Politechnikos institutą baigęs P. Varnelė visą gyvenimą svajojo rašyti vaikams.
Šiandien jis – jau penkių knygų autorius.
Nuotrauka iš fondo „Švieskime vaikus“ archyvo
Knygų vaikams autorius Paulius Varnelė – naujas vardas lietuvių vaikų literatūroje. Pirmoji knyga „Trumpa pasakėlė apie Karaliuką Burbuliuką“ dienos šviesą išvydo 2021 m. autoriui laimėjus Nacionalinio vaikų literatūros konkurso debiuto premiją. Iki šiol labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ išleido dar keturias, taip pat premijuotas konkursuose, rašytojo pasakas: „Vėlyvi mažojo Karaliuko pusryčiai“, „Supainiota istorija“, „Vilkiukas“ ir „Vieną kartą savanoje“.
Paulių Varnelę kalbino Alma Valantinienė
***
Pauliau, labai įdomu, kaip Jūs, prieš 40 metų baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI) ir visą gyvenimą dirbęs pagal specialybę, tapote vaikų rašytoju. Esate techninės specialybės atstovas, ne filologas, ne pedagogas… Iš kur ta laki vaizduotė ir tiek fantazijos kurti vaikams? Gal jau seniai rašėte į stalčių ar kam nors sekėte pasakas?
Manyčiau, kad pamatinį poreikį kurti, vaikams ar ne vaikams, lemia ne kokia nors specialybė, o kiti dalykai. Aišku, šioje srityje vienoks ar kitoks humanitarinis išsilavinimas yra tik pliusas. Nors galiu teigti, kad ir techninė specialybė ugdo tam tikras savybes, praverčiančias kuriant literatūrą vaikams – loginį mąstymą, kruopštumą, atidumą smulkmenoms, gal net tam tikrą kalbos stilių.
Dėl savo vaizduotės lakumo esu dėkingas vaikystei, kurioje ji formavosi. Su šiluma prisimenu žaidimus iki tamsos su aplinkinių kiemų vaikais mieste, nuotykius kaime, kur senelio pastatytame vasarnamyje nuo mažens leisdavau visas vasaras, ar visišką užsimiršimą skaitant knygą.
Į stalčių nieko rišlesnio, išskyrus kokį bandymą vaikystėje, nekūriau, bet noras rašyti vaikams kirbėjo daugiau mažiau visada. Vienu metu, jau suaugęs, entuziastingai ėmiau šį norą netiesiogiai realizuoti kurdamas kamerinius vaikiškus spektaklius su aktoriais, lėlių ir šešėlių stereoteatro pasirodymus, kuriuose dalyviai ir žiūrovai buvo šeimos nariai ir artimi žmonės.
Koks skaitytojas vaikystėje buvote Jūs pats?
Nuo pat mažumės knygos man buvo vienas svarbiausių dalykų ir, ko gero, didžiausia pramoga. Literatūra atverdavo langą į kitą pasaulį – stebuklingą, nuostabų, keistą. Vienas mėgstamiausių vaikystės žaidimų buvo vaizduotėje kurti fantastiškiausias istorijas, kuriose dalyvaudavo tiek perskaitytų pasakojimų veikėjai, tiek aš pats.
Namuose buvo daug pačių įvairiausių knygų, o kiek paaugęs myniau takus ir į bibliotekas. Su nostalgija prisimenu apsilankymus Vilniaus Žvėryno rajone buvusioje 11-oje bibliotekoje ar Nacionalinės bibliotekos vaikų skyriuje. Kartais netyčia supainiodavau kelią į mokyklą su keliu į šios bibliotekos skaityklą.
Prisiminimai apie vaikystės knygas ir jų paliktas įspūdis jaudina iki šiol ir motyvuoja rašyti pačiam. Knygas, kurias pavyko išsaugoti, labai branginu.
Debiutinė P. Varnelės knyga vaikams „Trumpa pasakėlė apie Karaliuką Burbuliuką“, kaip ir kitos, sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.
