Aktorė Loreta Raškevičiūtė
„Aš šito niekad nebandžiau, todėl man tikrai pavyks!“ – tokia Pepės Ilgakojinės žodžių drąsa ir užsidegimas įkvepia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, primindama, kad kiekvienas naujas žingsnis gyvenime gali tapti nuotykiu. 2026 metais Naujasis teatras ruošia premjerinį spektaklį vaikams apie visų pamiltą Astridos Lindgren knygos heroję Pepę Ilgakojinę. Simboliška, kad būtent šiemet, 2025-aisiais, Pepė švenčia garbingą aštuoniasdešimtmetį. O Pepės autorei, puikiajai Astridai Lindgren, vos už poros metų, 2027-aisiais, sueitų jau 120 metų. Tarp šių dviejų apvalių sukakčių Pepė atgis Naujojo teatro scenoje. Čia ją spektaklio idėjos autorė, režisierė ir aktorė Loreta Raškevičiūtė ketina atskleisti kitokią, nei esame įpratę matyti, – pažvelgti į vienišos mergaitės vidų, jos mintis, svajones, stiprybę bei meilę ir toleranciją aplinkiniams.
Pepės fenomenas
Prieš 80 metų raudonplaukė mergaitė su styrančiomis kasytėmis – viena ryškiausių A. Lindgren sukurtų knygų veikėjų – išgėrė stebuklingų piliulių, kad niekada neužaugtų. Piliulės suveikė: Pepė liko amžinai vaikiška, pašėlusi, laisva. Tačiau šiandien ji – jau ir labai solidi, sulaukusi 80-ies metų.
Pirmoji knyga apie Pepę pasirodė 1945-aisiais, prieš pat Kalėdas. Nors iš pradžių buvo drausta ir cenzūruojama, vėliau tapo viena įtakingiausių vaikų literatūros istorijoje. Šiandien Pepės nuotykiai išversti į 78 kalbas, knygų parduota daugiau nei 70 milijonų egzempliorių.
Pepė tebėra laisvės, nepriklausomybės, fantazijos simbolis, drąsinantis būti savimi, nepasiduoti stereotipams, užjausti silpnesnius, nepakęsti neteisybės.
Spektaklio vizija
Kalbėdama apie spektaklio viziją, Loreta iškart nukelia mus į teatro sceną, kur, regis, jau matome tą visų pasaulio vaikų numylėtą išdaigininkę, ir ji čia – visiškai kitokia: „Pepė sėdi po nuolat žydinčiu medžiu. Mėnesienoje, kai jaučiasi liūdna, mergaitė pakelia kojas, pradeda su jomis kalbėtis – ir pasaulis tampa šviesesnis. Dar man atrodo, kad Pepės stichija – vanduo: su tėvu ji plaukiojo jūroje, vėliau išmetama į sausumą, kur pradeda gyventi viena, savarankiškai. Tai jos išbandymas, su kuriuo turi susitaikyti. Kalbant apie Pepės stiprumą, man jis atrodo savaime suprantamas – jinai yra tokia iš prigimties ir to nesureikšmina.“
Spektaklis skirtas vaikams nuo priešmokyklinio amžiaus iki penktokų: „Į penktą klasę pereidami vaikai vienu kojos pirštu jau yra paauglystėj. Šis laikas dažnai užmirštamas, o juk būtent tada labiausiai reikia stiprybės ir įkvėpimo“, – įsitikinusi Loreta.
Tokią Pepę sukūrė Astrid Lindgren ir dailininkė Ingrid Vang
Aktorė priduria: „Man atrodo, kiekviename iš mūsų esama Pepės. Tarp tėvų juk būna konfliktų, ir vaikai išgyvena vienatvę, atstūmimą. Pepė yra laisva, bet kartu įžengia į mokyklą, nori būti jos dalimi, kaip ir kiti vaikai. Pepė pati sau kelia klausimus, duoda užduotis, iššūkius. Matyt, ir aš esu tokia.“
Aktorės akimis, Pepės istorija persipina su asmenine patirtimi. Ji pati save laiko smalsia, nuolat atrandančia naujų pomėgių, nors dažnai trumpam. Jai artimas Pepės vienišumas ir liūdesys, bet kartu – jos lyderystė. Loreta prisipažįsta ilgai energiją skirdavusi klausydama kitų, bet iš tikrųjų visada jautė, kad pati žino, ką daryti.
