Vilkakalnio viršūnė. Meno bangų archyvo nuotrauka
Išsiskyręs su Milda Ignas staiga suprato, kad jo gyvenimas baigėsi. Nei gėlos, nei kartėlio, pagaliau nei skausmo nebuvo, bet jautėsi taip, lyg kažkas jį būtų išrengęs plikai – atrodė, viso kūno odą skauda vos pūstelėjus vėjui, o žemė, kuria jis vaikščiojo, ir daiktai, kuriuos jis lietė, pjaute pjovė ir degino. Jis jautėsi tarytum nuogas.
Todėl išvažiavo. Sąmoningai nepasirinkęs krypties jis tiesiog iš namų žvyrkeliu pasuko į rytus – visiškai priešingon pusėn nei visada tekėjo visas jo gyvenimas – parduotuvės, kirpykla, bankas, darbovietė. Tai buvo kelias, kuriuo bemaž jam niekad neteko važiuoti – kelias į niekur. Jokio tikslo taip pat neturėjo, gal tik mintį ir slaptą lūkestį, kad per tą laiką, kol jo nebus, Milda pagaliau išsineš visus daiktus, o nekilnojamojo turto agentas prisegs baltą lentelę su savo kontaktais jų kieme.
Važiuodamas žvyrkeliu jis pagaliau aiškiai suvokė, kad liko vienas. Dairydamasis į pakelės blindes, egles, pušis ir beržus, į švytuliuojančias pro žalumą kelmų plikes ir graudžiai žvilgančias balutes jis dar išgirdo Mildos balsą: „Tu visada gyvenai kaip vilkas – visada vienas, pats sau.“ Tai buvo vieni iš paskutiniųjų jos žodžių, ištarti nelengvo pasikalbėjimo metu, juose, be abejo, buvo daug kartėlio, neišsakytų priekaištų ir nusivylimo. Nusivylimo juo. Ir ji nusigręžė.
Ignas pajuto, kad karšta, ir nuleido langą. Dvelktelėjo miško kvapas. Jis net prisimerkė – kvapas buvo toks stiprus, tiesiog smūgiuojąs jam į galvą. Pavažiavęs dar kiek jis sustojo ir išlipo. Svaigo galva. Pasijuto stovįs aukštai, apačioje buvo ežeras. Atsisėdo ant žolės, ant kelių sunėręs rankas. Šiureno smilgos. Lingavo vanduo. Žolė ir vanduo bangavo. Nuvargęs jis padėjo galvą ant kelių ir matė, kaip čia pat akyse vanduo lengvai nyra į žolę, kaip iš jo kyšo smilgos ir čia pat kutena jam plaukus. Pasaulis lengvai susiglaudė, susiliejo, tapo kažkoks artimesnis, besiglaudžiantis prie kūno kaip rūbas, kaip antra oda. Jis gulėjo įsiglaudęs, įsisupęs jame ir giliai kvėpavo.
Vakarop prisiminė, kad automobilyje turi miegmaišį. Jis visada ten buvo – visur vežiojosi su savimi, bet tik tiek. Jau seniai neteko nakvoti kur nors gamtoje, bet niekada jo tvarkydamas neišmetė – priešingai, tik dar rūpestingiau suvyniodavo ir paslėpdavo kuo giliau bagažinėje. Dabar atsegė jį ir išvyniojo.
Nusprendė miegosiąs jaukioje šlaito įduboje prie suvešėjusių avietojų. Naktis buvo giedra ir šviesi, viena iš tų pačių puikiausių vidurvasario naktų, kurioms netrūksta nieko – nei ramybės, nei paslapties, nei magijos. Tokią puikią naktį jis dar niekada nesijautė toks vienišas, toks skaudžiai vienišas, norėjosi net kaukti nuo to pojūčio. Sieloje žiojėjo duobė – pavojinga, galėjai į ją pragaištingai įkristi.
Ūmai jis pagalvojo, kad norėtų nusišlapinti. Tamsoje sugraibęs užtrauktuką atsisegė miegmaišį ir atsisėdo. Ir nustėro: iš avietojų į jį aiškiai žvelgė degančios akys.
„Vilkas!“ – dingtelėjo Ignui, o jei jau jis čia, tuoj jų bus ir daugiau. Juk vilkai medžioja gaujomis. „Visada gyvenai kaip vilkas – visada vienas…“ Ką gi Milda išmanė apie vilkus?
Vilkas tyliai išniro iš krūmų, pauostė žolę ir pastebėjęs žmogų pamažu ėmė artintis. Jo kailis gražiai žvilgėjo tamsoje, nutviekstas mėnesienos, o juodi ausų trikampiai Ignui bežiūrint perkirpo ežerą į dvi dalis. Likus vos porai žingsnių vilkas sustojo.
– Ko tu nori…? – vos girdimai suvapėjo Igno lūpos.
Žvėris tebežiūrėjo į jį. Ignas užsimerkė. Kas bus, tas, dingtelėjo jam. Tačiau žvėris atsigulė maždaug už aštuonių žingsnių ir ramiai žiūrėjo į Igną. Susidėjęs letenas vieną greta kitos ir galvą ant jų kaip šuo. Kartais pasukdavo ją į šoną tam, kad apžvelgtų ežerą. Aš sapnuoju, toptelėjo Ignui, to negali būti. Tartum pajutęs jo mintis žvėris pasikėlė iš savo vietos ir nusliūkino į kitą pusę praeidamas pro pat Igną. Ramiai ir tyliai. Akimirką jis buvo čia pat, Ignas jautė jo kailį, jis brūkštelėjo jam per ranką ir petį, dievaži, brūkštelėjo, juk jis neišprotėjo.
Kitą pusę nakties jis tikrai sapnavo vilką. Taip aiškiai ir ryškiai, tarytum jis tebebūtų buvęs greta, girdėjo ir jautė net jo karštą kvėpavimą ir matė garą, virstantį iš nasrų. Pabudęs nustebo, kad tai jis pats kvėpuoja giliai ir tankiai.
Daina Opolskaitė MENO BANGŲ rezidencijos skaitymuose. Fotografavo Daiva Molytė Lukauskienė
Antrą naktį jis ir vėl praleido ant Vilkakalnio. Šįkart miegmaišio neėmė – aukštoje žolėje išmynęs kojomis ratą jaukiai susirangė tarp tankių aviečių krūmų.
Daugiau apie rezidenciją IGNALINOS PASAKOS skaitykite čia https://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-kaip-mes-ignalinoje-ieskojome-pasaku/