Gilūtų kaimas, garsintas cimbolininko Jono Lechovicko.
Vikipedijos nuotrauka
Ryžtis rašyti apie jį, kaip ir apie tikrą karalių, nėra lengva. Per savo ilgą ir turiningą gyvenimą (1920-2018) daugybe instrumentų grojęs, žymių muzikologų, jo skambinimą cimbolais įrašinėjusių, lankytas, moksliniuose straipsniuose aptartas, Zitos Kelmickaitės laidoje „Gyvenimo ratu“ filmuotas, savo kompaktinę plokštelę išleidęs… Gausybę Jono muzikavimo įrašų galima rasti ir internete. O jo apdovanojimus sunku suskaičiuoti: Miko ir Kipro Petrauskų premija, 2005 m. – Kultūros ministerijos premija už vertingų tradicinės kultūros lobių išsaugojimą ir jų pateikimą visuomenei, 2009 m. išrinktas Lietuvos šviesuoliu. Jono Lechovicko atliekama muzika saugoma Lietuvos radijo ir televizijos, Lietuvos liaudies kultūros centro, Ignalinos krašto muziejaus archyvuose, jo muzikavimas įrašytas į Aukso fondą.
Jonas Lechovickas su anūku Gintaru Gečioniu 1995 m.
mokyklos vakaronėje „Mūsų krašto muzikantai“.
Bet, kita vertus, šis Cimbolų karaliumi tituluojamas muzikantas, kiek teko jį pažinti, savo elgesiu ir paprastumu tikrai karaliaus nepriminė. Su juo, gilūciniu, kadaise supažindino duktė Janina Gečionienė, gyvenusi ir dirbusi Didžiasalyje, kol čia veikė plytų gamykla. Pati Janina buvo aktyvi jau daug sykių portale minėto didžiasaliečių ansamblio „Kuokinės aidai“ dalyvė. Didžiasalio mokykloje mokėsi Janinos dukra Živilė ir sūnus Gintaras, kurį senelis buvo taip pat išmokęs skambinti cimbolais ir vylėsi palikti savo instrumentą patikimose rankose. (Deja, likimas susiklostė kitaip – jaunas Gintaras nuskendo…) Tačiau 1995 m. Didžiasalio „Ryto“ mokyklos vakaronėje „Mūsų krašto muzikantai“ Jonas Lechovickas ne tik pats cimbolais grojo, bet ir, anūką Gintarą prie šio instrumento pasodinęs, jam armonika akompanavo. Kai tokią pat vakaronę surengėme 2011 m., Jonas atrodė visai nepasikeitęs per tuos šešiolika metų – tiesus, žvalus, energingas. Toks ir iki mirties išliko. Regis, tokia jau muzikos galia, ne vieno, apie J. Lechovicką rašiusio, pastebėta.
Cimbolininkas Jonas Lechovickas 2011 m. mokyklos vakaronėje
O muzika traukė nuo vaikystės. Daug ką išmoko iš tėvo, grojusio „peterburgska“ armonika. Vaikystėj tėvo karves ganydamas turėjo išsimainytą lūpinę armonikėlę – tai bene pirmas jo instrumentas. Gilesnė pažintis su muzika prasidėjo pradžios mokykloje, lenkiškoje, nes Vilniaus kraštas tada Lenkijos buvo užimtas. Mokytojas subūrė jaunimo ratelį ir atgabeno įvairių instrumentų: balalaikų, mandolinų, gitarų, smuikų. Jaunesniems, taigi ir keturiolikmečiui Jonui, tąsyk teko balalaikos. Paskui išmoko ir mandolina, ir gitara groti. O cimbolai į jo gyvenimą atėjo grįžus iš karo. Įsigijo juos už pokario „valiutą“ – du litrus samagono. Kaip pats pasakojo, iki tol tik buvo matęs, kaip cimbolais groja kiti. Pats instrumentą susistygavo, suvedė gamas – iš klausos. Beje, cimbolai mūsų krašte ir paribio Baltarusijos kaimuose buvo labai populiarūs, kone kiekvienas kaimas turėjo savo cimbolistą. O apie cimbolų valdymą J. Lechovickas labai įtaigiai laidoje „Gyvenimo ratu su Zita Kelmickaite“ pasakoja: „Cimbolistas – kaip ir šoferis. Visas organizmas veikia: akys, ausys, rankos, protas. Reikia užsigimimo žmogaus.“ Taip ir prilipo jam cimbolai, nukonkuravę kitus instrumentus. Visa Lietuva išvažinėta, daugybėje vietų koncertuota, o kiek kuokinių, vakaruškų, vestuvių atgrota! Ir Gilūtų, kuriose kone visas gyvenimas pragyventas, atsikrausčius čia iš netolimo Kalviškės kaimo, vardas plačiai išgarsintas. Ir mokinių liko, kurie mokytojo darbą tęsia. Labai džiugu, kad 2022 m. pavasarį Vilniaus rotušėje vykusiose Nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo iškilmėse šalia kelių kitų į sąvadą naujai įrašyta vertybė – muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose. Tai svarus Ignalinos krašto ir Švenčionių Nalšios muziejaus pasiekimas. Rotušėje tąsyk gyvai grojo Adutiškio cimbolininkai ir Jono Lechovicko mokinys ignalinietis Kazimieras Blaževičius, tačiau buvo parodyta ir 2016 m. parengta vaizdo medžiaga su Cimbolų karaliaus muzikavimu. Tikrai karališkas Jono Lechovicko palikimas ne tik savo ainiams, bet ir visai Lietuvos kultūrai, muzikos istorijai.
Šaltiniai: Mindaugas Karčemarskas. Cimbolai Lietuvoje: praeitis ir šiandiena. Tautosakos darbai, XXXII, 2006
Algis Jakštas. Muzika – tai gyvybės šaltinis, arba Pasakojimas apie cimbolininką Joną Lechovicką. „Švenčionių kraštas“, 2016 m. birželio 18 d.
„Gyvenimo ratu su Zita Kelmickaite“. 2008-01-30 Netikintis cimbolininkas Jonas Lechovickas.
https://ignalinosmuziejus.lt/nematerialus-kulturos-paveldas-ignalinos-rajone/
Nuotraukos: 1995 0001 – J. Lechovickas su anūku Gintaru Gečioniu 1995 m. mokyklos vakaronėje „Mūsų krašto muzikantai“.
lechovickas2011 – Cimbolininkas 2011 m. mokyklos vakaronėje.