Savo knygose Violina Sytnik kalbasi su paaugliais kaip lygus su lygiu, nebandydama išvengti nei skausmingų, nei morališkai dviprasmiškų temų.
Vaikų literatūra visada buvo langas į suaugusiųjų pasaulį su visomis jo šviesiomis ir tamsiomis pusėmis, todėl karo tema čia niekada nebuvo nutylima. Visais laikais per savo kūrinius autoriai ir autorės galėjo papasakoti jaunesniajai auditorijai, kas yra gėris ir blogis, viltis ir nusivylimas, didvyriškumas ir pabėgimas, pasidalinti savo vertybėmis ir išmokyti priimti sunkius sprendimus. Gerieji burtininkai iš „Hario Poterio“ kovoja su klastinga Voldemorto armija, Herberto Velso žemiečiai atremia ateivių atakas, ketvertas vaikų iš „Narnijos kronikų“ evakuojami kuo toliau nuo bombardavimų. Kartu su mylimais herojais išgyvenę netektis ir skausmą, jaunieji skaitytojai ir patys tapdavo šiek tiek brandesni, tačiau vis dėlto užversdavo knygą ir grįždavo į savo saugią bei nerūpestingą vaikystę.
Bet kai siaubingi išbandymai tenka ne tik išgalvotiems personažams, bet ir patiems mažiesiems skaitytojams bei skaitytojoms, tiesiog užversti knygos nebepavyks. Saugaus vaikų pasaulio daugiau nebėra. O šiame naujame, pavojingame pasaulyje suaugusiųjų, įskaitant rašytojus ir rašytojas, užduotis dabar yra palaikyti vaikus ir paauglius, suteikti jiems naujus orientyrus. Būtent tai tapo pagrindine Ukrainos autorių kūrybos kryptimi nuo 2022-ųjų, o kai kuriems – jau nuo 2014-ųjų.
Rašytoja Mija Marčenko
„Iš tiesų vaikų ir paauglių literatūroje egzistuoja jau seniai sukurti tam tikri atsparos taškai, savotiškos taisyklės, kaip kalbėtis su vaikais ne tik apie karą, bet ir apie netektį, apie sunkią, galbūt mirtiną šeimos nario ligą, apie patyčias, draugų ar tėvų netektį“, – pasakoja vaikų ir paauglių rašytoja Mija Marčenko, pridurdama, kad auditorijos amžius daro įtaką tik tam, kaip būtent autorius turėtų pateikti sunkias temas. Pasak rašytojos, viena svarbiausių rašymo mažiausiems skaitytojams taisyklių: nemeluoti, neslėpti tiesos, bet ir nesileisti į detales.
„Jei tai vaikai nuo 5 metų, puikus pavyzdys gali būti eiliuota Volodymyro Černyšenkos knyga „Mūšis už Kyjivą“, – siūlo Mija. – Ji padaryta labai profesionaliai: visos karo ir rusų puolimo realijos aiškiai įvardytos, tačiau nėra detalizavimo, nėra kraujo ir žudymo scenų, o yra drąsus lėktuvėlis, kuris gina Kyjivą nuo tamsos.“
Taip pat tarp knygų mažiausiems apie Rusijos invaziją į Ukrainą verta paminėti daugybe literatūrinių premijų apdovanotą 2015 m. Romanos Romanyšyn ir Andrijaus Lesivo kūrinį „Karas, kuris pakeitė Rondo“. Knyga per išgalvoto miesto įvaizdį kalbasi su mažyliais apie realaus karo pasekmes. Olia Rusina pasakoje „Toras – traktoriukas, traukiantis tanką“ pasakoja apie didvyrišką civilių gyventojų pasipriešinimą. Priverstinės emigracijos patirtį Marjana Savka nagrinėja knygoje „Geležinkeliu namo“. O rašytoja Julita Ran nusprendė savo knygos herojumi paversti realų vaikų numylėtinį – socialiniuose tinkluose populiarų šunį-išminuotoją Patroną. Jos fantastiniame komikse „Šuo Patronas ir Kojinių monstras“ šuniukas gelbsti pasaulį jau ne tik nuo rusiškų minų, bet ir nuo ateivių agresorių.
