Rūtos Janonienės knygos viršelyje – Jono Rustemo autoportretas
Rūtos Janonienės knyga ,,Jonas Rustemas“ ir dabar tebėra ant mano rašomojo stalo. Skaičiau ją, belaukdama Kūčių ir Kalėdų, skaičiau ir švenčių sulaukusi, jau žengdama į 2022 metus. Būtent ši data ,,kalta“, kad ėmiau domėtis žymiojo tapytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimais. Artėjančiais metais Jonui Rustemui sukaktų 260 metų – arba maždaug tiek, nes dėl tikrosios gimimo dienos ir vietos kiek abejojama.
Beje, ,,kalta“ ne tik data. Prieš keletą metų, ankstyvą rudenį, pirmą kartą vaikštinėjau po Senojo Dūkšto kapinaites, jausdama tos vietos slaptingumą, keistumą, lyg sapno būseną. Vienas ten besiilsinčių – Jonas Rustemas, miręs Pūškų dvare 1835 metais, palaidotas Senojo Dūkšto bažnyčios rūsyje. Bažnyčios seniai nebėra, kapas tebesaugomas.
Jonas Rustemas. Pilies kalnas. 1800 m.
Keista, kad Joną Rustemą atradau tik dabar, o ne tais metais, kai gyvenau Vilniuje, regis, viskuo, kas ten vyksta, besidomėdama.
Ne viskuo. Daugybė paslapčių tebelaukia, kol vilniečiai ar Vilniaus svečiai jas atras, atskleis, gal – atspės. Na, o pats Jonas Rustemas Vilniuje praleido beveik keturiasdešimt metų, nesiverždamas į tolimas keliones, nelankydamas savo egzotiškos tėviškės, bet vasarodamas dvaruose dvareliuose, už šeimininkų svetingumą atsilygindamas savo piešiniais ar tapyba.
Į Vilnių Jonas Rustemas atklydo iš tolimų kraštų. Konstantinopolyje (dabar Stambulas), krikščioniškame Peros priemiestyje, jį rado Podolės žemių generolas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis ir – parsivežė į savo dvarą. Kodėl ,,rado” ir kaip – lieka mįsle. Visas Rustemo gyvenimas paženklintas žodeliu gal . Gal jis buvo Čartoriskio sūnus? Gal būta kitokių kunigaikščio ryšių su Rustemo augintojais – gal armėnu, o gal graiku tėvu, prancūze motina.
Berlynas, Varšuva – tai du miestai, ugdę tapytoją, piešėją Joną Rustemą. Žinovai mini ir Lenkijos, Lietuvos dvarus, kuriuose vykdavo ar ramesnis, ar smarkesnis, bet vis tiek – įdomus, kultūros prisodrintas gyvenimas.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Jono Rustemo veiklą jo jubiliejiniais, 2012 metais, pristatė taip:
1798 m. J. Rustemas buvo paskirtas tapybos profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus adjunktu Vilniaus universitete ką tik įsteigtoje Piešimo ir tapybos katedroje. Iki universiteto uždarymo 1832 m. čia dėstė piešimą, o tam tikrais laikotarpiais ir tapybą. Nuo pirmųjų darbo universitete metų, o ypač 1819 m. tapęs faktiniu ne tik Piešimo ir tapybos katedros, bet visos Vilniaus meno mokyklos vadovu, J. Rustemas rūpinosi dailės dėstymo Vilniaus universitete tobulinimu, rengė mokymo programas ir dailės katedrų pertvarkymo projektus, koordinavo Grafikos ir Skulptūros katedrų ir litografijos dirbtuvės veiklą, rūpinosi mokyklos materialinės bazės stiprinimu, mokinių stipendijomis, stažuotėmis, apdovanojimais, mokslinių laipsnių teikimu, dailės galerijos kaupimu ir t. t. Ėmėsi organizuoti studentų dailės parodas – pirmąsias grupines dailės parodas Vilniuje.
Jono Rustemo dėka galime ryškiau, tiksliau įsivaizduoti praėjusius laikus, labiausiai – XIX amžiaus pirmuosius tris dešimtmečius. Ar kilmingųjų, ar profesorių, ar miestelėnų portretuose – charakteringi veidai, juose raiškios gyvenimo linijos, likimo vingiai. Tyrinėtojai ypatingu Rustemo kūrybos akcentu laiko kortas, itin savotiškas, o dar – autoportretus, tą įsimenantį veidą ir raudoną fesą, galvos apdangalą, pabrėžiantį rytietišką kilmę.
