, dainose, kurios jau virto liaudies dainomis.
Pirmasis susitikimas
Su Gražina ir Sigitu Gedomis mes susipažinome Nidoje. Labai netikėtai ir paprastai. Sigitas, išgirdęs mano pavardę, pasakė, kad skaitė mano eilėraščius ir žino mane. „A, Molytė, taigi aš žinau tave…“ – ir šiandien tebeskamba šie jo žodžiai. Mat buvau spausdinusi eilėraščius tik „Moksleivyje“, „Dienovidyje“ ir tyliai debiutavusi 1991-ųjų „Poezijos pavasario“ almanache. Nebuvau išleidusi ir pirmosios knygos „Natiurmortas su gudobelės šaka“. S. Geda – jos krikštatėvis.
Buvau savimi nepasitikinti poečiukė, ir S. Gedos knygas į rankas imdavau lyg šventraštį, o kartais pagalvodavau, kad šio poeto tikrai niekados nesutiksiu, nekalbėsiu. Matysiu tik televizijos ekrane ar įvairiuose leidiniuose. (Nors nuo mažumės augau šalia menininkų Sofijos ir Martyno Vainilaičių, kurie netoli mano gimtosios Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietės, Vaitakarčmyje, turėjo sodybą. (Dabar ten M. Vainilaičio muziejus.) Tad vasaromis, takeliu per pušyną, bėgdavau pas juos: skaitydavom eilėraščius, o su Sofija keliaudavom paišyti į mišką. Ji kūrė iliustracijas knygoms. Vienoje iliustracijoje įamžino ir mane. S. Gedos vardą galėjau lyginti su didžiuliu monumentu. Iš „gyvų“ susitikimų labiausiai įsiminė jo nepaprastas paprastumas, išmintis ir atvirumas.
Viename laiške Sigitas rašė, kad naktį regėjo atslenkant mano laišką. Cituoju: „Apsidžiaugiau gavęs laišką. Naktį, regis, mačiau (ar girdėjau) jį slenkant. Paskui pasijuokiau pats iš savęs.“ Intuicija, nuojauta ar pajauta ir didelė patirtis nebuvo svetimos poetui. Tad kartais labai nustebdavau sulaukusi netikėtai tikėto skambučio.
Pamenu, kėliausi keltu per marias iš Klaipėdos į Nidą, į pirmosios savo knygos „Natiurmortas su gudobelės šaka“ sutiktuves T. Manno muziejuje. Skambutis. Paskambino S. Geda, paklausė, kaip jaučiuosi. „Tikriausiai dabar esi labai laiminga?“ – aidėjo telefone poeto balsas. „Ne, – sakau, – nesuprantu, kas darosi, jaučiuosi labai blogai, labai blogai.“ „A, tai čia duobė, kurioje atsiduriama parašius knygą. Dabar turėsi surasti būdą, kaip iš jos išlipti“, – paguodė S. Geda. Tai buvo pats tikriausias būsenos nusakymas: sėdėjau giliausios duobės dugne, o pakėlusi akis nemačiau nė menkiausio šviesos plyšelio viršuje.
Cituoju laišką: „Ta mintis beveik banali: meno, poezijos etc. esama visur. Svarbiausia: nugriebti, sučiupti, pamatyti, užfiksuoti. Gera akimi, ausimi, ranka.“
Pirmaisiais pažinties metais aktyviai bendraudavome laiškais, o vėliau dažnai sulaukdavau jo skambučių. Gaila, kad pokalbiai liko neužrašyti, tik įsirėžę giliai atmintin, į sąmonę ar pasąmonę, sugrįžta kartais atminomis, kurios laikui bėgant blanksta. Pirmaisiais pažinties metais poetas keliais sakiniais, pilnais gyvenimiškos patirties, priversdavo mane nustoti žliumbti (mat prižliumbdavau pilnus laiškus, nes dažnai sirgdavo mano mažametis sūnus). Jis pasakė: „Vaikai užauga.“
Cituoju: „Vaikus reikia auginti ir, žinoma, sargdinti. Kai užauga, žmogus net pamiršti, kad jų mažų būta.“
Apie knygas, kurias dovanojo
D. Molytė-Lukauskienė ir S. Geda bendravo laiškais.
Tą sykį viešėjome Gražinos ir Sigito Gedų namuose Vilniuje. Nedidelis poeto darbo kambarys, knygų lentyna per visą sieną. Netikėtai, gana impulsyviai, mūsų pokalbio metu, Sigitas pakilo ir intensyviai ėmė ieškoti kažko knygų lentynoje. Surado. Knygelę žydrai melsvais kraštais. Verčia puslapį, plėšia puslapį ir užrašo dedikaciją. Dovanų gauname knygą „Baltoji varnelė“ iš poeto rankų.
