Rašytoja Kazimiera Kazijevaitė.
Fotografavo Laura Vansevičienė
Apysaka „Septynios kartos“ (2016), apsakymai vaikams „Mano sesė ir aš“ (2018), apysaka vaikams „Ruduo Žirgynėje“ (2021), eilėraščiai rinktinėje „Women are poems“ (2021) – toks Kazimieros Kazijevaitės kūrybinis turtas, įvertintas Kazimiero Barėno ir Vaikų literatūros premija. O dar vertimų gausa, dar projektai, kurių nemenka dalis susieta su Valdorfo Žaliosios mokykla.
Kas tau, Kazimiera, sekė pasakas vaikystėje? Jeigu, žinoma, sekė? Ar pasakoji tu ką nors pačios sumanytą savo dukroms?
Vaikystėje esu girdėjusi daug pasakų. Man jas prieš miegą skaitydavo baba, o kartais ir mama. Tai buvo įvairių tautų pasakos, labai skirtingos, įspūdingos, baisios, gražios ir visiškai pavergiančios mažo vaiko vaizduotę. Kai kurias prisimenu iki šiol. Kita vertus, baba man ir daug pasakodavo: įvairių istorijų iš savo jaunystės laikų, visokių nutikimų iš kaimo gyvenimo, sakmių ir padavimų, kuriuos jai pačiai buvo pasakojusi jos mama ar kitos senolės. Aš be galo dėkinga už visas tas istorijas, kurias man teko girdėti vaikystėje. Tais laikais mano mamos ir babos gyvenimas buvo labai sunkus, jos daug vargo patyrė. Ir vis dėlto rasdavo laiko pamaitinti pasakojimais mano sielą.
Aš pati savo vaikams irgi daug skaitau prieš miegą. Ir seku pasakas, dažniausiai savo sukurtas. Tiesa, mano dvi vyresnės dukros jau tokio amžiaus, kai mamos prieš miegą joms nebereikia (Ugnei šešiolika metų, o Smiltei – keturiolika), bet jaunėlė Upė, kuriai netrukus sueis penkeri, dar mielai klausosi ir skaitomų knygų, ir sekamų pasakų. Paprastai ji sugalvoja, apie ką bus pasaka, kokią nors vieną detalę ar personažą (apie raudoną suknelę, apie vaivorykštę, apie šunį, apie kaimą, ir panašiai), o aš ją paseku.
Kazimiera Kazijevaitė vaikystėje.
Asmeninio albumo nuotrauka
Dažniausiai tai smagu mums abiem, nors kartais nutinka, kad paseku tokią pasaką, kuri anaiptol nepadeda užmigti! Taip nutiko visai neseniai, kai Upė kelintą kartą iš eilės paprašė pasekti pasaką apie karalių ir tortą, o aš, jau visą savaitę sekusi dailias ir pamokančias istorijas apie karalius ir tortus, ir nebežinodama, ką čia daugiau sugalvoti, šįkart pasekiau, kaip karalius užsisakė labai prabangų gimtadienio tortą, bet netyčia paslydo ir į jį įkrito, tada užsisakė naują, bet į jį įkrito karalienė, paskui karaliukas, paskui vyriausias karaliaus patarėjas, paskui kariuomenės vadas ir taip toliau, kol karalius galutinai perpyko, išsikraustė iš rūmų ir apsigyveno miške, kur nėra jokių tortų… Turbūt galima įsivaizduoti, kad paskui mes su Upe ilgai ilgai nemiegojom, vis juokėmės, o aš turėjau šitą pasaką sekti dar daug kartų iš naujo.
Gal buvai, Kazimiera, vaikystėje susikūrusi sau pasaką ar ką nors nerealaus, net slapto?
Vaikystėje rašiau pasakojimus, istorijas, jas skaitydavau mamai ir babai, bet tai buvo jau vėliau, mokyklos laikais, o būdama visai maža kurdavausi slaptus žaidimus. Buvau vienintelis vaikas šeimoje, augau viena, nebuvo kiemo, kur būčiau galėjusi bet kada išeiti ir žaisti su kitais vaikais, be to, nelankiau darželio, bet turėjau labai lakią vaizduotę ir nepaprastai turtingą vidinį pasaulį, mokėjau žaisti viena ir būti su savimi. Aišku, nebūdavau visą laiką viena, mane augino baba, beveik kasdien eidavau su ja į Jaunimo sodą (dabar tai Bernardinų sodas), kur sutikdavau vaikų, bet slaptus žaidimus vienumoje prisimenu kaip labai svarbią savo vaikystės dalį. Kartais tiesiog sėdėdavau ant palangės ir žiūrėdavau į žmones gatvėje įsivaizduodama, kad esu visiškai kitame, slaptame, nuostabiame pasaulyje, kur vyksta tokie dalykai, kurių net sapne nesusapnuosi. Beje, tas slaptas pasaulis vis dar su manimi, ne mažiau spalvingas, platus ir įkvepiantis, nei buvo vaikystėje.
