Ignalinos bibliotekininkė Laima Banienė su Zarasų muziejininku Vasilijumi Trusovu.
Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Ruduo kviečia skaityti. Sukasi ore krentantys medžių lapai, spalvomis pasakojantys apie šviesias pavasario viltis, vasaros aistras, rudens liūdesį. Kas moka juos skaityti – supras. Nukritusių lapų keliu sukame į biblioteką. Ignalinos rajono savivaldybės viešąją biblioteką. Šįkart labinuosi su šios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresniąja bibliotekininke Laima Baniene. Jos darbo vietos kabinetu nepavadinsi – kampelis palangėje, tolimiausiame kampelyje už knygų lentynų rikiuotės, ir tiek.
Laima – Ignalinos dukra visom prasmėm. Gimusi Strigailiškyje, kuris dažnai Ignalinos priemiesčiu pavadinamas, nutekėjusi į Meironų kaimą, kurį per visą Respubliką išgarsino karvės-plaukikės, ilgus metus dirbanti Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Čia jos „Bermudų trikampis“. Tik jame niekas neskęsta. Atvirkščiai – gimsta idėjos, viltys, sukasi darbų ratas. Pradėkim nuo
STRIGAILIŠKIO:
Viskas iš vaikystės, sako psichologai. Mintis jau tapo net banali. Kita vertus, nepaneigsi, kad vaikystės įspūdžiai išlieka net tada, kai užmirštama, kas valgyta pusryčiams. Kokie Jūsų ryškiausi prisiminimai iš vaikystės?
Buvau jauniausia Stasės ir Povilo Vaickų šeimoje. Broliai buvo gerokai vyresni už mane, tad aš buvau labiau įsikibusi į mamos sijoną. Nors… Pamenu, kaip man patikdavo stebėti tėvelį, dirbantį kalvėje (jis buvo tuometinio Ignalinos žuvininkystės ūkio kalvis). Įkaitusios geležies raudonumas žavėdavo. Tėvelis leisdavo pūsti dumples, kad įkaistų anglys. Gal ši bendrystė su tėveliu taip įsirėžė dėl to, kad jo netekau vos dešimties tesulaukusi. Ir tai – pats skaudžiausias mano vaikystės prisiminimas. Po to teko daug padėti mamai ūkio darbuose, broliai buvo jau suaugę ir iškeliavę iš tėvų namų.
Bet su mama prisiminimai veda link kultūros. Ji visą savo gyvenimą atidavė kultūros įstaigoms. Dirbo klube-skaitykloje Palūšėje, vėliau – Gaveikėnų kultūros namuose, Strigailiškio kaimo bibliotekoje. Buvau pagrindinė visų renginių, repeticijų Gaveikėnų kultūros namuose žiūrovė. Vaikų darželio nelankiau, tad mamai tekdavo vestis mane į darbą. Taigi man labai pažįstamas legendomis apipintas Gaveikėnų vandens malūnas, vienu metu žmonių vadintas Velnių malūnu (gal dėl sklindančių legendų ir verandą laikiusių linksmų velniukų skulptūrų), vėliau tapęs kone šventa vieta, nes priklausė Vilniaus arkivyskupijai. Dabar čia – turistų, poilsiautojų pamėgtas Rojus.
Strigailiškyje su draugėmis, Laima stovi pirma iš dešinės.
Nuotrauka iš Laimos Banienės asmeninio albumo
Atmintin iš vaikystės įsirėžė ir „detektyvas“. Prisimenu, kaip teko būti vagystės liudininke. Strigailiškio kaime vagys apvogė kelis namus. Ir pas mus buvo užėję, bet aš būdama vaikas to nesupratau. Tėvelis buvo darbe, o mama trumpam išėjusi pas močiutę, už kelių namų. „Vagilka“ pavaikščiojo po namus ir išėjo. Paskui buvo daug milicijos, manęs daug ko klausė – labai jų bijojau. Vėliau teko eiti į „vagilkos“ atpažinimą. Labai nenorėjau eiti. Mama „prigavo“, pasakiusi, kad einame pirkti man naujos suknelės. Teko atpažinti moterį, kuri vagiliavo kaime.
Vaikystės prisiminimai visada kelia nostalgiją. Dažnai norisi sugrįžti į laikus, kai tiesiog buvom nerūpestingi kaimo vaikai. Ir kuo toliau – tuo labiau!