Kas buvo Jūsų mokytojai ar tiesiog pavyzdžiai? Tėvai, kiti artimieji, pedagogai, rašytojai…
Konkrečių mokytojų ar pavyzdžių įvardinti negalėčiau. Bet labai mėgdavau skaityti apie rašytojus – interviu, biografijas, jų mintis apie kūrybą. Mokytojai buvo knygos, tiksliau, tos knygos, kurios palikdavo gilų įspūdį. Žavėjausi jų autorių kūrybine laisve ir pavydžiai galvodavau, kad ir aš norėčiau sugebėti taip rašyti.
Kas paskatino dalyvauti Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse?
Visada svajojau pradėti rašyti vaikams, bet, kaip sakoma, laukdavau geresnių laikų. Vis dėlto po truputį ėmiau žymėtis idėjas, fiksuoti visokias nuotrupas, eskizus. Tačiau rimtesnei literatūrinei kūrybai vis pritrūkdavo laiko, atsirasdavo visokių „žymiai svarbesnių reikalų“. Vienu metu pagalvojau, kad gal jau reikėtų liautis atidėliojus. Tad per gana trumpą laiką parašiau kelis kūrinius ir išsiunčiau juos į visus tuo metu skelbiamus vaikų literatūros konkursus. Net sukūriau eiliuotą pasaką Pirmosios knygos vaikams iki trejų metų konkursui, kurią pats ir iliustravau.
Ar dideli knygų tiražai yra tam tikra privilegija autoriui? O gal įpareigojimas kurti aukščiausios prabos literatūrinius siužetus?
Be abejo, tokie dideli tiražai atrodo įspūdingai, kartais net gali knietėti jais pasigirti. Tad tai greičiau moralinė privilegija. Bet, apskritai paėmus, didelis tiražas savaime negarantuoja aukštos kūrinio kokybės. Ir vien tik dėl vienokio ar kitokio įpareigojimo kurti aukščiausios vertės kūrinių nepradėsi, čia, matyt, reikia ko nors daugiau. Rašydamas negalvoju nei apie buvusius ar būsimus tiražus, nei apie tai, kokios prabos bus mano kūrinys. Manau, kad dabar su kūrinių kokybės nustatymo kriterijais yra gana sudėtinga situacija.
„Vėlyvi mažojo Karaliuko pusryčiai“ – nuotaikingas pasakojimas apie karališkojo gyvenimo peripetijas, atskleidžiantis, kad ir kasdienybė gali būti kupina staigmenų.
Jūsų knygos pilnos juokingų situacijų, nuotykių ir netikėtumų. Rašyti vaikams sunku ar lengva? Gal yra ir daugiau apibūdinimų?
Parašyti gerą kūrinį vaikams, manyčiau, yra taip pat sunku, kaip ir parašyti gerą kūrinį suaugusiesiems. Gal net dar sunkiau, nes, skirtingai negu rašant suaugusiesiems, esi suvaržytas daugeliu aspektų, įspraustas į tam tikrus rėmus (žinoma, tai visiškai suprantama). Bet tokie apribojimai man yra kaip tik labai įdomūs iššūkiai, kuriuos mėgstu. Rašydamas konkretų kūrinį jam keliu tam tikrus tikslus, kurių įgyvendinimas kartais atima gana daug pastangų.
Kas pasikeitė įstojus į Rašytojų sąjungą?
Labai džiaugiuosi, kad Rašytojų sąjungos valdyba, susipažinusi su mano kūriniais, vienbalsiai nusprendė priimti mane į sąjungos narius. Laikau tai dar vienu mano knygų kokybės patvirtinimu, kurių autoriams paprastai nebūna per daug.
Vienas prancūzų kino režisierius yra pareiškęs, kad nežiūri kolegų filmų… Ar skaitote kolegų rašytojų kūrybą vaikams?
Be abejo, stengiuosi sekti vaikų literatūros situaciją, domiuosi naujienomis. Tarp kūrėjų turiu kelis favoritus. Literatūrinio teksto kokybei esu ganėtinai reiklus, turiu savitą, iš anksčiau susiformavusį skonį, tad dažniausiai dabar susižavėti skaitoma vaikiška knyga yra gana sudėtinga.