Loreta apie vaikystę, pomėgius ir kelią į teatrą
Loreta augo Vilniuje, vadinamajame Raudonosios Armijos prospekte, žinomame kaip „krasnūcha“. Save ji vadina miesto kaimiete. Mat vasaromis ją tėvai palikdavo Dzūkijoje, Varėnos rajone, Andriūnų kaime, pas tėvo mamą: „Ten buvo vienkiemis. Tėvai žadėdavo atvažiuoti sekmadienį, taigi, būdavo, praeina savaitė, ir aš jau stoviu ant kalniuko ir laukiu mašinos iš toli. Tas kalnas… atrodė, kad tarsi nuo jo geriau matyti.“
Loretos tėvas turėjo polinkį į meną – lankė teatro būrelį, piešė, mėgo skaityti. Aktorė sako: „Būtent iš jo gavau meno šaknis. Tėvas buvo labai laisvas. Toks laisvas, kad į mokyklą nenueidavo – sėdėdavo pievoj ir skaitydavo knygas, o kai pamatydavo, kad saulė jau leidžiasi, užsimesdavo portfelį ant pečių ir traukdavo į namus. Dėl to teko dvejus metus sėdėti toje pačioje klasėje… Jis buvo toks, kaip Pepė…“
Loreta Raškevičiūtė vaikystėje
Darželyje Loreta buvo nuolatinė dainininkė, mokykloje mėgdžiodavo dainininkus, dalyvavo poezijos vakaruose, vaidino spektakliuose. Teatro studiją atrado vienuoliktoje klasėje. Stojimo į aktorinį kelias buvo ilgas: iš pradžių nesėkmingai bandė pas Dalią Tamulevičiūtę, Joną Vaitkų, vėliau Klaipėdoje pas Povilą Gaidį, kol galiausiai įstojo pas Anželiką Choliną Vilniuje, jau būdama 29-erių. „Kol mokėmės, visi šokome A. Cholinos spektakliuose, o baigę išsibarstėme kas kur“, – prisimena Loreta.
Vaidilos teatras buvo pirmoji rimta patirtis – čia ji mokėsi, vaidino, kūrė projektus. Gimė dukra, tad teko derinti šeimą ir spektaklius, tačiau tai buvo sudėtinga, todėl ėmė mokytojauti privačiai. Tada atsirado joga, šokiai, be to, Loreta su malonumu piešia, o teatras liko nuošaly. Visgi, kaip prisipažįsta aktorė, ta pauzė buvo labai reikalinga. „Truputį filmavausi trumpametražiuose filmuose, serialuose… Paskui pamažu į mano gyvenimą pradėjo grįžti teatras. Kai iš tikrųjų pasiryžau grįžti į teatrą, atėjau pas Svetlaną (Svetlana Šulc – Naujojo teatro įkūrėja ir vadovė – K. O.) ir pasakiau, kad vėl noriu dirbti teatre, bet neišdrįsau jai prisipažinti, kad svajoju statyti spektaklius. Todėl paminėjau, kad noriu vaidinti, bet tai buvo ne visai tiesa. Žinoma, vaidinti norėjau, bet labiau troškau pastatyti spektaklį. Po kokio pusmečio Svetlana pasakė, kad yra projektas, prie kurio galėčiau prisijungti, – spektaklis „Meilės laiškai“. Taip ir prasidėjo…“ – pasakoja aktorė L. Raškevičiūtė. Šiandien ją galima išvysti Naujojo teatro spektakliuose: „Meilės laiškai“, „Meilė iki…“, „Savanoriškai privaloma“, vaikams skirtuose „Skersgatvio pasaka“, „Gerumo pasaka“, ji vaidino ir anksčiau rodytame „Atleisk man“, o kartą pakeitė aktorę spektaklyje „Beauštanti“.