Nieko neslėpti Mija Marčenko pataria ir skirtų vyresniems vaikams knygų autoriams.
„Pas mus tėvai dažnai stengiasi nekalbėti sunkiomis temomis, kad netraumuotų, tačiau vaikų ir paauglių psichologija teigia: tokių temų nutylėjimas šeimoje yra kelias į vaiko neurozę, – prideda ji. – O aiškus išsikalbėjimas yra galimybė jo smegenims pasiruošti, aptarti scenarijus, baimes ir pokalbyje su svarbiu suaugusiuoju, saugioje aplinkoje, išsiaiškinti, kaip susidoroti su panašiais iššūkiais. Žinau tai iš patirties, nes kažkada turėjau 4 klasę, kuri labai norėjo detaliai pasikalbėti apie tai, nuo ko mirė pagrindinės herojės mama mano knygoje „Šešėlių miestas“ [fantastinė apysaka 9–12 metų moksleiviams, kurią, beje, pamėgo ir suaugę ukrainiečiai. – pastaba S. K.]. Tokio amžiaus vaikai mirtį priima labiau teoriškai ir su smalsumu; tai suaugusius gąsdina panašios temos, nes jie jau žino, kaip skaudu kažką prarasti. Vaikai paprastai tokios patirties neturi, todėl jiems tai greičiau pažintinė tema, ir labai gerai, jei pokalbių metu suaugusiajam pavyksta suvaldyti savo nerimą, nes vaikai nervinasi ir traumuojasi kalbant sunkiomis temomis dažniausiai dėl suaugusiųjų reakcijos.“
Rašytoja Kateryna Pekur
Apie tai, kad su vaikais galima ir reikia kalbėti apie karą, tvirtina ir rašytoja Kateryna Pekur. Ji bendraautorystėje su Mija parašė paauglių romaną „Ugnies meto vaikai“ – miesto fantastiką apie moksleivę Katią, pirmosiomis plataus masto Rusijos invazijos dienomis patenkančią į kitą Kyjivo pusę, į Užstotės pasaulį, apgyvendintą neramių vaiduoklių, smulkių dievų ir ypatingų žmonių. Darbą su tekstu bendraautorės pradėjo būtent tą baisųjį 2022-ųjų kovo mėnesį Kyjive.
„Mokytoja, kuri mus konsultavo dėl „Ugnies meto vaikų“, pasakojo, kad kai jos klasė Hostomelyje susirinko po miesto išvadavimo, kelias savaites jie nesimokė programos, o dalijosi prisiminimais ir negalėjo sustoti, kol nebuvo papasakotos visos istorijos, – dalijasi Kateryna. – Kita mano draugė, istorikė, kuri kalbėjo jaunesnio amžiaus vaikams, ne kartą turėjo nukrypti nuo suplanuotos pokalbio temos, nes vaikai (gana maži) norėjo žinoti, kodėl prasidėjo karas, kodėl būtent dabar, kas vyksta, kokios prognozės ateičiai. Vaikams reikia pokalbio apie karą, be to, atviro pokalbio, kaip lygiems su lygiais, be įspūdžio, kad jie neturi akių, ausų ir mąstymo. Bet kadangi atstumas nuo traumuojančių įvykių dar labai mažas arba jo visai nėra, svarbu tai daryti ekologiškai. Mano nuomone, žanrinė literatūra idealiai tinka tam. Ji gali (nuotykių forma, per įvykius, susijusius su išgalvotomis būtybėmis ar aplinkybėmis) apdoroti sunkius prisiminimus, mintis ar patirtis.“
Pasak Katerynos Pekur, vyresniems vaikams svarbus dar vienas aspektas: susigrąžinti savo gyvenimo kontrolės jausmą, kurio paaugliams natūraliai trūksta ir taikiame gyvenime, o karo metu – ypač. Juk krizinėje situacijoje, tokioje kaip karas, net ir stipriausi suaugusieji gali psichologiškai regresuoti, jaustis maži ir pasimetę.
