Šiandienos. Fotografavo Ričardas Šileika
Ta moteris buvo laumė, bet apie tai žinojo ji viena. Visada šį tą keista savyje jautė, nuo mažens. Jos plaukai augo ilgi ir tankūs, niekas negalėjo jų suvaldyti.
Šeimoje nutarė: mūsų mergaitė turi būti ilgakasė. Jai privalu susipinti dvi kasas – kad joks plaukelis nesidraikytų.
Plaukai neklausė, kasos išsipešiodavo, sruogos plevėsuodavo pavėjui, o vėjas kuždėjo: tu gali skrieti, tu gali.
Apie mergaitės kasas tupinėjo net trys moterys. Mama tepdavo plaukus aliejais, močiutė jas pindavo kietomis, nuo nesibaigiančių darbų sugrubusiomis rankomis, o teta sukosi su įkaitintomis žnyplėmis: tegu neklusnios tiesios sruogos bent kiek banguoja.
Tos trys moterys jautė, kad šeimoje auga laumiukė, galią sauganti plaukuose. Nemanė, kad būti laume patogu, stengėsi malšinti giminę persekiojančius burtus.
Mergaitė rausėsi po knygų lentynas, ieškojo kuo seniausių pasakų. Tokių, kuriose laumės nėra žiaurios, bet priešingai – atneša šį tą gera.
Kiemo mergaitės laumiukės vengė. Kas kita – berniokai, kurių akyse žybsėjo velniūkščiai. Jie, neklaužados, sutikę mergaitę, maloniai su ja kalbėdavo, net nebandė tų ilgų kasų tampyti.
Laumiukė gyveno dideliame, triukšmingame, baugiame mieste, bet savo kiemais vaikštinėjo rami.
Čia niekas ir niekada jos nenuskriaus.
Laumiukė augo ir išaugo. Prisitaikė prie didelio miesto gyvenimo.
Retsykiais ji užsukdavo į kirpyklą – visų kirpėjų siaubui. Ilgi plaukai nenorėjo paklusti net ir geriausioms meistrėms. Jos bandė laumę garbanoti, kirpti, paversti ją moterimi, kokios yra visos kitos. Panašia į tas iš madų žurnalų arba į anokias, kas dieną oriai vaikštinėjančias didelio miesto gatvėmis.
Stropus kirpėjų darbas ėjo perniek.
Ilgaplaukė laumė pamėgo klaidžioti miesto gatvėmis. Vakarais, naktimis. Kartą, beveik vidurnaktį, netoli traukinių stoties atrado jaukią smuklę.
Ten rinkosi įdomūs žmonės. Jų akyse žybčiojo velniai ir velniūkščiai.
Jie niekada nekvietė laumės į bendrą būrį. Neprašė, kad sėstų prie jų stalo. Neklausinėjo, koks jos vardas.
Jie leido būti.
Laumei trys moterys – močiutė, mama ir teta – davė smagų vardą. Ji buvo Smiltė. Ir gyveno kaip smiltys – save barstydama.
Smiltė vardo varžėsi.
Išaugo stambia moterimi, nė kiek nepanašia į vėjų pustomą smėlį.
Vieną vakarą, labai vėlyvą vakarą, kai ji ir vėl pravėrė pamėgtos smuklės duris, virėja skambiu, rupiu balsu garsiai ištarė:
– Laumė! Mūsų laumė grįžo.
Ir suplakė jai gėrimą – iš Sapieginės miško žolių, iš prospektų liepų žiedų, iš vaikystės kiemo Antakalnyje paryčių ūkanų, iš netolimos stoties traukinių kauksmo.
Smiltė gurkštelėjo ir pasijuto stipri. Bet dar stipriau pajuto ilgesį: gyventi reikia ne čia. O kur?
Ji nupėdino iki soties, įlipo į paskutinį traukinį.
Traukinys vyko į Ignaliną. Smiltė bandė atsiprašyti bilietų tikrintojos, kad neturi jokio bilieto, bet ta moteris smagiai jai mirktelėjo. Lyg ir pati būtų laumė, lyg viską žinotų apie keleivių gyvenimus.
Smiltė iš traukinio išlipo tamsioje Ignalinoje. Paklaidžiojo šen ir ten, kol pagaliau pateko į Atgimimo gatvę. Į tą, kurioje galima gimti naujai.
Kelias prie Ilgio
Tada pasuko į dešinę.
Ir štai – pagaliau ji, ta Smėlio gatvė. Vienintelė pasaulio gatvė, kurioje lemta klajoti Smiltei. Laumė ėjo toliau, dar toliau, kol pagaliau pamatė ežerą. Jo vardas – Ilgis. Jis tas, kuris nekantriai laukė, kol bus aplankytas Smiltės.
Smiltė brido Ilgio ežeru ir nubrido, ji plaukiojo ir nardė.
Ji tebenardo ir dabar, šiandien, šiąnakt.
Jūs manote, kad tai – liūdna istorija?
Anaiptol, anaiptol…
Tamsiomis naktimis Smiltė tebevaikštinėja jai patinkančiomis Ignalinos gatvėmis – Atgimimo ir Smėlio.
Kai ji lanko tas gatves, žmonės sapnuoja ilgesingai, svajingai ir godžiai, niekaip negalėdami pamiršti smėlio pilių, vaikystės norų.
Smiltė negali klajoti per ilgai. Ežeras Ilgis jos ilgisi. Ji – vienintelė jo laumė.
Visiems laikams.
Daugybė kitų laumių tebekeliauja traukiniais Vilnius–Visaginas per Ignaliną, tebelaukia mūsų jaukiose didelių miestų kavinėse, tebešukuoja ilgus, neklusnius plaukus savo dukroms ir vaikaitėms.
Ilgio pakrantė
Bet retsykiais, retsykiais… Kai plaukiojate ežere Ilgyje…
Jaučiate, kaip jūsų kojas glosto ežero žolės.
Nebaisu. Visai nebaisu.
Tai ne žolės. Tik ilgi, pernelyg ilgi laumės Smiltės plaukai.
Palaidos kasos.
Net niūrus dangus Ilgio pakrantėje moka nusišypsoti.
Dangus žino: laumių trijulė – Smiltės močiutė, mama ir teta – iš dausų laimina Smiltę ir Ilgį.
Apie rezidenciją IGNALINOS PASAKOS skaitykite čia
IGNALINOS PASAKAS skaitykite čia