Ilona Ežerinytė. Tolimiausioji stotis

Fotografavo Vladas Braziūnas

Žinau, jums gali atrodyti kitaip, bet mes, varnos, mėgstame tylą ir nuošalias vietas. Senus skroblus šiapus geležinkelio naujiems namams išrinko vyriausioji. Ten ir persikėlėme iš parko, kur darėsi pernelyg nesaugu.Tiesa, pradžioje jaunikliai krūpčiojo lizduose, naktį suūkus garvežiui. Miegokit, mažyčiai, raminome juos, šis geležinis žvėris nepavojingas, jis staugia iš namų ilgesio. O kur jo namai? – pypteldavo koks šiltas nuo sapno snapelis. Jo namai – tolimi kraštai, miegok, mažyti, miegok.

Kitaip nei parke, kur vaikiščiai iš dyko buvimo svaidydavo į lizdus akmenis, stotyje mes niekam nerūpėjome. O ir žmonių čia rasdavosi tik prieš atvykstant traukiniui: norinčiųjų išvykti, pasitinkančiųjų parvykstančius – ir vieni, ir kiti pirštinėtomis rankomis spausdavo prie akių nosinaites džiaugsmo ar liūdesio ašaroms sugerti; buvo perone vikriai nardančių raumeningų nešikų, mėtančių į karučius keliautojų bagažą, alpčiojant pagyvenusioms ponioms:„Ak, atsargiau, ak,valizoje porceliaaaanas!“; buvo skaromis apsigobusių moteriškių, siūlančių obuolių, slyvų ir pyragėlių su grybais ponams, išlipusiems sutraukti papirosą, ar damoms, norinčioms prakedenti sijonus.

Traukiniui išvykus išnykdavo ir žmonės. Likdavo tik vienas – Šokliukas.

Dirbo jis iešmininku – vadinasi, tuo, kuris keičia bėgių kryptį. Purvinas, tepaluotas, susivėlęs ir visada piktas, jis šokčiojo tarp geležinių kelio gyslų, kur reikia, prisukdamas veržles, kur reikia, pataisydamas trauklius, garsiai plūsdamasis, kai sunku, bet nekviesdamas pagalbos – nors ir luošas, buvo dar tvirtas seniokas. Kita vertus, kas gi jam būtų padėjęs – žmonės nemėgo Šokliuko lygiai taip pat, kaip Šokliukas nemėgo žmonių. Ypač tų, kurie, pamatę jį, imdavo mėgdžioti trūkčiojančią eiseną, kad palinksmintų draugelius, o paskui plekšnodavo per petį – na, na, nepyk, Šokliuk, taigi mes juokaujam.

– Išvažiuosiu. Ot išvažiuosiu toli toli. Ot toli toli, ot išva… – švogždavo po nosimi, stypčiodamas išilgai perono. Bet toli toli – gal net iki Sankt Peterburgo – čia važiavo tik vienas traukinys. Jis prašvilpdavo mūsų miestelį penktadienį, paryčiais, nesustodamas. Ūkteldavo, paleisdavo garų debesį ir išnykdavo, bėgiams kartojant lyg aidą „tolitoli, tolitoli, tolitoli…“.

Dėl šito rytinio traukinio Šokliukas naktį nė neguldavo – reikėjo perstatyti iešmus, paruošti kelią. Šimtą kartų apeidavo smailes ir kryžmes, bilsnodavo ilgakočiu plaktuku bėgius klausydamasis, kaip suderintas jų metalofonas. Ir vis tikrindavo mechanizmą, kurį buvo jau beveik baigęs, nes… nes vieną kartą penktą valandą ryto šitas traukinys sustos. Tada Šokliukas įlips į jį ir nusipirks bilietą iš ūsuoto konduktoriaus išdidžiai taręs: „Iki galo“.

Tam ruošėsi. Taupė pinigus. Vienintelis Šokliuko kambario langas buvo kaip tik priešais mūsų medį. Atmintinai žinojome, kur seniokas laiko duoną, kur – lašinius. Galėjome ramiausiai juos nugvelbti, kol Šokliukas sunkiai remdamasis į turėklus leisdavosi stačiais laiptais malkų savo senai nuolat alkanai krosniai. Ir būtume nugvelbusios, jei tai būtų kieno kito duona, kieno kito lašiniai.

Fotografavo Vladas Braziūnas

Tą rytą pamena net mūsų jaunikliai. Iš pradžių manėme – žaibas bus pakirtęs kokį medį, tiek kibirkščių, betgi ne – į stotį dejuodamas kaip sužeistas sliuogė traukinys.Paskutinįkart atkosėjo garų su dūmais kamuolį ir užgeso.

Šokliukas kelias akimirkas stovėjo kaip suakmenėjęs, negalėdamas suprasti – kaipgi taip, kaipgi taip – juk mechanizmas dar nebaigtas, juk neturėjo…, ne šiandien… O paskui staiga pasileido namo, užšokavo į antrą aukštą, tada į savo palėpę, išsitraukė iš palovio lagaminą ir puolė pro duris į tamsius laiptus.

Nesugraibė turėklų.

Iš paskos nučiuožęs lagaminas stuktelėjo į paskutinę pakopą ir išsivertė.

Jis buvo visiškai tuščias.

***

– Kur dingo Šokliukas, mama? – klausinėjo varniukai.

– Iškeliavo.

– Kur?

– Toli toli, vaikai. Toli toli.