Gavaitis. Meno bangų nuotrauka
Jau ėjo ir atėjo ta rudens diena, kai Lietuvoje šviesos lieka mažiau, vis mažiau, o karaliauja tamsa.
Du ežerai glaudėsi vienas prie kito ir tarėsi, kaip reikės gyventi toliau.
– Aš išvažiuosiu. Būtinai išvažiuosiu. Aš išvyksiu visiems laikams, – sakė mažasis ežeras, vardu Gavaitis.
Lyg tyčia, tuo metu palei Gavaičio krantą, aukštu pylimu, pradundėjo traukinys – iš Vilniaus per Ignaliną į Turmantą. Čia pat pralėkė ir antrasis – iš Turmanto per Ignaliną į Vilnių. Jie ūkčiojo, šūkčiojo, bildeno, jie svaigino, jie ragino gyventi kitaip.
Bet kaip?
Mažasis Gavaitis pasakojo didžiajamGaviui:
– Aš žinau, kaip žemėje atsirandame mes, ežerai. Esame kilę iš debesų. Jei koks žmogus ištaria mūsų vardą, nusileidžiame ant žemės. Bet juk turi būti kitas burtas, koks nors slaptažodis, kad aš, ežeras, galėčiau pakilti, tapti debesiu ir nuskrieti.
Gavys teiravosi:
– Klausyk, Gavaiti, o kur tu skrietum? Ar žinai, kad tapęs debesiu, gali žūti tą pačią akimirką? Išsiliesi lietumi – ir kas? Ar tau to reikia?
– Man reikia visko, – atsakė pasišiaušęs Gavaitis.
Gavys nebuvo nei piktas, nei kerštingas, bet vis tiek mažojo brolio svaičiojimai jį glumino, nervino, pykino. Gavys ėmė putoti,banguoti, o pykti jam padėjo vėjas Vakaris, pučiantis nuo Baltijos jūros.
Gavaitis kantriai tylėjo valandą, kitą. Jis tylėjo taip kantriai, kaip moka tik jaunesnieji broliai vyresniųjų akivaizdoje.
Gavaitis susitinka su Gaviu. Meno bangų nuotrauka
Gavys išsiputojo, nurimo. Pajuto, kad vėl gali kalbėtis su jaunesniuoju broliu. Tai ir paklausė:
– Ar tebekankina, broliuk, kelionių nerimas?
– Vaje, dar ir kaip. Vis mąstau, kaip man įsiliejus į traukinį.
– Į ką? Kaip tai įsivaizduoji?
– Paprastai. Aš teškenu traukinyje, o žmonės po mane braido, gal net plaukioja ir labai tuo džiaugiasi.
– Kur ne, – atšovė Gavys. – Rugsėjo pabaigoje visi mėgsta braidyti. Labiausiai po šaltą vandenį. Iki kelių ar gal iki kaklo. Ar žinai, kad būsi žmonių prakeiktas?
Gavaitis susimąstė. Jis mąstė ilgai. Paskiau nedrąsiai paklausė:
– Brolau Gavy, o kodėl tu esi toks … neramiai ramus? Banguoji kur kas stipriau nei aš, pursloji ir putoji, bet niekada neaudei minties iš čia išlėkti?
Gavio liūdesys. Meno bangų nuotrauka.
Gavys tylėjo. Tylėjo ir tylėjo, laukdamas tamsos. Nejau šviesoje kalbėsi apie tai, kas svarbiausia? Ar galima išpasakoti savo jausmus, keistenybes?
Kai sutemos apgaubė Ignaliną, jis prakalbo:
– Nenoriu atvirsti debesiu, nenoriu išvykti iš čia, man nereikia nei traukinių, nei lėktuvų. Net ir automobilių nereikia.
– Kodėl?
– Nes myliu.
– Brolau, tu pagaliau įsimylėjai? Ir ką? Gal tą vienišą gulbę? O gal kurią nors laumę, kurios nardo ir krykštauja mūsų rūke?