„Aukso karietaitę“ dovanojo paskutinio mūsų susitikimo metu Vilniaus knygų mugėje. Ją skaitydama atrandu ir Justą, įsimylėjusį Veroniką: +JUSTAS+VERONIKA+++ (penktam aukšte per radiją groja ARMONIKA.) Mano sūnus yra vardu Justas.
O maža užuomina apie prosenį, prodieduką, pro – Motiejų, Molio Motiejų, molio motiejuką, nukelia į tolimąjį vaikystės kaimą Dzūkijoje, kur gyveno mano senelio brolis Molis Motiejus, bet niekas jo kitaip nevadindavo, tik Molio Motiejum arba Macka. O buvo labai įdomus ir kūrybingas žmogus. Rūkė pypkutę, sode augino taboką. (Čia tik sentimentalus pamąstymas, prisiminimas: du sentimentai).
Jūs manęs klausiate: kokios eilės ar knyga pirmiausia pateko į mano akiratį? Negaliu atsakyti. Arba – visos. Skirtingu laiku, skirtingame gyvenimo etape. Kada bendraudavome su poetu, jis pats papasakodavo, ką ir kaip verčia, kokia knyga pasirodė, kokios kai kurių žmonių nuomonės. Bėgdavau ir pirkdavau, skaitydavau. Nes turėjau didelę laimę pasakyti poetui ir savo nuomonę.
„Smagu girdėti, kad juda Jūsų knygos reikalai. Geriausia: knygas rašyti kuo lėčiau. Kad knyga būtų panaši į kokį gražų, malonų, magišką daiktą“, – 2002 m. kovo 1-osios laiške rašė Sigitas Geda.
Iš nutikimų
Galiu tik pasidžiaugti, kad, gyvendama pajūryje, tai, kas vyksta sostinėje, galėjau stebėti iš šalies, iš tolo, be buitiškų ir prozinių kasdienybės elementų. Be legendomis ar pagražinimais apipintų pasakojimų ar paskalų galėjau skaityti nuoširdžius poeto laiškus apie viską: knygų rašymą, kraustynes iš vieno buto į kitą, keliones, kūrybą ar užuominas apie draugų išdavystę, praeities prisiminimus, mylimas ar nemylimas moteris, drauges, pažįstamas, gerbėjus ar gerbėjas…
Beje, savo moteris, dukrą Uršulę ir šviesaus atminimo Gražiną, jis labai mylėjo, kaip ir vaikus bei vaikaičius iš pirmosios santuokos, gal tik neviešino, gal kiek kitaip.
Nežinau, ne man spręsti, neturiu jokios teisės landžioti po kito žmogaus sielą, viešindama privataus gyvenimo faktus. Tik žinau, kad tai buvo tarsi graži poeto vizija, jo sukurtas pasaulis, kuriuo jis tikėjo ir kuriame gyveno.
Gražiai bendravome. Susirašinėjome. Kalbėdavomės telefonu. Paskambindavo ir Algimantas Baltakis, Sigitas Poškus. Gal taip elegantiškai vyresniosios kartos poetai globodavo jaunuosius rašytojus, kurie nebuvo baigę jokių kūrybos universitetų. Jie buvo tikriausias mūsų mokytojais.
Bet antrą kartą susitikus su S. Geda Vilniaus knygų mugėje (pirmasis susitikimas buvo Nidoje) jis manęs nepažino, nors tuo metu intensyviai susirašinėjome. Pažino jo žmona Gražina. „Taigi čia Daiva, tavo Daiva“, – šypsojosi ji leidyklos stende, šalia poeto. Ant nedidelio stalelio stovėjo dvi taurės su raudonuoju vynu. Tada gavau ir kitą knygą, su mįslinga dedikacija, kurios nekomentuosiu. Gal kada nors pacituosiu. O ir knyga šiuo metu pasislėpusi nuo manęs…
S. Gedos rašyti laiškai 2001-aisiais – atsakymai į daugybę rūpimų klausimų, kurie nepalieka manęs ir dabar. Pažadėjau dovanoti laiškus ne vienam muziejui, bet kol kas negaliu išsiskirti.
Pirmoji knyga
D. Molytė-Lukauskienė saugo ne tik S. Gedos rašytus laiškus, bet ir jo dovanotas knygas.
O ir mūsų gražus bendravimas su S. Geda ir bičiulystė, pagalba leidžiant pirmąją knygą gal kiek buvo netikėta ne tik man pačiai, bet ir daugeliui aplinkinių. Jis visad sakydavo, kad galiu bet kada skambinti ir klausti jo patarimų, konsultuotis. Apie kūrybą jis galėdavo kalbėti labai ilgai ir įdomiai, pateikdamas begales pavyzdžių ir gyvenimiškų atsitikimų. Kartais linksmų ar net komiškų nutikimų iš jaunų, dabar jau gerai žinomų poetų kūrybinio gyvenimo. Jis buvo mano pirmosios knygos redaktorius. Tad turiu išsaugojusi daug jo gražių pastebėjimų ir minčių apie rašymą, kūrybą, knygos sudarymą.