Net palikusi Strigailiškį, iš jo taip ir neišėjot?
Strigailiškyje ne tik gimiau, augau. Čia ir mano didžioji darbinių metų dalis – net 27-eri metai. Taip jau sutapo, kad mamytei, dirbusiai tuo metu Strigailiškio bibliotekoje, išėjus į pensiją, būtent aš atsisėdau į jos „šiltą“ kėdę. Jau turėjau penkerių metų darbinės patirties Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje (tuomet – Ignalinos centrinėje) bibliotekoje, jau buvau ir mokslus baigusi (dirbdama Ignalinos bibliotekoje, neakivaizdiniu būdu studijavau Vilniaus kultūros mokykloje, mokiausi bibliotekininkystės), bet mamytės patarimų, pastabų niekada nesišalinau. Buvo gera liestis prie to, ką savo rankomis dėliojo, fiksavo mamos rankos.
Laima Banienė su mama bibliotekininke Stase Vaickiene.
Fotografavo Elena Mudėnaitė
Maža to, ėjimas į darbą Strigailiškyje man buvo tarsi kasdienis sugrįžimas į vaikystę, mat naujasis Strigailiškio kultūros namų (ir bibliotekos) pastatas iškilo buvusių senelių Teofilės ir Petro Vaickų (tėvelio tėvų) namų vietoje. Ten dar tebebuvo gyva jų dvasia – tarsi mano apsauga. Visada tai jaučiau. Manau, kad ir mano mamytę panašios mintys lydėdavo – juk po biblioteka buvo pirmieji jos, iš Pašakarvio kaimo atitekėjusios į Strigailiškį, šeimos namai. Tik kiek vėliau tėvai pasistatė Strigailiškyje namus, kuriuos jau aš su broliais vadinome gimtaisiais. Mums juos palikus, mamytė namus pardavė. Ko dabar gailiuosi, kad per mažai iš jų turiu to, prie ko galėčiau glaustis. Užtat kiek prisiminimų sugrįžta, kai pažiūriu į išsaugotas tėvelio suvirintas rogutes! Jos man kaip svarbiausia „pasoga“. Išsaugojau ir mamytės gintaro karolius, skareles. Devyneri metai, kai jos neturiu, bet, prisiglaudusi prie tų skarelių, jaučiu, net užuodžiu ją. Ir labai jos ilgiuosi. Kita vertus, džiaugiuosi, kad net dvidešimt dvejus metus ji gyveno drauge su manim
MEIRONYSE:
Esate Meironų kaimo marti. Kaip Jūs priėmėt šį kaimą? Kaip jis Jus pasitiko?
Ten nutekėjau ir nuo 1994-ųjų tapau meironiškė. Esu tikrų tikriausia marti, mat su vyro tėvais, Stase ir Viliumi Baniais, ligi šiolei gyvename po vienu stogu ir valgome iš to paties puodo. Čia ir mano sūnus Marius gimė, augo. Banių namuose radosi vietos ir mano mamytei. Tai kaip galėčiau sakyti, kad Meironys manęs nepriėmė? Ir aš juos pamilau.
Tam tikra prasme jaučiuosi pasitarnavusi šiam kaimui – bene geriausiu savo kraštotyriniu darbu laikau būtent parengtą aplanką apie Meironų kaimą.
Pirmas darbas buvo apie patį Meironų kaimą, jo istoriją ir žmones. Labai daug informacijos suteikė a.a. vyro močiutė Genė Brukštienė, kaimynė Bronė Kriaučiūnienė. Ieškojau informacijos knygose, nes tada internetas dar tik žengė į bibliotekas. Daug nuotraukų paskolino meironiškiai Aidukai, vyro šeimos albume radau puikių nuotraukų. Taip pamažu ryškėjo blunkantis kaimo paveikslas.
Ne mažiau svarbus darbas ir apie Meironų kaime veikusią Šv. Kazimiero draugiją. Kai rašiau šį darbą, man jau „talkino“ ir internetas, kur radau nemažai naudingos informacijos. Bet gyvas pasakojimas tiesiog aukso vertės: neįkainojamais prisiminimais pasidalijo Stasė Banienė, Veronika Visockienė, Bronė Kriaučiūnienė… Džiaugiuos, kad spėjau „pagauti“ istoriją už skverno.
Gal pakviesit į neakivaizdinę ekskursiją po Meironų kaimą?
