Ta knyga nemažai keliavo. Kadaise, seniai seniai, ją man įteikė Kauno 22 vidurinės mokyklos… kas? Štai ir neprisimenu. Jei ne įrašas pirmajame puslapyje, niekada neatspėčiau, kad ji man dovanota, tik pamanyk, už labai gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį. O prisiminti derėtų, nes ilgainiui ir mano mokymasis, ir elgesys tik prastėjo, tokių dovanų nebuvo daug.
Knyga kartu su mūsų šeima iš Kauno iškeliavo į Vilnių, į Antakalnį. Vėliau persikėlė su manimi į Žirmūnus, o ilgainiui apsigyveno Ignalinoje.
Ilgokai mąsčiau, kur dera laikyti savo vaikystės knygas – kurioje lentynoje. Dar labiau sukau galvą, kur mandagu laikyti tas, kurias parašiau pati. Neseniai atsipeikėjau, kad vienas ir kitas prasminga apgyvendinti šalia. Ne taip, kad svečiai jas tuoj pat pastebėtų. Kitaip. Palubėje. Aukščiausioje lentynoje. Arčiau padangės.
O jau nuo padangės teks nusikleisti į rūsį. Ir štai kas dėl to ,,kaltas“. Jo vardas ir pavardė Janas Blokkeris (1927-2010). Jo knyga ,,Ieškome dėdės“ Lietuvoje išleista 1963 metais.
Internetas žinių apie man svarbų autorių suteikė ne tiek jau daug Tai – žurnalistas skiltininkas, rašęs svarbiems Nyderlandų leidiniams. Kartais – ir knygas vaikams.
Nutiko taip, kad senais laikais Vilniuje, Antakalnyje, ieškojau sau ramios vietos. Anų laikų supratimu, gyvenome itin gerame bute – penki žmonės trijuose kambariuose. Iš to buto virtuvės stalčiaus retsykiais nugvelbdavau rūsio raktus. Ir žvakę, ir degtukų.
Į rūsį eidavau skaityti. Gal tą knygą, gal aną, bet Blokkerio ,,Ieškome dėdės“ – kuo tikriausiai.
Ji aplaistyta parafinu. Štai kodėl man svarbi. Jei tik įsivaizduojate dešimties metų mergaitę, daugiabučio rūsyje prie žvakės jau ne pirmą kartą skaitančią vis tuos pačius žodžius, tą pačią įžangą:
Viskas nutiko ketvirtadienį. Kora ir Martinas ėjo į mokyklą Amsterdamo didžiąja gatve ir staiga pamatė berniuką, kuris sėdėjo ant laiptelių prie namo ir gailiai verkė.
Ir vežė, ir traukė mane ne tik pirmieji tos knygos sakiniai, bet ir visi kiti – apie tai, kaip šakelė ieško medžio, nata – pučiamojo instrumento, o žodis prasmės, kaip viskas o viskas toje knygoje ko nors ieško, kaip pinasi ir sudera ten realybė su išsigalvojimais.
Kai manęs klausia, ar vaikystėje svajojau būti rašytoja, tai atvirai atsakau – niekada. Tai buvo neįmanomi reikalai, tai atrodė visai kitas pasaulis. Bet skaityti… Blokkerio knygoje atrastas vietovardis – Amsterdamas – Vilniaus rūsio mergaitei skambėjo neapsakomai patraukliai. O dar ten rašė ir apie parką, ir apie mišką, ir apie vaikus, kuo ramiausiai pabėgusius iš pamokų, ir apie kraupų milžiną, ilgainiui tapusiu kuo geriausiu aukštaūgiu žmogumi.
Dabar jau rūsių nekenčiu. Jų neturiu. Nebemėgstu ir žvakių. Vaikystės Antakalnį retsykiais aplankau. Tą Antakalnio gatvės Nr 51. Na taip, pažvelgiu į rūsių langelius, džiūgaudama, kad man ten nieko bloga neatsitiko. Nei požemių žiurkės, nei laukinės katės, nei atšiaurus kaimynas ar pedantiška kaimynė neišgąsdino skaitančios mergaitės.
Varvanti parafino žvakė geso ir užgeso, namo Antakalnyje nepadegiau. Klajonės į rūsį baigėsi, nes prasidėjo kitos: Vilniaus ieškojimas, kai žingsniuodama atrasdavau gatvę ir dar kitą arba troleibusu be jokio reikalo keliaudavau bent jau iki Antakalnio žiedo.
Liko džiaugsmas, kad pagaliau nesu vaikas, žūtbūt ieškojusi savo kampo, tylos ir ramybės, kad ilgainiui, po daugybės metų, visa tai radau.
Mano vaikystės namuose skaitymo nereikėjo skatinti. Buvo kitaip. Turėjome galybę knygų, net ir tų, smėliniais viršeliais. O smėliniai viršeliai – tai tarpukario leidiniai. Bet mane, pernelyg į knygas įknibusią, vis bandė taip ar kitaip, bet nuo jų atitraukti. Kad negadinčiau akių. Kad nugara liktų tiesi. Kad neužsibūčiau netikrame, išgalvotame pasaulyje.
Niekada nepamiršiu ankstyvo ryto. Buvau tik aštuntokė, o jau perskaičiau beveik visus Victoro Hugo ,,Vargdienius“. Liko tik paskutinieji puslapiai. Man atrodė: pasaulis grius, jeigu štai dabar, prieš pamokas, nespėsiu visko sugerti. Ir beveik jau spėjau, beveik…
,,Gintarė ir vėl skaito, o dar verkia“ – visai šeimai garsiai pranešė mano sesuo Dainora.
Daugybę dalykų jai esu atleidusi, begalę – kaip tik sesuo gali atleisti seserai. . Galbūt ir ji man atleido šį tą. Bet skųsti vargdienius…
Taip, gyvenimas toli gražu ne toks jau paprastas, kaip atrodo – štai koks paskutinis parafinu aplietos Jano Blokkerio knygos ,,Ieškome dėdės“ sakinys.
Ir ką jau čia bepridursi. Galbūt tik viena: mano vaikystės knygos – tai aš.