Man, tik dabar pradėjusiai Rustemu giliau domėtis, krinta į akis jo tapytos ar pieštos moterys: kaip dažnai jos su knyga rankose ar šalia knygos, kitos – su rankraščių lapais, natomis ar muzikos instrumentu. Skeptikai čia pat imtų šaipytis: tai juk reikia ką nors pozuojančiai į rankas įduoti, o ir detalės būtinos; gal knygos – vien butaforija?
Gal – ir vėl tas gal… Kaip bežvelgčiau, portretų moteryse ir jų knygose matau dermę; mane, dėl knygų kiek pamišusią, sunku apgauti.
Masonų ložė ,,Uolusis lietuvis”, teatrinė veikla, žiemos karnavalai, salonų kuždesiai ir linksmybės, Napoleono karo trikdžiai, sielvartas dėl uždaryto universiteto – tai vis Rustemo gyvenimas Vilniuje. Būta tragedijos: tik devynerių metų sulaukusi mirė jo dukrelė, po dviejų metų – ir žmona Ona. Būta ir džiaugsmo: 1833 metais – kita santuoka, įvaikinti sūnus bei dukra. Gal įvaikinti – gal ir savi…
Jono Rustemo kapas Senajame Dūkšte. ignalina.info nuotrauka
Bet Dūkštas, kodėl jis?
Ta vieta, kurioje ilsisi Jono Rustemo palaikai, žmonių vadinama skirtingai: vieniems tai Antrasis Dūkštas, kitiems Dūkšteliai, kai kam – Senasis Dūkštas. Šalia kapinaičių esančiame prašmatniame dvare žymusis dailininkas nei vasarodavo, nei žiemodavo, bet – tikriausiai – lankydavosi.
Apsigyventi mėgo Pūškose, pas Pizanius. Dabar tai Lietuvos – Baltarusijos riba, pasienio užkarda. Pūškose ir mirė 1835 metų liepos 21 dieną, mums palikdamas lobius: anų slaptingų laikų meninius liudijimus, vaizduotę jaudrinančio prasmingo gyvenimo štrichus, nutylėjimus ar baltąsias dėmes.
Senojo Dūkšto kapinaitėse. ignalina.info nuotrauka
Paprastai tokio straipsnio pabaigoje priimti paaikčioti apie pamirštumą, nereikalingumą. Bet kad ne.
Jono Rustemo kapą lanko Dūkšto bibliotekininkė Elvyra Mačiulienė. Jos prižiūrimoje bibliotekoje Rūtos Janonienės knygos apie Joną Rustemą visada garbingiausioje, gerai matomoje vietoje. Ignalinos bibliotekininkė Sigita Pradkelienė nusiteikusi kitais metais Rustemo garbei sukurti virtualią parodą.
Ką veiksiu aš?
Nesu tokia galinga, kad sukelčiau Ignalinos visuomenę masiškai minėti Joną Rustemą. Ne mano tai darbas, ne mano duona. Žinau, ką skaitysiu. Tai dar viena Rūtos Janonienės knyga: ,,Jonas Rustemas. Dailininkas ir pedagogas.” Jau nužiūrėjau bibliotekoje Josefo Franko, Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštines knygas, o tos knygos prisišauks ir kitų, pasakojančių man apie gyvenimus XVIII-XIX amžiaus Vilniuje ar ne taip jau toli nuo jo.
Priešingai nei daugybė skaitančių moterų, istorinių romanų nemėgstu. Istoriją – labai. Štai kodėl taip malonu nerti į anų laikų dienoraščius, laiškus, memuarus. Arba į mokslininkų tekstus, garbingai pripažįstančius: štai to ir ano mes nežinome, gal ir nebesužinosime.
Filmus, vadinamus istoriniais, man atstoja pasivaikščiojimai klasiką saugančių muziejų salėse.
Vaikštinėju tyliai. Ramiai. Kad neišbaidyčiau anų laikų istorijų.
Jonas Rustemas. Skaitanti moteris. Sangina. LNDM, aukštis 11,4
cm; plotis – 9, 6 cm.