Juk prisimeni knygas, skaitytas vaikystėje? Ar tau buvo leidžiama jas pačiai pasirinkti knygyne, kai buvai vaikas? Ar esi išsaugojusi vaikystės laikų knygą – bent vieną ar kelias?
Taip, prisimenu nemažai knygų, skaitytų ar klausytų vaikystėje. Daugumą jų skaiči O štai tos mažos, tarsi nepastebimos džiaugsmo akimirkos, au savo vaikams. Tai ir Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“, ir Luiso Kerolio „Alisa stebuklų šalyje“, ir Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“, ir Selmos Lagerliof „Stebuklingosios Nilso kelionės“ ir Janošo „Panama labai graži“, ir Otfrydo Proislerio „Plėšikas Hocenplocas“ ir dar daug daug kitų. Iš lietuvių autorių man labiausiai įsiminė Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir Jono Avyžiaus „Aštuonetas iš Trepsės namų“. Nepamenu, ar galėdavau jas pasirinkti knygyne, bet mama dirbo leidyklose, vertė knygas, tad namie buvo daug ir įvairių knygų, o kai pradėjau pati skaityti, turėjau iš ko rinktis. Esu nemažai knygų išsaugojusi, tikriau tariant, gal labiau mano mama išsaugojo ir perdavė man, o aš jas išvežiau į sodybą ir dabar ten turiu gan neblogą biblioteką.
Knygynai viena, biblioteka visai kas kita. Ar eidavai į jas ar ją vaikystėje, paauglystėje, kaip visa tai prisimeni? Ar lanko bibliotekas tavo dukros?
Prisiminimai, susiję su bibliotekomis, mane labiausiai grąžina į studijų laikus, į VU filologijos fakulteto biblioteką, kur tiek laiko praleista, ypač prieš sesijas. Bet puikiai atsimenu ir Adomo Mickevičiaus biblioteką, nemažai ten lankydavausi mokyklos laikais. Labiausiai įsiminė tyla, knygų kvapas, tarsi sustojęs laikas. Šiais visuotinio skubėjimo laikais tai tokia prabanga – pasiimti knygą ir ramiai ją skaityti tylioje, erdvioje bibliotekos salėje. Deja, mano vaikai nesilanko bibliotekose. O dabar, kai turi išmaniuosius telefonus, ir skaito labai mažai. Nors ekranai keičia ir mano pačios įpročius, aš taip pat skaitau nepalyginamai mažiau knygų nei mokyklos ar universiteto laikais. Deja, tai turbūt neišvengiama.
Gal turi dukroms parengusi tokį itin sąlyginį, bet vis dėlto – rekomenduojamų knygų sąrašą? Ir aplamai – ką manai apie sąrašus, kad ir žinovų sudarytus?
Ne, jokių sąrašų joms niekuomet nesiūliau. Manau, taip būčiau tik atgrasiusi nuo skaitymo, nes ne itin tikiu tokių sąrašų veiksmingumu. Mano patikrintas ir tikrai pasiteisinęs metodas buvo joms vaikystėje skaityti geras, vertingas knygas. Taip, pasiteisinęs. Bet tik kurį laiką. Nes nors ir ilgai šeimoje laikėmės susitarimų dėl ekranų ribojimo politikos (vyresnės dukros išmaniuosius telefonus gavo tik sulaukusios dvylikos metų), bet nuo tos akimirkos, kai tie telefonai vis dėlto atsirado, jų skaitymo įpročiai negrįžtamai pakito. Dabar jos skaito tik tiek, kiek neišvengiamai privaloma mokykloje. O toliau veikiausiai skaitys dar mažiau. Priimu tai kaip šios nuolat kintančios realybės dalį ir tiek.
Kokį jausmą patiri, kai tavo dukros skaito tavo rašytas knygas? Ar jos jau pažįstamos su tavo rašyta poezija? Ar įmanoma atsiriboti nuo bendros patirties ar dar kažkaip kitaip… Kaip jautiesi, kai tavo kūrybą skaito tavo mama?
