Buvo jis batsiuvys. Iš tikrųjų jokių batų nesiuvo, tiesiog prikaldavo nudilusias pakulnes, priklijuodavo atvėpusius padus, prisiūdavo nuplyšusius dirželius, pakeisdavo užtrauktukus ir atlikdavo visus nesudėtingus darbus. Batus siūdavo kiti. Ooo, pasiūti naujus batus – menas. Benas nebuvo menininkas. Nei batsiuvys. Tik battaisys – na, juk galėtume sugalvoti tokį žodį.
Kadaise, kai gyveno ankstesnį gyvenimą, Benas skaitė knygas. Jų nebuvo daug močiutės namuose – trys lentynos virš sofos svetainėje. Mes būtume norėję pasakyti, kad knygų ten būta visokių: apie keliones ir tolimus kraštus, apie gyvūnus ir jų tyrinėtojus, apie gudrius vagis ir išmintingus seklius, apie nepaprastų galių turinčius superherojus, bet… Bet tokių knygų nebuvo. Visose trijose lentynose tvirtai surėmę pečius stovėjo meilės romanai. Močiutė mėgo meilės istorijas. Ji ištisą popietę liedavo ašaras dėl kokios vargšės mergaitės, kurią paliko niekšas turtuolis, bet vakarop vargšė mergaitė ištekėdavo už princo, ir nurimusi, nors dar dūsaudama močiutė eidavo išsivirti kakavos. Tada išsirinkdavo iš lentynos naują romaną ir pasidėdavo virtuvėje ant stalo. Kitai dienai.
Benas dažnai buvo paliekamas pas močiutę. Tėvai daug keliavo, o grįžę tik užbėgdavo pabučiuoti sūnaus. Parėjęs iš mokyklos Benas išvysdavo prieškambaryje dvi poras batų – vienus vyriškus, kitus moteriškus. Kartais abeji batai būdavo pavargę ir dulkini, kartais – nauji ir spindintys, bet jie visada pranešdavo džiugiai graudžią žinią – grįžo tėvai. Labai labai trumpam. Bet visgi.
O šiaip nieko ypatingo Beno gyvenime nevyko. Pamokos jam nebuvo įdomios, nelabai patiko ir lošti su draugeliais kortomis vaikų darželio pavėsinėje, o vakare, kai kiemas ištuštėdavo, Benas grįždavo namo, susitepdavo sumuštinį ir atsiversdavo ant virtuvės stalo gulinčią knygą. Šiaip. Iš nuobodulio. Bet knyga imdavo pasakoti kokią istoriją ir taip lengvai Beno nepaleisdavo. Niekur nedingsi, jau reikėjo sulaukti tos (visada) laimingos pabaigos, kai mylimasis ir mylimoji susitinka ir amžiams lieka kartu. O tada eiti miegoti. Na, po dar vieno sumuštinio su sūriu.
Kai močiutė pasimirė, Benas liko gyventisename bute. Nieko jame nekeitė, tik tėvų kelionių nuotraukas rėmeliuose. Kai reikėjo pasirinkti, kuo bus baigęs mokyklą, jis irgi per daug nesuko galvos. Mokslai netraukė, o miestelio batų taisyklai reikėjo pagalbininko. Viskas paprasta.
Benui patiko batai. Ne purvinos ir nudėvėtos jų odelės, o… pasakojimai. Sėdėdamas už pertvaros Benas nematė, kas atnešdavo batus, – jie meistrui atkeliaudavo geležiniame vežimėlyje su prie pado prikijuotais popieriniais numerėliais, todėl, paėmęs į rankas kokią porą, Benas bandydavo atspėti, kas jis, tas negrabus avėtojas, taip negailestingai nubrėžęs rudų aulinukų šoną. Ir batas imdavo pasakoti… Ypač graudžios buvo proginių batelių istorijos. Visos panašios – jų šeimininkės sumokėdavo nemažą sumą už žėrinčius aukštakulnius draugės vestuvėms, bet batai pasirodydavo labai nepatogūs, per aukšti ir po pirmojo baliaus keliaudavo į taisyklą, kur jiems atlikdavo chirurginę operaciją – nupjaudavo kulniukus, ir likusį gyvenimą bateliai, kaip ir jų avėtojos, praleisdavo kokio turgaus prekystalio prieblandoje.
