Prie Šiekščio. Fotografavo Daiva Molytė Lukauskienė
Buvo toks žmogelis. Gyveno labai vargingai. Keldavosi kasryt dar saulei netekėjus ir sunkiai dirbdavo iki žemę užklodavo tamsa. Kartais per dieną taip nuvargdavo, kad grįžęs pirkion ir sėdęs prie stalo sugrubusiomis rankomis vos šaukštą pakeldavo. Tačiau kad ir kaip stengėsi – niekaip nesisekė prasigyventi.
Vieną dieną pro jo suklypusią gryčiukę važiavo ponas. Kelias buvo pažliugęs, žirgai kažko pasibaidė ir pono karieta nubildėjo tiesiai į baisią purvynę. Net žiponas išsitepė. Dėl to ponas baisiausiai įširdo ir liepė kitą dieną sargybai į savo dvarą tą žmogelį varu atvaryti.
Išsigando šis, bet ką darysi. Eina į pono dvarą.
– Tavo lūšna ant kelio visiems tik akis bado, – rūstavo ponas. – Nėra nė žvilgsnio kur padėti. O brangius svetelius keliaujančius pro šalį vis reikia nukalbinti, kad jie nesidairytų ir nesibaisėtų ta lindyne. Įsakau ją tuoj pat nugriauti. Po trijų dienų rengiu iškilmingą puotą ir jei tą dieną ji vis dar stovės – atsisveikinsi su savo gyvastimi.
Nusiminė žmogelis. Eina namo galvą nunarinęs. Juk nugriovus pirkelę nebebus kur su pačiute dėtis. O ponas nenusiteikęs juokauti. Taip apsunkęs nuo minčių, pėdino lėtai. Ūmai pamiškėje išgirdo kažką šaukiantis pagalbos. Nubėgo balso pusėn. Žiūri, žilas seneliukas šiekšto prispaustas negali pajudėti. Čiupo žmogelis kelmą, kilstelėjo ir išvadavo jį.
– Ačiū tau, gerasis prašalaiti, – sako jam tas. – Jei ne tu – tikriausiai galą būčiau gavęs. Sakyk, kaip galėčiau atsidėkoti?
– Kad man nieko nereikia, – puolė teisintis žmogelis. – Nebent… Turiu vieną bėdą – piktas ponas liepė man savo gryčiukę nugriauti, – pasiguodė ir apsakė savo vargus seneliui.
O šis taip tarė:
– Na, kam jau kam, o velniui tokia užduotis – vienas juokas. Tik tau teks keliauti ant Vilkakalnio. Velniukai su vilkais ten kiaurą naktį šoka. Pamokysiu kaip elgtis, o tu įdėmiai klausykis ir viską dėkis į galvą.
Viską apsakęs senelis nuklibinkščiavo sau, o žmogelis grįžo namo. Tačiau pačiutei užmigus, sulaukęs vidurnakčio, išsiruošė ant Vilkakalnio. Baugu naktį miške – pelėdos ūbauja, vilkai kaukia, velniukai ožio balsais mekena. Tačiau nėra ką daryti. Priėjęs kalną pasislėpė tankmėj ir stebi. Senelis patarė iš pulko išsirinkti patį mažiausią, smulkiausią velnią. Dairosi dairosi žmogelis – visi velniai kaip riebios meškos, vienas už kitą didesni. Galiausiai pačioje kalno papėdėje pamatė žaidžiant mažą, kaip ožiuko ragas, velniuką. Žmogelis palaukė kol didieji velniai užsikabaros kalnan ir priėjęs prie mažojo pasiūlė pažaisti. O šiam eiti lenkčių ar imtis – pats smagumas. Suderėjo, jei laimėsiąs velnias – pasiimsiąs žmogelio sielą į pragarą, o jei visgi pasisektų šiam – kanopuotasis jam turėsiąs pastatyti naują pirkelę.
Pirmiausia jiedu ėjo lenkčių. Žmogelis pasakęs, jog turi tinkamai pasiruošti, įlindo į krūmus, o ten – stirna ausis kraipo. Nudžiugęs šoko jai ant kupros, o ši išsigandus, kad pasileis per mišką. Velnias vos spėja iš paskos, vejasi net liežuvį iškišęs. O tamsoje nieko nemato. Pasibaidžiusi stirna prispardė žemių velniui į snukį ir šis turėjo nusileisti.
– Greitas buvai, – pripažino. – Tik nežinau ar pasivaideno, bet bėgai keturiomis, o vyžos bildėjo kaip žirgo kanopos.
– Keturiomis aš nepralenkiamas, – sumelavo žmogelis. – O taip bildėjo mano greitieji batai, kuriuos visuomet apsiaunu eidamas lenkčių.
Velnias patikėjo žmogeliu.
Tada ėjo ristynių. Žmogelis atsiviliojo velnią prie meškos guolio ir paprašė palaukti, kol apsivilks savo laimingąją sermėgą. Šūktelėjęs, kad girdi velnias jau galįs šokti imtis, pažadino mešką, o pats pasislėpė šalimais. Užvirė arši kova. Žemė su dangum maišėsi. Velnias stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau meškos nesugebėjo įveikti.
O paskutinę rungtį turėjo laimėti tas, kam nuo Velniakalnio pavyks stryktelėti kuo toliau. Žmogelis nutaikė progą, kai didieji velniai suvirtę ilsėjosi kalno papėdėję, užsikorė viršun, nusiėmęs sermėgą gerai įsibėgėjo, ir nučiuožė kaip vėjas žemyn. O ten buvo pilna baloje įmirkusių skaudžių šiekštų. Dar nepasiekęs jų jis šoko viršun, pakilęs išskleidė sermėgą ir be vargo atsidūrė kitoj lauko pusėj. Velniukas prajuko.
– Na, šįsyk tave tikrai įveiksiu, – ir pasileido apačion.
Rašytojas, žurnalo ,,Laimiukas“ redaktorius, MENO BANGŲ rezidentas Virgis Šidlauskas.
Fotografavo Daiva Molytė Lukauskienė
Tačiau gerai nematydamas tamsoj, nučiuožęs papėdėn tik skaudžiai į kelmą užsigavo uodegą ir nusilaužė ragą. Įpykęs velniukas treptelėjo kanopa, o iš po jos tuoj ėmė nesustodamas plūsti vanduo. Plūdo plūdo, kol viso lauko neapsėmė. Išsigandęs žmogus rėkia.
– Jei nori, gali mane paskandinti, bet mano sielos vis tiek negausi. Juk tarėmės ne taip.
Velnias subaubė nežmonišku balsu, pašokęs oran praūžė medžių viršūnėmis ir dingo. Nuvargęs žmogelis grįžo namo ir rado savo gryčiukės vietoje pastatytą prašmatnų dvarą. Tai nudžiugo iš laimės. Kitą rytą pro jį važiuodamas ponas iš pavydo galą gavo. O toje vietoje, kur velnias treptelėjo kanopa, paliko ežeras.