Bendraudavome labai paprastai ir žmogiškai. Sigitas Geda buvo labai labai geranoriškas mokytojas, patarėjas, redaktorius.
Pacituosiu keletą Sigito Gedos pamąstymų.
„Dėl „Poezijos pavasario“ jokių posėdžių dar nebuvo. Dabar „smaugia“ kiti. <…> Turiu tą nelaimę – „dalinti“ ar balsuoti. Laimingesni, kurie gauna premijas. Kiekvienas žmogus nori šiek tiek (dažnai l. daug) pripažinimo. Geriausias pripažintojas būtų pats Ponadievs, žemaičių sakymu, bet taip nebūna.
Aš pats buvau Šiauliuose, skaičiau paskaitą universiteto studentams. Keli, rodos, klausė ir dėjos į galvą. Visi niekad nesusideda galvon… Bėga iš studijų, eina ieškot darbo ir pinigų. Daug daug žioplių. Redakcijas atakuoja žmonės, kurie niekad neišmoks žodyje „grįžti“ parašyti „į“ (su nosine). Tai kas, kad pasakysi 10 kartų.“ (2001 12 12, Justiniškės)
Man teko laimė pažinoti tik gerąją S. Gedos pusę. Niekados nemačiau jo neblaivaus, pikto ar agresyviai nusiteikusio. Apie tai žinojau tik iš žiniasklaidos ir žmonių pasakojimų. Galbūt nuotolis, o ir didelis mūsų amžiaus skirtumas leido bendrauti kaip su mokytoju. Nors nemanau, kad žodis mokytojas, dėstytojas, pedagogas tinkamiausiai nusako bendrystės sąsajas.
Paskutinieji gyvenimo metai buvo jam labai sunkūs. Būčiau neteisi sakydama, kad nesiskundė: daug pasakojo, kalbėjo, o ir stipriai išgyveno. Ruseno ir degino save lyg žvakė. Ir netikėjo, o gal tikėjo tik savimi. O čia dar žiniasklaida, viešumas.
Džiaugėsi kiekviena geresne žinia ar straipsniu apie jį, vildamasis, kad tai gal šiek tiek sušvelnins susiklosčiusią situaciją. Sakydavo: „Aš esu toks kaip šiame rašinyje, o ne toks, kokiu mane kai kas paišo.“
Bepigu politikams, kurių įvaizdis yra kuriamas remiantis profesionaliais tyrimais ar paskaičiavimais, daugiamete politine patirtimi. O čia poetas, menininkas – matomas ir atviras. Be galo darbštus, kūrybiškas. Nežinantis, kas yra poilsis, kaip atitrūkti nuo savųjų minčių, vizijų ir kančių. Kaip pailsėti, kur pabėgti ir pasislėpti?
Būdamas dvasios daktaru, padėdamas kitiems savo eilėraščiais, kūryba, pamąstymais, o neretai ir rekomendacijomis, užmiršdavo save.
Cituoju: „Poetėms moterims, ko gero, dar sunkiau. Mačiau daug „triukšmaujančių“ poečių. Paskui jos kaži kur dingdavo. Man yra padariusi įspūdį a. a. Janina Degutytė. Savo atsiskyrėliška laikysena. Nors irgi jau a. a. Judita V., užbėgdavusi pas ją prancūziškų žurnalų pavartyti, sakydavo, kad ana buvusi labai kalbi. Matyt, iš vienišumo, drovumo etc. Esu kažkur užsirašęs, kad tik vieną sykį pasisveikinau su ja akimis Palangoje, Daukanto g. (apie 1976-uosius). Kai 1990-aisiais buvau „RS sekretoriumi“, turėjau pasveikinti ją su 60-mečiu. Gyventi jai buvo likę savaitė ar dvi. Kalbėjo daug ir mielai. Na va. Vieni amžinatilsiai.“
Istorija žino ne vieną faktą, kai žmonija negailestingai sutrypė savuosius genijus, prieš tai juos šlovinusi ir aukštinusi, palikdavo mirti: atstumtus, užmirštus, vienatvėje ir skurde. Dažnai pagalvoju, kad šio žmogaus likimas būtų susiklostęs kitaip, jeigu šalia jo iki pat gyvenimo pabaigos būtų buvusi šviesaus atminimo žmona Gražina, arba būtų sutikęs kitą.
Kartais juokaudamas, o gal rimtai S. Geda sakydavo, kad nei viena jo surasta šauni moteris nenori tekėti už jo. Gal bijo?
Ir pabaigai citata iš seno laiško, kuri mane pasivijo dabar.
„Problema: kaip nenugrimzti su tieka rašančiųjų! Man jinai svarbi ir pačiam…“ (Justiniškės 6. IX. 2001)