Rytis ir Gytis yra žalčiukai, gimę tą pačią dieną, bet Gytis aštuoniomis minutėmis vyresnis. Broliams patinka traktoriai, ekskavatoriai, maži ekskavatoriukai ir buldozeriukai, jie svajoja kada nors turėti tikrus metalinius kardus. Dabar žaidžia tik plastikiniais. Galėtų būti aštresni, bet nesiskundžia – ir šių pakanka, jei nori nukirsti galvą jūrų pabaisai arba darželio auklėtojai – kobrai Larisai. Pasaulis, į kurį jie mėgsta žiūrėti susirangę ant akmeninės tvoros, yra didelis ir spalvotas, knibždantis raganų, maumų, piratų ir visokio plauko stebuklų.
Apie tai pasakojama Monikos Baltrušaitytės knygoje vaikams „Į pasaulį žiūri gyvatyčiai“, kurią visai neseniai išleido leidykla „Slinktys“. Šioje knygoje prabyla ne tik gyvatyčiai, bet ir voverės, kiaunės, netgi biotualetas, kuris kažko bijo. Žaismingame, magiškame vaikystės pasaulyje bendrą kalbą randa ne tik tradiciškai suvokiami gerieji personažai, bet ir tie, kuriuos įsivaizduotume kaip truputį blogesnius: piratas atsisako pašaukimo plėšikauti, susibičiuliavęs su mielu kačiuku, viena ragana geranoriškai sutinka nebenuodyti obuolių, o kita, užuot – krėtusi raganybes, sprendžia kryžiažodžius. Parašyti šias pasakas autorę įkvėpė smagūs, netikėti, kupini intrigos pokalbiai su vaikais.
M. Baltrušaitytė debiutavo 2018 m., tuomet jos novelių rinkinys „Išėję prie upės“ laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą. 2024 m. autorė išleido romaną „10-01“.
Rašytoja pasakoja kartkartėmis pasvajodavusi apie knygą vaikams, tačiau vis pritrūkdavo laiko, idėjų ir užsispyrimo. „Sukalti tekstą klaviatūra privertė mano pačios vaikai – auginu dvynius, kurių raidoje būta tokio etapo, kai pasakas prieš miegą turėdavai ne iš knygos skaityti, o pasakoti. Broliai reikalavo, kad pasakočiau – tai ir pasakojau. Kiekvienąkart ta pati istorija apaugdavo naujomis detalėmis, o galiausiai pasakų susikaupė tiek, kad prisėdau ir viską užrašiau“, – pasakoja M. Baltrušaitytė.
Pagrindiniai naujosios knygos vaikams veikėjai – du broliai žalčiukai. Rašytoja sako, kad pirmoje rankraščio versijoje pagrindiniai veikėjai buvo du berniukai, o idėja rašyti apie gyvatyčius kilo netikėtai.
„Mano vaikai dievina gyvates, turi pliušinių ir guminių gyvačių kolekciją, vadina jas gyvatytėmis. Tiesą pasakius, ir pati žaviuosi šiais paslaptingais ropliais – krikščionybės kontekste žalčio kultas buvo uždraustas, žaltys tapo nuodėmės sinonimu ir buvo pradėtas demonizuoti, tačiau pagonybėje jis buvo namų gerovės simbolis, šventas gyvis. Žalčiai buvo prijaukinami, girdomi pienu. Tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, į juos netrenks žaibas, jokia nelaba dvasia neužklys. Pamaniau, daug smagiau knygoje aprašyti ne berniukų, meškiukų, paršiukų, šuniukų, o dviejų žalčiukų nuotykius“, – dalijasi knygos apie gyvatyčius autorė.
Įdomu tai, kad šios knygos istorijos ir šmaikštūs dialogai gimė iš tikrų M. Baltrušaitytės pokalbių su vaikais. Ji sako visad užsirašanti įdomesnes, netikėtas ir juokingas vaikų mintis ir skatina tai daryti kitus tėvus.
„Visi vaikai pažeria perliukų, jų mąstymas paremtas savita logika, vaikiškais pasaulio dėsniais. Manau, būtina tai išsaugoti – jeigu neužrašysi, viskas greitai pasimirš ir išsitrins, o juk taip smagu prisiminti ir pasijuokti, net kai prabėga daug metų ir vaikai užauga. Tikiu, ir jiems patiems bus įdomu paskaityti, ko prišnekėjo būdami pypliais“, – sako rašytoja.
Knygą „Į pasaulį žiūri gyvatyčiai“ iliustravo dailininkė Rūta Ona Čigriejūtė.