Mielai kviečiu visus gyvai apsilankyti jame. Labai miela girdėti Meironyse apsilankiusių emocingus atsiliepimus, pažadus darkart sugrįžti. Meironų kaimas ne tik labai gražus, viliojantis ežero pakrantėmis, bet ir labai turtingas savo istorija, įvairiais papročiais ir tradicijomis. Tik gaila, kad senųjų gyventojų mažėja. O tada ir tradicijos nyksta.
Aš pati kadais patyriau Meironų pažinimo džiaugsmą. Persikėlus gyventi į šį kaimą, man daug kas buvo ne tik įdomu, bet ir keista. Didžiausia keistybė buvo karvių plukdymas į Pabiržio pusiasalį. Man karvučių būdavo labai gaila. Ilgainiui pripratau, ir tai tapo kasdienybe. Ryte ir vakare plauki per Lūšius melžti savo karvutės. O kitame krante jos ateina ir laukia. Kaime neužteko ganyklų, o Pabiržyje nereikėjo nei ganyti, nei girdyti. Tik užėjus šalnoms, rudenį, atsiplukdydavome jas į tvartus. Vėliau tos plaukiančios karvės tapo Lietuvos sensacija.
Ne be mūsų pačių pastangų. Ir nevienareikšmiai vertinama. Buvusi mano kolegė, „Naujos vagos“ redaktorė, meironiškė a.a. Laimutė Miliuvienė žiūrėjo į tai labai skeptiškai. Vis kartodavo, kad iš meironiškių vargo miestiečiai sukūrė pramogą. Retas iš jų žinojo, kad, jei Sekminės būdavo ankstyvos, šventės organizatoriai turėdavo vargo, kol surasdavo meironiškį, pasiryžusį rizikuoti savo karvutės sveikata ir grūsti (net su aiškia prievarta) ją į šaltus Lūšius. Dėl gražaus vaizdelio, dėl kelių minučių reportažo televizijos žiniose.
Meironiškių karvių plukdymas išties tapo parodomasis, buvo susietas su Sekminėmis. Tad ne tik/ne tiek kiaušinienės kepimas, koncertinė programa į Meironis sutraukdavo smalsuolius ir fotografus, žurnalistus. Nepaneigsiu ir to, kad atėjusieji tame matė atrakciją, o meironiškiams tai priminė vargo dienas. Bet gyvūnų gerovės tarnybos nespėjo įsikišti. Gyvenimas pats viską „sustatė“ į vietas: kaime neliko karvių. Neliko ir triukšmingų, emocingų Sekminių! Kaimo gyventojai dar susirenka, bičiuliaujasi su kaimynais, bet tai – jau ne masinė šventė.
Gal būtent čia ir yra tradicijos esmė? Kai švenčiama be žiūrovų, be primestų ir nušlifuotų scenarijų, kviestinių valdžios atstovų. Kai visi suėjusieji vieni kitus gerai pažįsta, yra susieti giminystės, kaimynystės ryšiais, vieni kitus vardais vadina, nesidairydami savo kiemų vartus vieni kitiems atveria. Kai ne parodai, ne paradui. Kai visi lygūs ir vienodai vertingi, laukti.
Tautiška giesmė Meironyse.
Nuotauka iš Laimos Banienės asmeninio albumo
Greičiausiai, taip. Meironiškiai saugo savo tradicijas. Ir pritilusios Sekminės nesugriovė bendrystės. Kadais kaimas garsėjo šokiais ant upės tilto. Dabar ant jo vėl susirenkame: švenčiame Naujus metus, o liepos 6 dieną kartu su visa Lietuva giedame Tautišką giesmę. Prisiminus, kad ežerais ir upėmis iš Lūšių galima pasiekti ir Baltiją, mes nuplukdome savo balsus iki jūros. Apmaudu tik, kad meironiškių vis mažiau, vis mažiau. Kiek daugiau vasarą, kai sugrįžta mūsų „paukščiai“ (vasarojantys), bet rudeniop ir lizdai ištuštėja, ir sodybos Meironyse. Žiemoti likusius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Paliekam ir mes Meironis ir sukame
Į IGNALINĄ:
Kelias iš Meironų į Ignaliną ir atgalios veda pro Strigailiškį. Ar vis dar atsisukate į jo pusę?
Kiekvieną kartą! Kiekvieną dieną! Ir visada užplūsta prisiminimai, persmelkia momentinė mintis – kitaip, manau, ir nebus. Visada siunčiu linkėjimus šio kaimo gyventojams.