Abi mano vyresnės dukros skaitė abi mano rašytas knygas vaikams dar tuo metu, kai tai tebuvo rankraščiai. Prašiau jų patarimų ir pastabų. Gavau, ir gana išsamių. Todėl, kai knygos buvo išleistos, jos tik jas pavartė ir pasidžiaugė iliustracijomis. Mes visos jautėmės lyg būtume bent šiek tiek tų knygų bendraautorės. Bet kai viena iš jų perskaitė mano knygą „Septynios kartos“, skirtą suaugusiems, ir pasakė, kad jai buvo įdomu, likau labai sujaudinta. O mano poezijos jos veikiausiai nėra skaičiusios. Bet su viena iš dukrų, Smilte, kuri daug muzikuoja, kartu įgyvendinome tokį kūrybinį projektą – paprašiau, kad sukurtų muziką mano parašytam eilėraščiui, nes seniai svajojau kurti dainuojamąją poeziją.
Žinau, kad tavo mama Irena, kaip ir aš, nelabai mėgo mokyklą (švelniai tariant). Bet tu, Kazimiera, dirba mokytoja. Ką apie tuos skirtingų kartų, vyresnių ir jaunesnių santykius, manai? Ar patinka mokykla tavo dukroms?
Šiemet aš kaip tik darau pauzę, metams išeinu kūrybinių atostogų ir mokytoja nedirbsiu. Bet taip, dešimt metų praleidau su Vilniaus Valdorfo Žaliąja mokykla. Ir tai buvo nepaprastas nuotykis, apie kurį anais laikais, kai dirbau biure Vilniaus centre, būčiau galėjusi tik svajoti. Metai, praleisti Žaliojoje mokykloje, už miesto, gamtoje, tarp miškų ir pievų, su jos nuostabia, šilta bendruomene, buvo vieni kūrybingiausių ir gražiausių mano gyvenime.
Suprantu, kad tai labai menkai siejasi su tuo, kaip visuomenėje yra įsivaizduojamas mokytojo darbas, bet mano patirtis yra tikrai kita. Nesakau, kad tai paprastas darbas, nuo jo lengva pavargti, lengva perdegti, bet tai, ką man teko patirti kartu kuriant Žaliąją mokyklą, yra stebuklinga ir aš visada būsiu už tai dėkinga likimui. Galbūt kaip tik todėl, kad aš, lygiai kaip mano mama, nelabai mėgau savo mokyklą (švelniai tariant), galbūt kaip tik todėl taip troškau prisidėti kuriant kitokią, netradicinės ugdymo sistemos mokyklą. Ir tai tapo didžiausia gyvenimo mokykla man pačiai. Ir visai mano šeimai.
Ar rašei kadaise, kada nors dienoraščius, gal teberašai? Ką manai apie jų naikinimą/ saugojimą/ publikavimą?
Taip, paauglystėje rašiau dienoraščius. Turėjau jų sukaupusi nemažą krūvelę, tik nesu tikra, ar išsaugojau. Man tai padėdavo išlieti jausmus, geriau suprasti save. O ir dabar nuolat ką nors rašausi – įžvalgas ar suvokimus, kurie kyla, užrašinėju sapnus ar prisiminimus. Nė už ką gyvenime to nepublikuočiau ir neviešinčiau. Tai pernelyg asmeniška. Bet be galo man reikalinga.
Baugu užduoti klausimą lyg iš pageidavimų koncertų, bet vis dėlto… Ko linki savo mamai, savo dukroms skaitymo/rašymo/vertimų dosniose (chm… ar tikrai dosniose…) pievose?
Savo mamai ir dukroms labiausiai linkiu turėti ramaus, skaidraus laiko, kai galima tiesiog nieko neveikti. Kai gali ilgai sėdėti prie jūros, žiūrėti į bangas, niekur neskubėti, žarstyti smėlį, ką nors nereikšmingo niūniuoti sau po nosimi. Arba eiti į ilgus pasivaikščiojimus be jokio aiškaus tikslo, uostyti gėles pievose, žiūrėti į medžius, klausytis paukščių. Nekelti telefono ragelio, neatsakinėti į žinutes, netikrinti feisbuko ir net su niekuo nesikalbėti. Esu visiškai tikra, kad visi vertimų, skaitymų ar rašymų, darbų ar pamokų tikslai vis tiek bus pasiekti, iššūkiai vis tiek bus įveikti, mes niekur nuo jų nepabėgsime, jie neišvengiama šio be galo intensyvaus, reiklaus gyvenimo dalis. O štai tos mažos, tarsi nepastebimos džiaugsmo akimirkos, kurias galime patirti tiesiog būdami, yra taip lengvai prarandamos, taip nuvertinamos tame nuolatiniame skubėjime ir veikime, kuriame gyvename. Linkiu bent retkarčiais jas patirti.
Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė
Pokalbį su Kazimieros Kazijevaitės mama Irena Aleksaite skaitykite
Vertėja Irena Aleksaitė: „Man atrodo, kad gimiau jau mokėdama skaityti“
MENO BANGŲ projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