Loreta ir Naujasis teatras
Loreta sako, kad Naujasis teatras ją traukia labiau negu kiti: „Labai pamilau šį teatrą ir jo žmones. Jie atitiko mano vidų, tą nuoširdumą, tikrumą, apie kurį aš irgi noriu kalbėti. Kitose vietose daug dėmesio skiriama formai, projektams, šou, o man norisi prieiti prie tikrumo. Šiame teatre jo vadovė ir režisierė Svetlana Šulc leidžia spektakliui gimti, jinai jų „nekala“ vieno po kito. Juk spektakliui gimti reikia laiko.“
Spektaklio „Meilė iki…“ fragmentas
„Aš turiu ryšį su šio teatro žmonėmis per širdį. Tai yra mano žmonės, su kuriais galiu kalbėtis apie tokius dalykus, kurie persmelkia materiją. Ir mes kalbamės visiškai natūraliai, o tokių žmonių, su kuriais galėtum taip giliai nerti, tikrai nėra daug. Be to, šiame teatre nėra melo. Jeigu jauti kažką, tiesiog ateini ir pasakai. Dar – esu labai dėkinga Naujojo teatro vadovei Svetlanai už tai, kad ji leidžia man atsitraukti. O paskui tarsi intuityviai pajunta, kad aš jau pribrendau, man vėl reikia į teatrą, ir skambina. Taigi tai yra mano šeima – teatro šeima. Atrodo, kad, jeigu kas nors atsitiktų, jie būtinai man padėtų. O jeigu ir nepadėtų fiziškai, aš vis tiek žinočiau, kad padeda. Iš tikrųjų teatras visada yra šeima, tik tu, matyt, pasirenki tą savo teatro šeimą, kuri tau pagal tavo vidų yra artimiausia. Man tai – Naujasis teatras“, – prisipažįsta Loreta.
Kodėl Pepė taip tinka Naujajam teatrui
Pepė moko būti savimi, nebijoti klaidų, išreikšti save nekenkiant kitiems ir džiaugtis tuo, kas tau patinka. Ji leidžia sau būti savimi ir skatina kitus drąsiai ieškoti savo kelio. Toks yra ir Naujasis teatras – vieta, kur kūrybiškumas, atvirumas ir nuoširdumas susijungia, kur galima augti ir drąsiai žengti į naujas patirtis. Kaip sako Pepė: bandyti nauja – visada verta.
***
Apie Naujajį teatrą:
Naujasis teatras – tai kūrybos, laisvės ir šviesos erdvė, kurioje vaidmenis kuria tiek profesionalūs aktoriai, tiek žmonės su negalia, atrandantys čia galimybę išreikšti save ir kurti kartu. Įkurtas 2008 m. režisierės Svetlanos Šulc iniciatyva, teatras nuo pat pradžių tapo ypatinga bendruomenės vieta, kurioje gimsta spektakliai, sujungiantys profesionalumą ir jautrumą žmogui. Tai proceso teatras, kur viskas vyksta čia ir dabar. Fenikso simboliu pasipuošęs teatras įprasmina atgimimą ir naują pradžią – kaip ir jo aktoriai, kurie scenoje atranda stiprybę ir dovanoja kūrybą kitiems. Per beveik 17 teatro gyvavimo metų pristatyta per 20 spektaklių, iš kurių ypatingo dėmesio sulaukė pojūčių spektaklis tamsoje „Kodėl aš čia?“, rodomas keliomis kalbomis. Naujojo teatro kūryba žavi tikrumu ir nuoširdumu, o jo spektakliai pelno apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje.
Nuotraukos iš Loretos Raškevičiūtės asmeninio archyvo
MENO BANGŲ projektą KNYGŲ GATVĖ IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