Ignalina Jums siejasi su mokslais, darbu. Tame galima rasti džiugesio?
Žinoma! Juk čia mano jaunystės metai: mokslai tuometinėje Ignalinos vidurinėje mokykloje, pirmoji darbovietė Ignalinos rajono centrinėje bibliotekoje. Baigusi vidurinę, tiesa, buvau pasiryžusi studijuoti mediciną, būti „sesele“. Bet žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Ir iš manęs pasijuokė.
Pasukti link bibliotekos – mamos įtaka?
Na taip. Nors ir svajonė apie mediciną gimė per mamytę. Ji trumpai dirbo sanitare, ir baltas chalatas man tada buvo visa ko viršūnė.
Ar tebepykstate ant kadais iš Jūsų pasišaipiusio Dievo?
Atvirkščiai – dėkoju. Turėjau griebtis darbo ir atsidūriau bibliotekoje. Nuo mažens mėgau skaityti knygas. Net kai pamokas ruošdavau, viršuje būdavo vadovėlis, o po apačia – skaitoma knyga. Būti tarp knygų mane viliojo. Aš greit supratau, kad mano vieta – bibliotekoje. Tada Ignalinoje aš dirbau penkerius metus, neakivaizdžiai mokiausi Vilniaus kultūros mokykloje. Tai buvo gražūs metai, darbingi, turiningi. Tai buvo jaunystės metai! Po to buvo ilgasis sugrįžimas į Strigailiškį, o paskui vėl – Ignalina. Dabar dirbu Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, esu atsakinga už kraštotyrinį darbą. Rūpinuosi kraštotyros kaupimu bibliotekoje, jos saugojimu.
Tai – primestos (patikėtos!) pareigos, ar prigimtinė trauka?
Trumpai: man tai patinka.
Viena iš Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos veiklos sričių yra kraštotyros darbas. Bibliotekos tikslas yra kaupti ir sisteminti kraštotyros medžiagą apie Ignalinos kraštą bei sukauptas žinias pateikti visuomenei. Bibliotekoje dažnai rengiamos parodos, teikiamos konsultacijos kraštotyros klausimais.
Bibliotekoje kaupiama informacija apie krašto istoriją, kultūrinius renginius, švietimą, gamtą, architektūrą, kraštiečius ir kitas sritis. Sukaupta medžiaga saugoma kraštotyros fonde, kurį sudaro leidiniai apie Ignalinos kraštą, kraštiečių parašytos ar sudarytos knygos, teminiai aplankai, straipsnių rinkiniai, kraštiečių dovanoti asmeniniai archyvai.
Literatų renginio metu. Nuotrauka iš Laimos Banienės
asmeninoio albumo
Kai dirbau Strigailiškio filiale ir pati parengiau keletą kraštotyros aplankų. Dirbti šį darbą bibliotekininkai skatinami ir rengiant kraštotyros darbų konkursus. Taip papildome istorinės atminties saugyklas, turėdami vilties, kad pasitarnausime ateities kartoms. Visa informacija prieinama ir šiandien. Man pačiai patinka rengti virtualias parodas apie kraštiečius. Dar administruoju FB socialiniame puslapyje „ Aš Ignalinoje“ grupę. Renkame nuotraukas, kuriose yra Ignalina ir jos apylinkės, pastatai, gyventojai. Kviečiu visus dalytis prisiminimais, nuotraukomis. Sunku pervertinti išsaugotos istorijos prasmę.
Kraštotyrinis darbas yra toji sritis, kur bibliotekos lankytojams Jūs galite likti tarsi nematoma. Bet kitos Jums patikėtos veiklos verčia atsidurti dėmesio centre. Dievas, regis, dar kartą nusijuokė?
Esu skaitytojų klubo „Tarp eilučių“, literatų klubo „Lelija“ kuratorė, organizuoju renginius su išvykusiais kraštiečiais. Ir pripažinsiu, jog tai nėra man lengva užduotis. Visada atsakingai tam rengiuosi, jaudinuosi, kai nuklystu į „šoną“, tenka improvizuoti.
Gal galėtumėte apie kiekvieną iš paminėtų veiklų – kiek plačiau?
