Saulėtekio sodyba Ignalinos rytuose. Fotografavo Daiva Molytė Lukauskienė
Ignalinos rytinėje pusėje kylančios saulės spinduliai žaismingai, lyg po vasaros atostogų į mokyklas skubantys vaikai, pirmiausia pasisveikina su raudonų čerpių sodybos stogais. Toks patogumas labai tiko Budžiui, kuris žvarbiais rudens rytais mėgo pasišildyti ryto saulutėje.
Gyveno bildukas prie vieno iš sodybos trobesių pastogių pakabintoje nedidukėje bačkutėje. Sena, medinė bačkutė dabar dviem grandinėmis pritaisyta stogo viršuje atstojo inkiliuką varnėnams. Tiesa, paukščiai joje perėjo vos keletą mėnesių per metus. Likusį laiką čia šeimininkavo Budis, mat vėjo siūbuojama bačkutė jo ausiai maloniai bildėdavo.
Apie sodybos svečią niekas nė nenumanė. Bildukas buvo atsargus, netriukšmavo ir be reikalo nesirodydavo. Patiko bildukui anksti keltis ir, įsitaisius stogo viršūnėje, nuo krašto žvejoti įsivaizduojamoje upėje. Budžiui žvejoti puikiai sekėsi. Kas kartą jis pagaudavo bent po vieną didžiulę žuvį, kurią visada paleisdavo. Jo vaizduotėje paleistos žuvytės prieš nuplaukdamos būtinai iššokdavo iš vandens ir pamojuodavo uodega. Tuomet bildukas plaštaka suplodavo sau per koją ir smagiai nusijuokdavo.
Sykį, jam taip bežvejojant, iš seno sodybos šulinio išniro vandenis ir ėmė tempti bilduko sugalvotą upę į šulinį.
– Ei, ką darai?!Tai mano upė, –pasipiktino Budis.
Vandenis jo, matyt neišgirdo, nes upės srovė jau buvo nukreipta į šulinį ir ten tekėdamas vanduo garsiai šniokštė. Tuomet bildukas nustojo įsivaizduoti upę ir ši pradingo.
– Kas čia dabar? – nustebęs pats savęs paklausė vandenis.
– Mano upė. Kada noriu, tada sugalvoju, – išdidžiai atšovė bildukas.
Vandenis lėtai nusibraukė ant akių užkritusius ilgus žalius plaukus ir užvertė į viršų galvą, žvilgsniu ieškodamas pašnekovo. Tik dabar pastebėjęs Budį, jis atsikrenkštė ir tarė:
– Visas vanduo yra mano, o čia upės neturėtų būti.
– Bet tai netikra upė. Ji išgalvota, – nesutiko bildukas.
– Kaip tai išgalvota? – paklausė vandenis, kasydamas pakaušį per žalių plaukų kuokštą.
– Tai tokia upė, kurią tik aš matau, – paaiškino Budis ir netrukus pridūrė: – Na, bent iki šiol taip maniau.
– Kam tau išgalvota upė? Aplinkui tiek mano ežerų ir upelių. Negi tau jų neužtenka?
– Man patinka žvejoti, bet esu, kaip matai, visai mažytis. Visą dieną užtrukčiau keliaudamas iki upės ar ežero. O ir tikros žuvys ne tokios draugiškos, kaip mano sugalvotos, – prisipažino bildukas.
– Tikri kabliukai taip pat skaudesni už išgalvotus, – burbtelėjo piktokai vandenis.
Budis kiek pagalvojo, išsitraukė ritinėli voratinklio gijos ir, pritvirtinęs vieną jos galą prie čerpės, švystelėjo ritinėlį taip, kad šis, nuskriejęs per sodybos kiemą, priliptų prie šulinio stogelio. Tuomet permetė per ją vilnonio siūlo gabalėlį ir, pasikabinęs ant rankų, nuslydo prie šulinio.
– Aš bildukas Budis, o tu kas? – pasiteiravo netikėto sodybos svečio.
– Vandenis Šiekštys, – prisistatė nepažįstamasis ir nusigręžė ketindamas nerti atgal į šulinį.
– Palauk! – sušuko bildukas. – Kaip čia nutiko, kad tu gali matyti ir valdyti mano sugalvotą upę?
Vandenis pakraipė galvą, pasiraivė ir tarstelėjo:
– Vanduo yra vanduo.
– Bet taip negalima, – pasipiktino bildukas. – Negalima kištis į kito mintis.
– Kodėl?
– Argi pačiam patiktų, jei kas imtų neklausęs po mintis sukinėtis? – neatlyžo Budis.
– Tikriausiai nepatiktų, – prisipažino Šiekštys. – Bet aš nė nenumaniau, kad tai netikra upė. Turi puikią vaizduotę, bilduk.
Išgirdęs, kaip vandenis jį giria, Budis išsyk atlyžo ir nusišypsojo.
– Oi, kas ta upė. Jei norėčiau, visą ežerą galėčiau sugalvoti ir sodybą po vandeniu, – ėmė girtis bildukas. – Vietoje šio šulinio – trijų aukštų fontaną, kuriame tekėtų ne vanduo, o braškių skonio limonadas. Ir kopėčias iki dangaus, ir dainuojančius debesis, ir viską, viską, jei norėčiau, – net užsimerkęs pasakojo Budis.
Gal dar bildukas būtų pasidalinęs kokia pagyrūniška mintimi, tačiau jo kalbas nutraukė į sodybą atskridęs žvirblis:
– Ką tu čia, čia, čia tauziji vienas?
Budis atsimerkė ir, kiek nustebęs, jau norėjo paprieštarauti įžūliam žvirbliui, tačiau apsidairęs suprato, kad vandenis pradingęs.
– Vėl tu čia, čia, čia pasakas kuri, – toliau čiauškėjo žvirblis. – Mintimis sotus nebūsi, –dar pridūrė ir, prarijęs neapdairų slieką, purptelėjo iš kur atskridęs.
Bildukas, likęs vienas stovėti ant šulinio, susimąstė apie šio ryto nutikimą ir pagalvojo: „Kaži vandenis tikras buvo ar ir tas mano sugalvotas?“ Tačiau ilgai dėl to galvos nesuko ir netrukus garsiai pats sau tarė:
– Ai, bet gi nuobodu taip be pasakų visai būtų. Nieko, aš dar tam žvirbliui tokią pasaką sukursiu, kad jos klausydamas nė kąsnio negalės praryti.
Nudžiugo Budis, taip gudriai sugalvojęs. Apimtas pakilios nuotaikos, išskubėjo suplanuotų dienos darbų dirbti, kad žiemai atėjus, nereikėtų badauti.
MENO BANGŲ rezidentas, rašytojas Darius Rekis SAULĖTEKIO sodyboje. Šalia jo – rašytoja, dailininkė Daiva Molytė Lukauskienė. Fotografavo Nijolė Trinkūnienė
Daugiau apie MENO BANGŲ rezidenciją IGNALINOS PASAKOS skaitykite čia
https://www.menobangos.lt/category/rezidenciju-kurybiniai-aidai/
Rezidencijos narių pasakas skaitykite čia
https://www.menobangos.lt/daina-opolskaite-sugrizimas-vilkakalnis/
https://www.menobangos.lt/virgis-sidlauskas-siekscio-ezeras/