Skrydis paežerėje. Fotografavo Vladas Braziūnas
– Štai Dūkšto ežeras – aš tikrai žinau, kad ant šio ežero kranto gyveno mano bičiuliai, – garsiai mąstė Varna. Ji buvo labai išmintinga, protinga ir žingeidi.
Kartais ją užplūsdavo neapsakomas ilgesys ir noras aplankyti senus draugus, ir pažįstamus – nepažįstamus, kurie nuo neatmenamų laikų egzistavo išgirstuose pasakojimuose. Dūkšto ežeras…
Jo vandenyse atsispindi kamuoliniai dangaus debesys, jame plaukioja nepaprastos žuvys: karšiai, kuojos, plakiai, pūgžliai, gružliai, menkės, karosai, ešeriai, lydekos, unguriai…
– He, kaip ir Kuršių mariose, – burbtelėjo juodasparnė.
O teta Onutė, kuri nuo neatmenamų laikų gyvena ant Dūkšto ežero kranto, visada laukia parplaukiančių medine valtimi žvejų.
Ir Varna prisiminė, kaip kartą viešėjo senųjų Kondratavičių namuose. Tą dieną senelis mezgė tikrus tinklus žuvims gaudyti. Kaip mikliai jis pynė sietelį. Juk nuo neatmenamų laikų žvejoja ne tik žmonės, bet ir varnos. Na, jos kartais, santūriai, tyliai, atplasnoja prie ežero ir pasigardžiuodamos surankioja maisto likučius. O kartais, išvydusios skanėstus, garsiai krankia. Tada iš atokiausių vietelių sulekia visos varnos. Ir draugiškai smaguriauja.
Tą kartą Varna, garsiai kranktelėjusi, nusprendė pasipuikuoti prieš varnus, varnas ir varneles ir sugauti kilbuką. Suradusi tinklo skiautę, prie kurio buvo prikabintas mažas varpelis, įmetė jį į ežerą ir ėmė laukti. Staiga atplasnojo Varnas Varanauskas iš Anykščių.
– O ką tu čia veiki, juodoji? – paklausė susidomėjęs.
Varnas Varanauskas nuo neatmenamų laiko gaudė žuvis Šventosios upėj užmetęs meškerę.
Prie Dūkšto ežero. Meno bangų nuotrauka
Kaip tai ką, kilbukus gaudau. Matai, kokia daugybė jų plaukioja skaidriam Dūkšto ežero vandeny. Čia ne Kuršių marios ir ne Šventosios upė, ir ne Varėnos jūra. Čia tikras Dūkštas. Ežeras iš seno pasakojimo. Ir kilbukai čia labai seni. Atkeliavę iš nežinia kokių pasaulio vandenų. Žmonės juos įvairiausiais vardais vadina: gružlys, paprastasis gružlys, gružas, gružė, kilbukas, kelbukas, rubuilis, kilbas, kelbas, zablys, guirė, gramzdė, kriaunis, roboilis, goirė, grondolis, – jausmingai it žirnius bėrė žodžius Varna.
Ir nutik tu man taip. Besistaipydama varna netyčia į vandenį įmetė duonos kriaukšlį, kurį buvo paslėpusi po sparnu. Sujudo, sukunkuliavo vanduo, tarsi kokiame nenusakomo dydžio virdulyje. Alkaniausi kilbukai vienas už kitą greitesni čiupo duoną ir nenusakomai greit suėdė.
Vandenyje, prikabintas prie tinklo, suskambėjo mažas varpelis, pranešdamas, kad tinkle yra žuvų.
– Pakliuvo, atplaukė, – garsiai sušuko Varna ir kartu su varnu Varanausku ėmė traukti tinklą, kuriame šoko kilbukai, gružliai, gružės. Taip, jie šoko patį tikriausią žuvų šokį. Šoko, tarsi norėdami iššokti atgal į vandenį. O su jais kartu šoko ir Varna, nejausdama, kad įkrito į ežerą…
– Kaip gražu, – sentimentaliai atsiduso paukštė ir sustingo. O su ja kartu, pakerėti nenusakomo šokio, sustingo visi sparnuočiai.
Daugiau Daivos Molytės-Lukauskienės pasakų skaitykite čia
https://www.menobangos.lt/daiva-molyte-lukauskiene-meironys-ir-meira/
https://www.menobangos.lt/daiva-molyte-lukauskiene-pauksciu-takas/
Pokalbį su Daiva Molyte-Lukauskiene skaitykite čia
https://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-daiva-molyte-lukauskiene-kas-plasnoja-uz-jos-lango/