Poetė Rūta Vyžintaitė
Rūta Vyžintaitė-Lajienė – poetė, pastaraisiais metais patirianti sėkmę. Tai ir laimėtas Pirmosios knygos konkursas, o vėliau už ją, tą pirmąją knygą „Liuksemburgo jūra“, įteikta Zigmo Gėlės premija. Svarbu minėti ir kitą apdovanojimą – Žemaitės krepšį, gautą iš kolegių Poezijos pavasario metu, Žemaitės paminklo paunksnėje. Ne mažiau nei Rūtos poezija įdomi yra jos visuomeninė veikla: tai ir judėjimas : „Mes nepavargsime“, ir poetautojų grupė, ir neformalus laikraštukas „Dešra ant žaizdos“. Rūtai rūpi gimtasis Kaunas – kad tik mažasis Paryžius netaptų mažuoju Minsku.
Gintarė Adomaitytė
***
„Skiriu savo seneliui Aleksandrui Vyžintui“ – taip prasideda Jūsų knyga. Štai kodėl visų pirma prašau papasakoti apie senelį – kas jis buvo ir koks? Tikriausiai senelio dėka (be ne tik jo?) jūsų knygoje juntama aukštaitiška, gamtiška pasaulėjauta?
Dailininkas Aleksandras Vyžintas
Knygą skyriau savo seneliui, nes jis vienas iš tų Liuksemburgo jūros jūreivių, apie kuriuos rašau. Jo likimas – vadovėlinis Lietuvą lenkusiems vėjams nenusilenkusio intelektualo likimas. Tai buvo talentingas, jautrus žmogus studijavęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje, deja, iš studijų pašalintas „valdžiai“ išrišus, kad yra rezistentas. Taigi, tapybos diplomą teko pamiršti, taip likimas nuvedė į Molėtus, kur jis įsidarbino dailės mokytoju, bet visą gyvenimą, nepaisant ne visada palankių sąlygų, toliau tapė. Neseniai Molėtuose buvo surengta jo darbų ir gyvenimo akimirkų paroda – jaunystės nuotraukose jį pamačiau kiek kitokį: dar ne tokį santūrų, o valiūkišką, aukštai iškelta galva, šalia – studijų draugai, šiandien garsūs tapytojai, kurių daugelio likimai pasisuko kitaip, nes jie liko Vilniuje, pilnėjančiose parodų salėse, o senelis, tuo metu – mažutėliame Molėtų butelyje kartu su gausia šeimyna ir iš Sibiro grįžusiais artimaisiais. Bet jis nepasidavė, daug tapė iš natūros, iš valties, taip subtiliais rakursais įamžino Molėtų ežerus, upes, kurie niekada neužšaldavo ant senelių namų sienų: net per Kalėdas siurbdama kisielių galėdavau svajoti apie Aukštaitiją. O ji man – tikrai svarbi: kartais jaučiuosi kaip Labanoro ežero žuvis, kartais – kaip Žiemgalos vėjo malūnas (iš ten dygsta kitos mano šaknys). Artimas ir tas aukštaitiškas jautrumo ir šėlsmo mišinys, tai atsispindi ir poezijoje. O ją senelis vis ragino, ragino, ragino rašyti, dar ir todėl knygą skyriau jam.
Ar prisimenate pirmąjį savo sukurtą eilėraštį? O kitus eilėraščius, rašytus mokyklos, studijų metais? Kas jus, poetę, ugdė labiau – žmonės ar skaitomos knygos?
Rūta vaikystėje
Pamenu vieną pirmųjų eilėraščių iš pradinės mokyklos laikų, štai kelios eilutės: „Miestas skęsta paliktas vienatvėj, apleisti keliauninkų takai/O praeiviai vieninteliai gatvėj, tai išlindę iš žemės sliekai“. Man atrodo, čia irgi toks pavyzdys to aukštaitiško jautrumo ir linksmumo viename, ir jis tęsiasi per visą mano kūrybą iki šiandienos. Norisi ir pasigraudinti, ir pašokti (kaip kokiam Biržų Mekui!). Na, o kalbant apie knygas ir žmones, tai turbūt viskas susijungia į vieną: įtaką padarė knygose sutikti žmonės ir atvirkščiai: gyvenime pažinti žmonės verti knygų. Už visa tai aš dėkinga savo tėvams: jau pradinėse klasėse jie mane supažindino su Baronu Miunchauzenu, trimis Muškietininkais, o Žiulį Verną išvis laikau savo vaikystės draugu. Tačiau herojų nebūtinai reikėjo ieškoti 20000 mylių po vandeniu: mūsų įkvėpimu tapdavo ir sode sutikti kaimynai: bitininkas, sena mokytoja ar bažnyčios patarnautoja.