Kiek Jums svarbi skaitymo specialistų, kolegų nuomonė?
Man visada buvo ir yra įdomi ir svarbi nepaviršutiniška, nešabloniška skaitymo specialistų, kritikų, kolegų ar literatūrai neabejingų skaitytojų nuomonė. Kiek tokių nuomonių tenka išgirsti – kitas klausimas. Norėčiau, kad vaikų literatūrai būtų skirta daugiau profesionalios kritikos straipsnių ar kokybiškų apžvalgų.
„Supainiota istorija“ – pasakojimas apie draugystę, kūrybiškumą ir tai, kad net ir iš pačių paprasčiausių dalykų gali atsirasti dideli nuotykiai.
Kas yra Jūsų kuriamų istorijų įkvėpėjai? Kaip jos gimsta?
Pagrindinis įkvėpėjas, ko gero, yra neslūgstantis noras parašyti gerą istoriją. Gimsta jos įvairiai. Kartais netiesiogiai inspiruoja vaikystės prisiminimai, kartais – kadaise skaitytų knygų įspūdžiai. Būna ir taip, kad jos atsiranda tarsi savaime .
Pirmos dvi mano knygos yra apie mažojo karaliuko, dar vadinamo Burbuliuku, nuotykius netikėtumų kupinose išvykose kartu su savo tėčiu karaliumi. Vienoje jų pasakojama apie vaikiškos vaizduotės, kuri kartais padeda spręsti netikėtas problemas, svarbą, kitoje – apie skaitymo naudą ir iš to kartais tiesiogiai kylantį nestandartinį knygų praktinį pritaikymą. Pagal debiutinę knygą vienoje mokykloje buvo sukurtas vaikų spektaklis. Buvo labai smagu pamatyti nuostabias personažų kaukes ir kostiumus.
Knyga „Supainiota istorija“ yra apie tai, kaip skaniausių bandelių kepėjas ir jų didelis gerbėjas kaminkrėtys patenka į neįtikėtinai painią istoriją. Joje akcentuojama atsitiktinės mažos smulkmenos, galima įtaka kasdienių įvykių tėkmei ir nešabloniško mąstymo reikšmė.
Knygoje „Vilkiukas“ atspindimos pagrindinio herojaus, mielo ir naivaus vilkiuko, moralinės peripetijos, pasakojama apie jo norą būti priimtam į draugiją ir atrastą drąsą pripažinti savo klaidas, o taip pat apie išankstines nuostatas, kurių teisingumu, deja, niekas neabejoja.
Šiais metais pasirodžiusioje knygoje „Vieną kartą savanoje“ veiksmas vyksta karštojoje Afrikoje. Trys mažieji veikėjai – kaimynai – kaip išmanydami bando gelbėti savo namus nuo gresiančio pavojaus. Kūrinyje atskleidžiama kritinio mąstymo svarba kasdieniame gyvenime.
Koks jausmas pristatyti savo kūrybą knygų mugėse, bendrauti su skaitytojais? Ar mėgstate su jais susitikti?
Smagus jausmas. Man patinka plepėti su mažaisiais skaitytojais ir jų tėveliais, pasakoti jiems apie savo knygas ar klausytis istorijų apie įvairias skaitymo patirtis. Apima savotiškas azartas pakalbinti vos ne kiekvieną arčiau mugės stendo prisiartinusį lankytoją.
Kaip dirbate su savo tekstais? Kaip pasiekiate, kad juos suprastų ir šešiametis, ir trimetis skaitytojas? Kaip išvengiate daugžodžiavimo, įvairių teksto puošmenų, apsunkinančių turinio suvokimą?
Specialiai nesiekiu, kad mano tekstus suprastų vienokio ar kitokio amžiaus skaitytojai, tuo labiau kad to paties amžiaus vaikų suvokimo gebėjimai gali būti skirtingi. Testuoti savo kūrinius tarp mažųjų skaitytojų, kas būtų, be abejo, pageidautinas dalykas, neturiu galimybės.