– Gulbės, likusios be gulbino, man gaila. O laumėmis žaviuosi. Bet pamilau žemės moterį, – tykiai į krantą pleškeno Gavys.
– O taip. Tavo pakrantėje yra pliažas, ten sukiojasi tiek nuostabiausių merginų, – plekštelėjo Gavaitis.
– Kad ne, brolau, ne. Man patinka ta… kaip čia pasakius… ta kiek vyresnė moteris.
– Gal iškvailėjai. Žinau apie ką kalbi… Apie tą senę, nuolat pirmyn atgal pėdinančią mudviejų pakrantėmis?
– Tu pats esi senis. Ką jau kalbėti apie mane. Aš myliu moterį, kuri visada su manimi pasisveikina. Balandžio mėnesį, pirmąjį kartą brisdama į mane. Ir rugsėjį, Lygiadienį, kai sako: ačiū tau, Gavy, ačiū.
– Tai ką, buvo atėjusi ir šiandien?
– Kad ne. Atėjo prieš kelias dienas, – liūdnai suvilnijo Gavio vandenys.
– Kodėl, Gavy, ne šiandien?
– Ji sakė, kad šiandien seks pasaką apie mus. Ir seks visai kitame Ignalinos krašte. Tai vyks prie Šiekščio.
– Ką, prie to menko ežerioko? Ji pasirinko ne tave, o jį?
Gavys nuliūdo, supyko, įniršo, jau beveik norėjo užlieti mažąjį broliuką šalta banga ar dar baisiau – pagaliau įsodinti – įlieti – jį į traukinį.Lai išvyksta. Lai auga Gavaičio vietoje daugiaaukščiai, burzgia mašinos, kyla lėktuvai.
Bet Gavys kentė, kentė – viską. Sutemas, senatvę, ilgesį, pavydą mažajam Gavaičiui – jo svajonėms, ir rytuose tyvuliuojančiam Šieškčiui ir visiems kitiems Ignalinos ežerams.
Baltasis garnys Gavaityje. Fotografavo Daiva Molytė Lukauskienė
O jau tada į Gavaičio ir Gavio protaką atlėkė baltasis garnys.
Jis turėjo ką broliams papasakoti. Jis sekė ne pasakas, o tikrovę apie Ignalinos ežerus: Šiekštys Lygiadienį gūžiasi, Paplovinis, kaip visada, gėdisi savo vardo, Ilgis ilgisi, ir pats nežino ko – jis nuo seno paskendęs ilgesyje, Palaukinis nebesugano savo laukų. Jiems visiems neramu – neįmanoma nurimti rudens naktį, kai esi be žmonių, be jų klegesio, kai nebelieka nieko – tik tyla.
Broliai, Gavys ir Gavaitis, išklausę baltojo garnio žinių, tylėjo. Jie tylėjo taip ilgai, taip svarbiai, kad net naktis jų pabūgo.
Jiedu tylėjo, kol pagaliau atėjo žiema ir surakino juos tviskančiu, spindinčiu ledu.
Ežerai užsnūdo, užmigo, sapnavo debesis.
O pavasarį…
O pavasarį Gavaitis ir vėl svajojo apie keliones, Gavys laukė ir sulaukė savo moters. Ar ji buvo ta, kuri lankėsi aną rudenį?
Gal taip, gal ne.
Rašytoja Gintarė Adomaitytė rezidencijoje ,,Ignalinos pasakos“ .
Fotografavo MENO BANGŲ rezidentė, rašytoja Daiva Molytė
Lukauskienė
Jiedu pamiršta, jie viską pamiršta tam, kad atgimtų – vėl ir vėl, kad pavasarį ilgėtųsi – kelionių, vandenin brendančių moterų, debesų.
Kad kalbėtųsi – ilgai ir įdomiai: du broliai, du ežerai, dvi ištikimybės.
Apie rezidenciją IGNALINOS PASAKOS skaitykite čia
Rezidencijos narių sukurtas pasakas skaitykite čia