Ar ilgai keliavo pas skaitytojus jūsų „Liuksemburgo jūra“? Ar sunku, ar sudėtinga buvo pasiryžti dalyvauti PK konkurse, laukti rezultatų, vėliau patirti redagavimo subtilybes ir visą tą kažin ar poetišką poezijos leidybą?
Esu siuntusi rankraštį anksčiau ir nelaimėjusi, taigi pavyko ne iš pirmo karto, bet nepasidaviau. Redagavimo procesas buvo visai malonus, nes redaktorius Aidas Marčėnas žiūri į kalbą kaip į žaidimą – išklauso, kartu pakikena iš kalbos neaiškumų, kuriozų, nėra kategoriškas. Baisiausia, turbūt, buvo laukti recenzijų.
Šiemet dalyvavote Poezijos pavasario festivalyje ir ne tik – jums buvo įteikta tikrai garbinga Zigmo Gėlės premija. Ar jaučiatės Lietuvos poetų/rašytojų bendrijos nare? Ir svarbiausia – ar jaučiate ryšį su skaitytojomis bei skaitytojais?
Po truputį imu jaustis, bet seniau išgyvenau šiokią tokią atskirtį nuo Vilniaus – kurti ryšį sunkiau, kai kasdien nesimali renginiuose, pristatymuose, gyvenimuose tarp oficialumų. Ryšį su skaitytojas atrandu – ypač poezijos pavasaryje buvo tikrai nuostabu kaskart po skaitymų dalintis įžvalgomis su vietinėmis švieselėmis – lietuvių kalbos mokytojomis, kraštotyrininkais, kitais žmonėmis, kurie taip nuoširdžiai klausosi! Tikiu, kad pasaulis pilnas mažųjų centrų.
Jūsų knygoje atrandu man pažįstamą Kauną. Ar laikote save ištikima šio ir tik šio miesto gyventoja, o gal bandėte ieškoti gyvenimui ir kūrybai kito miesto, miestelio? Būtų įdomu, jei atskleistumėte tas vietas, kurios Kaune jums itin artimos, gal net ir būtinos? „Mane užaugino senamiesčio smoguose šokančios laumės“ – man suvokiama, įspūdinga ši jūsų eilėraščio eilutė. Tad apie jas, tas miesto laumes…
Su mainų programa esu studijavusi ir gyvenusi Prahoje – į šį miestą nuolatos sugrįžtu jau dešimt metų. Prahoje gera dėl daugelio priežasčių: ji saugo Vakarų Europos paslaptis, bet turi Rytų Europos alkį, ji pasakiška, literatūriška, muzikali, bet… iš pirmo žvilgsnio ji mane labiausiai sužavėjo tiesiog savo kalnais, šlaitais – toks yra ir Kaunas, kur, kaip rašau viename savo eilėraščių, ,,atsiveria unikalus slaptas pasaulis”. Taigi Kaune svečius būtinai pravedu ,,Kauko”, ,,Šilelio” laiptais, užkeliu funikulieriais. Būtina, sakrali vieta – Nemuno ir Neries santaka (tik skauda širdį dėl statomo tilto užstosiančio visa peizažą nuo jos). Taip pat Pelėdų kalnas, Zikaro namo rakursas – čia Kaunas labai tapybiškas, atsiveria visais sluoksniais: senamiesčio, naujamiesčio, Žaliakalnio…
Kaip įmanoma būti žurnaliste ir rašyti pasakas? Štai tokio klausimo esu sulaukusi ne kartą. Peradresuoju šį klausimą jums: kaip įmanoma būti žurnaliste ir rašyti poeziją?
Rūta Vyžintaitė-Lajienė: Kauno mero parodija
Žurnalistika suteikia galimybę iš arčiau pažinti žmones – daugiau paklausti, ilgiau kalbėtis, taip pat aplankyti vietas, kur ne visi mirtingieji lengvai pateks. Kartais per interviu pašnekovas apsiverkia, sako: manęs dar niekas to nėra paklausęs.. Tai sujaudina. Aišku, kartais didelis tempas, reikalavimai informaciją pateikti standartiškai, kompaktiškai kiek išvargina, būna etapų kai rašyti sau tampa sunku.
Kaip įsivaizduojate (o gal ir planuojate) savo – poetės (gal ir prozininkės) ateitį? Ir… ko linkite žmonėms, dvejojantiems, ar verta dėti eilėraščius į vieną rinkinį, kreiptis į leidyklas, aplamai – ar verta savo kūrybą viešinti?
Manau, kad rašysiu ir toliau, turbūt – ir prozos. Eilėraščius dėti į rinkinį tikrai verta, tada jie skaitytojui vienas kitą labiau paaiškina, tampa malonia lėtai įtraukiančia visuma, kelione. O kūrybą viešinti svarbu, nes ji kaip gervės klyksmas: prasmingiausias, kai nesirita vienas laukais, o perveria praeivio širdį.
Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KELIAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