Daugžodžiavimo, teksto puošmenų labai nemėgstu, laikau juos prasto literatūrinio skonio požymiu, todėl ir stengtis jų išvengti man nereikia – paprasčiausiai to nerašau. O jei perteklinių žodžių į kūrinį netyčia patenka, jų atsikratyti yra lengvas būdas, lengvesnis, negu kokio nors pokalbio metu – tiesiog peržvelgi tekstą ir išbrauki.
Knygoje „Vilkiukas“ P. Varnelė kviečia vengti išankstinių nusistatymų ir primena – net tas, kuris iš pažiūros baugina, iš tiesų nori draugauti ir būti priimtas.
Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia kuriant vaikams?
Keblus klausimas. Mano galva, rašant vaikams būtina jausti atsakomybę – juk šie kūriniai lems, ar vaikai pamils knygą, ar norės skaityti ir suaugę. Na, o kaip parašyti gerą kūrinį, tikiu, visi vaikų literatūros autoriai žino.
Kaip apibūdintumėte iliustracijos vaidmenį Jūsų knygose? Ar pats renkatės iliustruotojus? Kaip su jais (jomis) bendradarbiaujate?
Be jokios abejonės, iliustracijos atlieka tokį patį svarbų vaidmenį kaip ir kitose paveikslėlių knygose. Rašydamas visada galvoju apie teksto vaizdingumą ir mintyse dėliojuosi tikėtinus piešinių variantus. Baigęs rašyti, dažniausiai jau turiu knygos iliustravimo viziją, vėliau būna labai įdomu ją palyginti su dailininko vizualiniu sprendimu.
Paprastai iliustruotojus siūlydavo ir su manimi derindavo leidėjas – fondas „Švieskime vaikus“. Kadangi, kaip minėjau, iliustracijos man labai svarbios, visada stengiuosi kiek galėdamas prisidėti ieškant geriausio sprendimo. Galiu pasakyti, kad tikrai kokybiška paveikslėlių knyga gali būti sukurta tik glaudžiai bendradarbiaujant autoriui ir iliustruotojui.
Ar dar daug stebuklingų istorijų slypi Jūsų vaizduotėje?
Šito net neįsivaizduoju. Tiesiog tai nelabai suskaičiuojamas ar prognozuojamas dalykas. Atrodytų, štai atsiranda puiki istorija, kuo stebuklingiausia, rutulioji ją ilgai ir sunkai, o galų gale paaiškėja, kad tai visai ne tas, ko norėjai ar tikėjaisi. Būna ir kitaip: iš mažo nereikšmingo etiudo neplanuotai gimsta visai neblogas kūrinys.
Nesudėtinga ir įtraukiančia forma P. Varnelė skaitytojams kalba apie svarbius dalykus. Knygos „Vieną kartą savanoje“ personažai supranta, kad norint išvengti pavojaus, labai svarbu kritinis mąstymas.
Ar kurdamas mąstote apie tuos, kurie skaito dar nemokantiems skaityti vaikams? Ką manote apie skaitymo skatinimą, meilės ir pagarbos knygai ugdymą?
Daug apie tai galvoju, todėl stengiuosi palengvinti suaugusiųjų skaitančiųjų dalią rašydamas trumpai, paprastai ir suprantamai, o svarbiausia – nenaudoju jokių ilgų, painių ir sunkiai ištariamų žodžių. Kaip, pavyzdžiui, koks „sinchrofazotronas“ ar panašiai.
Manau, kad noras skaityti, meilė ir pagarba knygai augs, jei jų reikšmė skaitytojui bus svarbi, ypatinga ir niekuo nepakeičiama. Kaip tai padaryti? Gerinti knygų, šiuo atveju, vaikiškų, turinio meninę kokybę.
Dėkoju už Jūsų brangų laiką, kurį skyrėte atsakydamas į klausimus.