„Su manimi vyko kažkas panašaus, – prisimena Kateryna Pekur. – Taigi istorija, parašyta vienu metu iš paauglių, suaugusiųjų ir labai senų būtybių, kurių kiekviena turi savo traumų, perspektyvos, buvo mano būdas atkurti savo pačios pasitikėjimą ir pažvelgti į invazijos įvykius iš skirtingų požiūrio taškų. Kiekvienas ir kiekviena iš mūsų personažų ir personažių, tiek jaunų, tiek suaugusių, įveikia savo baimes ir pasiekia nedidelę, bet savo pačių pergalę. Be to, mūsų pagrindinė herojė moka kovoti su panikos atakomis (ją to išmokė mylima mokytoja), ir mes aprašome, kaip Katia tai daro; ji aktyviai siekia valdyti savo gyvenimą ir padėti kitiems. Mes norėjome, kad ji taptų savotiška vedle skaitytojams – žmogumi, kuriame galima atpažinti save, bet kartu – tuo, iš kurio galima imti pavyzdį.“
Ir nors fantastikos žanrai suteikia daugiau įrankių darbui su traumuojančiomis patirtimis, rašytojai realistai taip pat nevengia karo temos. Autorė Violina Sytnik, pasakodama apie savo paauglių apysaką „Lali“ (knygoje rašoma apie mergaitę iš Sakartvelo Ukrainoje), prisipažįsta, kad sumąstė knygą kaip istoriją apie persikraustymą su visais jo iššūkiais: draugų paieška, savo tapatybės formavimu ir autoriteto įgijimu naujoje mokykloje, pirma meile. Karo tema knygoje buvo tik tamsus šešėlis – priežastis, dėl kurios Lali šeima išvyko iš Sakartvelo. Tačiau po 2022-ųjų namų praradimo tema, būtinybė pradėti viską iš naujo naujoje vietoje atsiliepė Ukrainos paaugliams visai kitaip. Skaitytojai nenorėjo išsiskirti su heroje, kuri tapo jiems tokia artima. Todėl Violina Sytnik parašė tęsinį: „Lali. Saniokas ir Vadikas“, kur pagrindinė tema jau yra gyvenimas plataus masto karo metu.
„Mano herojai įstoja į universitetą, savanoriauja, kažkas išvyksta į užsienį, kažkas išeina kariauti, – pasakoja Violina. – Paaugliai, kaip, beje, ir suaugusieji, taip pat nori būti laimingi, įsimylėti, eiti į pasimatymus ir pildyti svajones, nors tai ir sudėtinga, kai dronai ir raketos, kurios kasdien skrieja į jų namus, gali visa tai sugriauti. „Lali. Saniokas ir Vadikas“ pasakoju apie gyvenimą užnugario mieste ir paliečiu artimo žmogaus laukimo iš fronto temas, netekties patirtį ir artimo žmogaus netekties kare patirties išgyvenimą.“
Savo knygose Violina Sytnik kalbasi su paaugliais kaip lygus su lygiu, nebandydama išvengti nei skausmingų, nei morališkai dviprasmiškų temų.
„Pavyzdžiui, pirmaisiais mėnesiais po plataus masto invazijos dauguma kariškių išvyko į frontą, todėl karinių aukštųjų mokyklų jaunesniųjų kursų kariūnai buvo pasitelkti pagrindinių miesto administracinių pastatų apsaugai, – dalijasi rašytoja. – Jiems mokėjo atlyginimą, gana neblogą kaip paaugliams. Daug vaikinų, gavę į rankas padorias pinigų sumas, tiesiog nežinojo, kur juos išleisti, ir įsitraukė į lošimo automatus, lažybas ir pan. Taip, tai neteisėta, bet kas norės, spragą ras. Atrodytų, problema absoliučiai nesusijusi su karu, bet ar taip yra? Tokios smulkmenos svarbios, nes jos taip pat formuoja mūsų gyvenimo kare paveikslą.“
Nežmoniška Rusijos agresija, su kuria susidūrė ukrainiečiai, pakeitė dar kai ką ukrainiečių, įskaitant autorius, pasaulėvokoje. Ši patirtis privertė pajusti ir suprasti, kad karas, apie kurį visi mes vaikystėje skaitėme knygose, – tai ne baisus juodas sūkurys, kuris praskrieja nušluodamas viską savo kelyje, bet vėliau vis dėlto dingsta, leisdamas grįžti į normalų gyvenimą. Karo realijos ukrainiečiams šiuo metu – tai jau ir yra normalus gyvenimas.
