Meiros upė (arba Dringykščia) prie Meironių. Fotografavo Daiva Molytė Lukauskienė
Nuo neatmenamų laikų Meironių kaime gyveno daili mergelė vardu Meira. Žmonės pasakojo, kad ji yra tikra laumė, nusileidusi iš dangaus į pievą šalia Asalnų ežero. Niekas negalėjo pasakyti, kiek jai metų. Tik pasakojo žmonės vieni kitiems, kad gražuolė Meira kadaise gyveno kartu su kitomis laumėmis.
Jos, susirinkusios pievoje, vakarais šokdavo rateliu ir niūniuodavo paslaptingas dainas. Žvejai, jų beklausydami, pasiklysdavo vandenų migloje ir negalėdavo sugrįžti į krantą. Ilgai jie plaukiodavo Asalnų ir Lūšių ežere, išmesdami ir vėl ištraukdami tuščius tinklus. O laumės dainuodavo kartu su ežero žuvimis, kol apsvaigę vyrai iššokdavo iš valčių. Gerai, jeigu valtis būdavo arti kranto – tada jie išbrisdavo iš vandens ir, nukritę į žalią žolę, paklaikusiomis akimis ilgai žiūrėdavo į žvaigždėtą dangų, kol paslaptingos laumių melodijos išsisklaidydavo Meironių kaimo moterų daržuose ar pusiasalio pievose. Bet jeigu valtis plūduriuodavo ežero viduryje, nutikdavo ir baisesnių dalykų…
Laumės stebėdavo išsigandusius, besiblaškančius vyrus, sunkiai besiiriančius į krantą. Išsigelbėdavo tik stipriausieji. O kitus priglausdavo ežeras. Ten taip pat kunkuliavo gyvenimas. Ir praeidavo ne vieneri metai, kol iš vandenų karalystės į Meironių kaimą sugrįždavo dingę vyrai.
Lūšių ežeras prie Meironių. Fotografavo Virginija Mesropian
Laumėms patiko stebėti žmonių gyvenimus. Jos buvo tarsi teisėjos. Geriems padėdavo, nesąžiningus bausdavo. Jos sugebėdavo sukelti lietų, krušą, audrą.
Kartą, šviečiant mėnulio pilnačiai danguje, susirinkusios laumės šoko rateliu ir niūniavo joms įprastas melodijas. Jų šukuojami ilgi plaukai sklaidėsi pievoje kartu su vakaro migla, svaigindami žvėris, kaimo gyvulius ir visas gyvas būtybes, tą naktį nemiegojusias. Netikėtai pakilo vėjas. Sujudėjo meldai. Suklykė pelėda. Prasiskyrė migla ir mėnulio pilnaties take ėmė ryškėti dailaus vyro siluetas. Aukštas, plačiapetis, persimetęs per petį tinklą, kuriame spurdėjo visų Ignalinos ežerų žuvys, pasirėdęs baltais drobiniais marškiniais, gelsvomis lininėmis kelnėmis, jis artėjo prie besilinksminančių laumių.
– Pažvelkite, sesės, koks gražuolis sugrįžta iš vandenų karalystės, — linksmai kvatodama sušuko Meira ir pasileido tekina per pievą, ežero link, tarsi ketindama pulti į glėbį nepažįstamam jaunuoliui.
Mėnulio tako spindesys akimirkai apakino įsilinksminusias laumes. Jos nesuprato, kas vyksta. Toje naktinėje šviesoje susipynė žemės, vandens ir oro stichijų šėlsmas. Danguje tarsi įsižiebė dar viena ryškiai ugninga saulė, siautėjo vėjai ir prasiskyrė ežero vandenys, atverdami gelmių lobius. Sužydėjo linai ir viržiai, nuraudo šermukšniai. Suklikusios nesavais balsais laumės amžiams išnyko. Niekas niekada jų nematė. Tik vienintelė gražuolė Meira pasiliko Meironių kaime.
Daiva Molytė Lukauskienė dairosi pasakų Ladakalnyje. Meno bangų archyvo nuotrauka
Ir dabar, brisdami per upę, skaidriame vandenyje galime išvysti Meiros veidą ir ilgus ilgus plaukus…
2021 m. rugsėjo 19 d. Rezidencija „Meno bangos“, Ignalina
Daugiau apie MENO BANGŲ rezidenciją IGNALINOS PASAKOS skaitykite čia
https://www.menobangos.lt/category/rezidenciju-kurybiniai-aidai/
Rezidencijos narių pasakas skaitykite čia
Daiva Molytė-Lukauskienė. Paukščių takas – Meno bangos
Ilona Ežerinytė. Tolimiausioji stotis – Meno bangos
Daina Opolskaitė. Sugrįžimas (Vilkakalnis) – Meno bangos
Virgis Šidlauskas. ŠIEKŠČIO EŽERAS – Meno bangos
Darius Rekis. Saulėtekio sodybos pasakorius – Meno bangos