Leonas Panavas (sėdi dešinėje) su ansambliu
„Hercogai“ 2019 m. gimnazijos vakaronėje
„Kokiais vardais pašauksim savo kraštą“.
Dariaus Vitėno nuotrauka
Žvalus, guvus ir energingas vyriškis, kuriam tikrai neduotum aštuoniasdešimt penkerių, svetingai praveria savo namų Didžiasalio kaime duris ir vaizdingai pasakoja apie savo kelią į grojimą.
„Kaip pradėjau groti? Į muziką mane atvedė, galima sakyti, gera kaimynystė. Gimiau ir augau Pivoriškės kaime netoli Naujojo Daugėliškio. Visai šalia gyveno toks Bernardas Mackonis, geras muzikantas, grodavęs ir vestuvėse. Jam nešdavo taisyt armonikas, o su jo sūnum draugavau, tai mes dar visai vaikai būdami tas armonikas ir pačirpindavom. Kokių dvylikos-trylikos jau pramokau grot. Prie muzikos buvau linkęs nuo mažens, kur eidamas vis dainuodavau.“
Leonas, gimęs 1940 m., patyrė visus to sunkaus laikmečio vargus: vienturtis Panavų sūnus Daugėliškio vidurinę lankė su pertraukomis, kad galėtų bent kiek užsidirbti. Su draugu šešiolikmečiai vasarą tiesė geležinkelį prie Kaliningrado, maitindamiesi kuo papuola. Ir pirmas tokiu nelengvu darbu uždirbtas pirkinys buvo armonika! O visai prieš mokyklos baigimo egzaminus užklupo sunki liga – vidurių šiltinė. Kol ją nustatė, kol paskyrė gydymą, Leonas labai nusilpo. Bet jaunas organizmas nugalėjo – pasveiko, nors ir nelengvai. Brandos atestatą jam išdavė pagal mokymosi vidurkį. Ką daryti toliau? Įsidarbino, kaip pats sakė, prie kelių. Su kitais vyrais rankomis kasė pakelės griovius, pylavo žvyrą iš sunkvežimio. Paskui įsitaisė į mūrininkų brigadą, teko jam ir Daugėliškio paštą mūryti. Užsidirbęs pinigų nusipirko akordeoną, pramoko geriau groti. Sulaukdavo daugybės kvietimų kuokinėse groti, po kokią penkrublę už tai ir sumokėdavo. Tačiau sunkiai dirbant apie save priminė persirgta liga. Ieškodamas lengvesnio darbo, ryžosi prašyti klubo vedėjo vietos. Ne iš karto, bet šį darbą gavo ir Seniškyje porą metų pragrojo. Bet padirbęs už 38 rublių atlyginimą suprato, kad tokie pinigai ne kaži kas. Pasiūlė jam elektromonterio darbą. Daug kur teko dirbti, netgi tuomet statomai Santariškių ligoninei transformatorių įrenginėjo. Šį darbą keisti privertė nuolatinė bendradarbių girtuoklystė: „jie geria, o tu sėdėk stulpe šalty…“ Ir čia pasitaikė melioratorių kursai Vidiškėse. Trejetą mėnesių į juos dviračiu pavažinėjęs, tapo meistru ir visą likusį darbingą gyvenimo etapą susiejo su melioracija. Kaip tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ji įgavo pagreitį. Didžiasalyje pradėta sausinti Padysnį. Čia atsiųstas apsigyveno „ant buto“ pas Cibulskus (dainininkė Emilija Cibulskienė ir jos graži, gausi šeima buvo aprašyta praėjusiais metais). Apsigyveno ir „prilipo“, po poros metų vedė Marytę Cibulskaitę ir štai jau šeštą bendro gyvenimo dešimtmetį skaičiuoja. Marytė šypsosi: „visi šeimoj dainingi, išskyrus mane“. Užtat Leonas, dainuojantis ir grojantis žentas, už abu atmuzikuoja. Jis šiltai prisiminė, kaip senojoje Cibulskų troboje dainuodavo su visais penkiais balsingais švogeriais. Muzika nuolat lydėjo laisvalaikį, giminės susibūrimus.
Leonas Panavas (centre) su Gilioru Birdikšliu ir
Jonu Lechovicku 2011 m. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos
vakaronėje „Mūsų krašto muzikantai“.
Stasio Keraičio nuotrauka
Ir ne tik giminaičių širdis L. Panavas savo grojimu džiugina. Kaip pats pasakojo, kol nevedęs buvo, kokiose penkeriose vestuvėse atgrojo. Paskui, jau Didžiasalyje įsikūrus, sūnums Vidmantui ir Egidijui paaugus, su džiaugsmu prisidėjo prie jau minėto Juozo Kėkšto suburto ansamblio „Kuokinės aidai“, kurio veikloje dalyvavo iki ansambliui išyrant. Kai Didžiasalio mokykloje mokytojų ir tėvų pastangomis buvo pastatyta tarmiška komedija „Išmokė“, ne vienose spektaklio gastrolėse po rajoną grojo per pertraukas, jei reikėdavo pavaduoti akordeonistą Antaną Spėčių. Kaip ir anksčiau aprašytas Gilioras Birdikšlis, Leonas pasirodė mokyklos vakaronėse „Mūsų krašto muzikantai“ 1995 ir 2011 metais. O daugiausia širdies ir laiko atiduota Didžiasalio kultūros namų kapelai, vėliau „Šeimynėle“ pasivadinusiai. Su ja ir Ignalinoje koncertuota, ir įrašai daryti. Šiai kapelai išsibarsčius, tos pačios giminės atstovas Vytas Cibulskas subūrė pulkelį grojančių ir dainuojančių vyrų į ansamblį „Hercogai“. Leonas, žinoma, su malonumu jame grojo. Vyrai koncertavo ir 2019 m. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos vakaronėje „Kokiais vardais pašauksim savo kraštą“.
Dabar Leonas dažnai savo armoniką arba akordeoną virkdo Didžiasalio bibliotekos skaitytojų klubo susibūrimuose. Groja ir namie. Kaip pats sako, muzika – jo gyvenimo variklis, pozityvo teikėja. Nors to pozityvo jo gyvenime ir taip, regis, nestinga: sūnūs sukūrę gražias šeimas, jau yra anūkų ir proanūkių pulkelis, Vidmantas – plačiai žinomas gamtos fotografas, jau ir nuotraukų parodų rajone surengęs, tėvo grojimą į kompaktus įrašęs; mėgsta fotografuoti ir Egidijus. O ir pats Leonas gražesnio kadro paieško, ypač į žvejybą išsiruošęs. Kaip pats yra pasakęs, jo didžiausi pomėgiai – žuvys ir muzika. Pastaroji kaip ir neprašyta, nejučia į Leono gyvenimą įsibrovė nuo vaikystės ir tapo ištikimiausia palydove, padedančia išlaikyti jaunatvišką dvasią.