Literatų klube – viso Ignalinos rajono kuriantys ir rašantys literatai. Organizuojame kūrybos popietes, išleistų knygų sutiktuves. Vykstame į kitur organizuojamus poezijos renginius. Kuriame savas tradicijas: Hrebnickio muziejuje Rojuje surengtas ne vienas poezijos ir muzikos festivalis „Tarp žydinčių Rojaus obelų“, kuriame dalyvavo klubo „Lelija“ literatai.
Skaitytojų klubas „Tarp eilučių“ renkasi vieną kartą per mėnesį. Atėjusieji aptaria perskaitytas knygas, vyksta diskusijos, dalijamasi įspūdžiais. Tai galimybė išgirsti perskaičiusiųjų, norinčiųjų ir turinčiųjų ką pasakyti nuomones, kartu ir savąją išsakyti.
Visoje Lietuvoje įgyvendinamas projektas „Globali Lietuva“ neaplenkė ir Ignalinos rajono. Ignalinos rajone šias veiklas koordinuoja Ignalinos rajono savivaldybė kartu su Ignalinos turizmo informacijos centru ir Ignalinos rajono savivaldybės viešąja biblioteka. Biblioteka vykdo diasporos programos „Globali Lietuva“ vieną iš veiklų. Tai dar viena iš Jūsų darbo sričių?
Taip. Ir šis darbas yra itin patrauklus, dinamiškas. Ir nelengvas. Projekto veiklos skirtos užsienyje gyvenančių ignaliniečių paieškai, subūrimui, informacijos apie gimtąjį kraštą skleidimui, bendravimui socialiniame tinkle „Facebook“ grupėje „Aš Ignalinoje“. Tai yra Lietuvos diasporos politikos strateginių gairių „Globali Lietuva“ įgyvendinimo veiksmų plano 2024–2026 metams dalis.
Tikimasi, kad daugelis mūsų kraštiečių prisidės savo mintimis, idėjomis, dalyvaus kultūros, sporto, turizmo veiklose. Siekiame suburti ignaliniečius, motyvuoti juos tapti savo miesto ambasadoriais arba paskatinti grįžti kurti savo miestui.
Ambasadoriaus titulas – tai ne pareigos. Ambasadoriai nėra įsipareigoję dirbti Ignalinos labui, tačiau, esant palankioms aplinkybėms, jie gali atstovauti kraštui, dalytis gerąja patirtimi ir prisidėti prie ryšių stiprinimo. Svarbiausia – atrasti, sudominti, suburti kraštiečius į bendrą tinklą ir palaikyti su jais nuolatinį ryšį.
Bibliotekoje jau įvyko ne vienas susitikimas su kraštiečiais. Susidomėjimas šiais renginiais – akivaizdus.
Ir tai mus džiugina. 2023 metais bendravome su Jungtinės Karalystės Spaldingo miesto lietuvių bendruomenės „Liepa“ atstove Jolanta Trabšiene. Virtualus susitikimas taip pat vyko „Facebook“ grupėje „Aš Ignalinoje“ su Varšuvoje gyvenančia ir kuriančia menininke Nina Paškovska bei operos dainininke Simona Skrebutėnaite, kuri gyvena ir kuria Lenkijoje, Bydgoščiaus „Opera Nova“ teatre. Ji – aktyvi, talentinga jaunosios kartos solistė.
Šių metų rugpjūčio mėnesį buvo susitikimas su Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriumi, buvusiu policijos atašė Londone, kraštiečiu Linu Pernavu. Rugsėjo mėnesį bendravome su kraštiete, smuikininke Greta Murmaite, gyvenančia Bristolyje (Jungtinė Karalystė).
Planuoti tokius susitikimus labai sunku. Deje, ne visi sutinka ir nori dalyvauti mūsų organizuojamuose renginiuose. Greičiausiai, jie nežino, kaip šiltai jie pasitinkami ignaliniečių, kaip įdėmiai jų klausomasi, džiaugiamasi jų sėkme.
Tiek metų dirbdama bibliotekininke jaučiate bibliotekos pulsą. Kokius panašumus ir skirtumus įžvelgiat tarp senosios ir naujosios bibliotekos, savo pirmųjų bibliotekos lankytojų ir šiandien į biblioteką ateinančių?