Kartą Benui teko keista pora moteriškų batelių. Kadaise balti, jie buvo tokie sudėvėti, tokie suglamžuoti, jog rodėsi pagaminti iš vyniojamojo popieriaus. Jų gyvenimas, akivaizdu, turėjo baigtis šiukšlių dėžėje, kaipgi jie atsidūrė taisykloje? Ir Benas įsiklausė. Tie bateliai, kaip pasirodė, buvo nebejaunos moters, kurios gyvenimas sunkiai galėjo tilpti į storiausią knygą. Na, taip jau keistai šiame gyvenime paskirstyta, kad vieniems žmonėms tenka visos laimės, o kitiems, rodos, visos nelaimės: skurdi vaikystė, liūdna jaunystė, akla meilė, trumpos vedybos, vaikų ligos, mokesčių našta, draugių išdavystės ir visiška vienatvė dviejų kambarių bute. Tokia buvo batelių moters istorija. Na, ne visa istorija. Jai trūko laimingos pabaigos.
Ir tada Benas dirstelėjo šonan. Ant žemės, laukdami savo eilės, nukorę nosis stovėjo nauji odiniai vyriški batai. Juos tereikėjo gražiai nublizginti, bet jie vis tiek kažkodėl atrodė labai nelaimingi. Toks buvo ir jų šeimininkas – senyvas žmogus, užgyvenęs nemažą turtą, bet neturintis šeimos – nei žmonos, nei vaikų… Visą savo neišmylėtą meilę jis dabar skiriąs gražiems daiktams – paskutinis įsigytas yra ilgo plauko pieno spalvos kilimas, jis bus tiesiamas garbingoje vietoje prie durų, todėl juodieji batai turi būti nepriekaištingai švarūs. Nepriekaištingai.
– Benai? – ūktelėjo valytoja, statydama spintelėn kibirą ir šluotą. – Tu dar lieki?
– Aha.
Benas pakėlė galvą, žvilgsniu nulydėjo pro pusrūsio langą sušmėžavusius valytojos sportbačius ir vėl palinko prie siuvamosios mašinos. Iš mažyčių atraižėlių jis kūrė naują rūbą seniems baltiems bateliams. Jie stovėjo ant darbastalio, kukliai suglaudę dirželius, ir laukė. Mažos odinės jų širdelės jautė kažkokią permainą ir neramiai virpėjo…
Kitą rytą Benas, tūnodamas už savo pertvaros, įdėmiai klausėsi, kaip darbuotojai bendrauja su klientais, retsykiai taukšteldamas batsiuvio plaktuku, bet ne darbas jam buvo galvoje. Ir štai po pietų taisykloje kilo triukšmas: avalynės priėmėja dievagojosi niekada nesupainiojanti numerėlių ir prisiekianti, kad pora Nr.3 priklauso va tam ponui, o pora Nr.7 – šitai maloniai poniai.
– Na, sakykite susimildama, kam gi man moteriški bateliai? –šypsojosi vyriškis, taisydamasis žilą plaukų sruogą. – Tiesa, jie byloja apie puikų šeimininkės skonį, bet…
– Bet ir šitie juodieji ne mano, – visa nukaitusi aiškinosi smulki moteriškaitė. Ji norėjo tuoj pat atgauti savo senuosius batelius, kurie – ji negalėjo patikėti – dabar buvo lyg nauji.
– Matyt, teks mudviem palaukti, kol numerėlių problemą išspręs taisyklos direktorius, – atsiduso vyriškis, rodydamas į suplukusią avalynės priėmėją, kažką karštai aiškinančią telefonu. – O aš jau norėčiau savo popietinio latės puodelio. Ar ponia palaikytų man draugiją?
Benas prigludo prie palangės, kad užvertęs galvą pamatytų, kaip šaligatviu nutolsta dvi poros batų – vieni moteriški ir vieni vyriški. Jis žinojo, kad už posūkio jie įžengs į kavinę, nepatikliai apžiūrinės vieni kitus po stalu, paskui išeis, vaikščios iki sutemų… Žinojo, kad baltieji, grįžę pas savo šeimininkę, dar susitiks su juodaisiais – ant pieno spalvos kilimo ilgu plauku. Susitiks, ir jau niekada daugiau nebesiskirs. Niekada.