„Kad po siaubingo apšaudymo ir nakties slėptuvėje mes ruošiamės į darbą, geriame kavą, dažomės ir rengiamės gražiais drabužiais, – atsako man Violina Sytnik į klausimą „ką norėtumėte papasakoti Lietuvos kolegoms, vaikų ir paauglių autoriams apie savo patirtį“. – Kad planuojame, kur nuvažiuoti savaitgalį ar atostogų. Kad galima paaukoti paskutines grivinas kariškių rinkliavoms ir nerodyti pirštu į valstybę, girdi, tai mūsų valdžios darbas. Kad galima neturėti elektros ir šilumos, bet surengti kieme vakarėlį su karštu vynu ir šašlykais. Kad galima visą naktį prasėdėti ant šaltų pirmo viešbučio aukšto grindų, gūžtis nuo oro gynybos darbo už lango, o trumpalaikės ramybės metu kvatoti iki ašarų kartu su kitais kolegomis – tokiais pat rašytojais, knygų tinklaraštininkais, knygininkais, iliustratoriais, kurie taip pat atvyko į knygų festivalį ir patyrė ataką. O svarbiausia, kad visa tai – normalu ir mes neprivalome atitikti kieno nors įsivaizdavimo apie tai, kaip reikia „teisingai“ gyventi karo metu.“
Katerynos Pekur ir Mijos Marčenko kūriniai
„Man patinka pateikti pavyzdį su Pikaso paveikslu „Gernika“, skirtu žiauriam miesto bombardavimui Antrojo pasaulinio karo metu, – prideda Kateryna Pekur. – Nuo vaikystės skaičiau menotyrininkų komentarus, kurie sakė, kad tai antikarinė alegorija, simbolinė drobė ir t. t. Bet 2022 metų vasarį Kyjive su krištoliniu aiškumu supratau, kad tai jokia ne alegorija, o fotografiška, nepriekaištingai realistiška fiksacija to, kaip jaučiasi žmogus mieste, kurį chaotiškai ir žiauriai bombarduoja. Tai genialus kūrinys, bet suvokti jo gylį, išgyventi šį paveikslą – galėjau tik gavusi atitinkamą patirtį. Ar tai reiškia, kad vaizduoti tokias dramatiškas istorijas beprasmiška, nes jų visiškai nesupras žmonės, kurie, laimė, nematė karo kitaip nei žiniose (o aš linkiu, kad tai liestų visą žmoniją, ir tik senos kino kronikos taptų karų liudininkėmis)? Žinoma, ne, nereiškia. Mes vis tiek turime fiksuoti tai, kas vyksta, pasakoti savo istorijas taip gerai, kaip tai įmanoma. Nemanau, kad Pikasas linkėjo savo paveikslo žiūrovams pasidalinti jo patirtimi taip, kaip tai šiuo metu gali padaryti milijonai ukrainiečių. Bet jis privalėjo papasakoti apie tai, kas nutiko.“
„Mes turime rašyti kuo daugiau linksmų, humoristinių nuotykinių knygų, – mano Mija Marčenko. – Knygų apie pasaulius, kur žmonės skraido, kur yra dangiškosios salos, mokančios kalbėti, knygų apie stebuklingas akademijas ir fantastines būtybes, apie svarbius pasirinkimus ir pergales. Juk knygos šiame pasaulyje pirmiausia tam ir yra, kad paguostų mus sunkiais laikais, taptų mums draugais, palaikymu, perduotų drąsinančias žinutes: „saulė dar pasirodys“, „tu susitvarkysi“.“