Šiandieninė biblioteka – moderni, prisitaiko prie skaitytojų ir lankytojų poreikių. Dabar jau visos bibliotekos renovuotos, puikiose patalpose, šviesios ir erdvios. Fondai labai gerai sukomplektuoti, puikus lankytojų aptarnavimas. Daug įvairių renginių, edukacijų, mokymų įvairioms amžių grupėms. Bibliotekoje teikiamos įvairios kopijavimo ir skenavimo paslaugos, gera interneto prieiga kiekvienam lankytojui.
Iš esmės pakito paties bibliotekininko darbas. Ankščiau bibliotekoje knygas reikėdavo užrašyti į išdavimo korteles, vadinamus formuliarus, skaitytojai turėdavo pasirašyti. Dabar visoje Lietuvoje yra vieninga LIBIS sistema, yra sukurta programa, ir knygas skaitytojai ima su elektroninėmis kortelėmis. O skaitytojai visais laikais rasdavo kelią į biblioteką. Dabar dauguma iš jų ateina jau žinodami kokios knygos nori.
Patarimo neklausia?
Retai. Tada tenka spręsti užduotį: bandau suprasti žmogaus tipažą, polinkius, šio bei to paklausiu. Regis, pavyksta. Savo skonio primesti nenoriu.
Koks gi tas Jūsų skonis? Koks būtų Jūsų knygų Top penketukas?
Mėgstu skaityti apie senovę, domiuosi istorija. Tada daug ką dar „pasitikrinu“ internete. Noriu būti tikra, kad taip ir buvo, kaip tai atrodė. Patinka skaityti gyvenimiškas knygas, rūpi Lietuvos didikų gyvenimas. Perskaičiusi Ilonos Skujaitės knygą „Karo nuotaka“, užsimaniau pamatyti Krokuvą ir Vavelio rūmus. Nuvykusi į Krokuvą likau sužavėta.
Savojo knygų penketuko neturiu. Kartais būna, kad niekas „nesiskaito“. Taip nutinka, kai perskaitau knygą, kuri sukrečia savo turiniu. Tarsi nesinori sugadinti įspūdžio. Tada reikia tiesiog palaukti, kol ateis kitos knygos laikas.
Neseniai atostogavote. Keliavote? Kokie įspūdžiai? Ar dažnai save palepinate pasaulio pažinimu?
Taline.
Nuotrauka iš Laimos Banienės asmeninio albumo
Labai patinka keliauti. Norėčiau tuo mėgautis dažniau, Turiu tokią svajonę – bent kartą per metus kur nors išvažiuoti. Gaila, kad kelionę tenka rinktis pagal kainą. Labiausiai patinka keliauti autobusu, nes smagu dairytis pro langus, pakeliui pamatai daugiau miestų. Norėčiau aplankyti daug šalių, miestų. Patinka Viduramžių architektūra, pilys, miestai, jų istorijos. Šiais metais buvau trumpoje kelionėje po Estiją. Sužavėjo Talinas, jo senoji architektūra, Muhu ir Saremos salos. Į šią kelionę jau senai svajojau važiuoti. Tai man sugrąžino tikėjimą, kad svajonės ankščiau ar vėliau pildosi.
Negaliu nepaklausti, ar mėgstate grybauti. Juk gyvenat pamiškėje. Aplink Meironis – Pataramės, Gaidiškės, Pervalako, Dukaraisčio, Juodakumpio miškai…
Dar ir kaip grybai vilioja. Ir šiemet miškai „patikrinti“, žiemai pasiruošta.
Ruduo gal sugrąžins vasarotojus, uogautojus, grybautojus į biblioteką? Apskritai, ar jaučia biblioteka sezoniškumą?
Nepasakyčiau. Vasarą savų, nuolatinių skaitytojų stygių kompensuoja atvykusieji. Nors… Rudenį biblioteka pasiūlo daugiau renginių, susitikimų, tad gyvenimas tarsi suaktyvėja. Tai mus džiugina.
Dėkodama už pokalbį linkiu neprarasti šio džiugesio.
Kalbėjosi Vida Žukauskaitė
Nuotraukos Vidos Žukauskaitės ir iš Laimos Banienės asmeninio archyvo.
PS. Ruduo. Medžiai beria po kojomis savo gyvenimo istorijas. Vieni jų lapais pasigrožės, gal net į namus parsineš, suspaus tarp senų žurnalų, kad ir žiemą jų spalvomis pasišildytų, kiti – tiesiog nepastebės, įmins į purvą… Su knygomis nutinka panašūs dalykai. Būkime tie, kurie pasilenkia prie spalvų.
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KELIAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
