Tapytoja Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė.
Fotografavo Gražvydas Jovaiša
Štadviliuose šalia Zarasų gyvenanti Ramunė pasitinka lauke basomis – ar gali būti kitaip, pagaliau nelyja ir galima darbuotis lauke. Tačiau atitraukiu ją nuo darbų, kylame į palėpę, Ramunė įsitaiso krėsle prie siuvamosios, kur iš nėrinių ir pagalvių gimsta gulbės skulptūra, katinas Kostukas rangosi jai ant kelių, ir panyrame į neskubrų pokalbį.
Pradėkim nuo Adomo ir Ievos, tai yra nuo Tavo šaknų, Tavo šeimos. Iš kur polinkis kurti?
Tėvai inžinieriai, su menu niekaip nesusiję, nors abu mėgo rankdarbius – tėtis drožinėjo, mama siuvo, siuvinėjo, bet šiuos hobius vis atidėliojo tam laikui, kai „išeis į pensiją“. Vasaromis mus su sese veždavo pas babą į kaimą, ten privalomai guldydavo pokaičio. O miegot nesinori, tai nusisuki į sieną ir žiūri į ten pakabintus kilimėlius. Prie kiekvienos lovos vis kitoks. Tada jie man atrodė negražūs tokie, primityvūs – netikroviški, ne taip, kaip būtų nuotraukoj…
Jau vaikystėj buvau stebėtoja, patiko žiūrėti, stebėti, kaip kiti ką nors daro – klasės draugai, kurie „gerai“ piešdavo, mokydavausi iš jų… Pamenu, esu gavusi iš piešimo dvejetą – nes piešiau kelią ir juo einančius žmones, nupiešiau kaip gulinčius, nes taip mačiau…
Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės kūryba
Iš tiesų neketinau būti dailininke, rinkausi studijuoti Šiauliuose darbų (technologijų) dėstymą – labai mėgau rankdarbius, o ten darbų mokytojo specialybė kartu su daile. Konkursai įstoti tuomet buvo dideli, o aš nebaigusi jokios meno mokyklos – lankiau parengiamuosius kursus, įstojau kandidate. Studijuodama sulaukiau dėstytojo pagyrimo ir tada patikėjau, kad galiu pati kurti. Dailės fakultetas buvo dvare, patiko aplinka, architektūra, vieta – juk tai labai veikia žmogų.
Esi žemaitė, kaip atsidūrei Zarasuose? Kaip prigijai?
Ištekėjau už dusetiškio, vyras (skulptorius, dailės mokytojas Žydrūnas Dainys – I. K.) rado darbą Zarasuose ir atsikraustėme. Čia gimė penki mūsų vaikai – kas dveji metai, tik jaunėlis su ketverių metų pertrauka. Gal 20 metų gyvendami čia neturėjome daug artimų draugų, tik mokytojų Jurgitos ir Andriaus šeimą. Atsigavau tada, kai atsirado moterų, šeimų ratas, kuriame susitikdavome giedoti sutartinių. Nebūčiau pasakiusi, kad kada dainuosiu, nors visąlaik labai norėjau – ir dainuoti, ir šokti. Sutartinės atvėrė, išjudino kažką užsigulėjusio giliai viduje… Ir labai gera būti toje dainuojančių žmonių bendrystėje.
O krikščioniška bendruomenė, tikėjimas, kiek Tau tai svarbu, ar veikia kūrybą?
Iš tikrųjų esu labai laimingas žmogus, kad gyvenu šalia Baltriškių (Baltriškių kaime įsikūrusi Tiberiados bendruomenė, pranciškonų misionierių iš Belgijos vienuolija – I. K.). Norisi ten važiuot ir norisi ten būti. Kartais stovyklose verdu valgyti, dalyvauju – labai stipriai paliečia. Išvažiuoji iš ten tarsi kitoj planetoj pabuvęs. Tas paprastumas, broliški santykiai…
Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė. Fotografavo Lina Brogaitė
Tradicinė katalikybė vaikystėj nelabai palietė. Gal stipriau patyriau tikėjimą, kai susipažinau su viena šeima Telšiuose –jie bendravo su Kretingos pranciškonais, nusivežė mane pas Vilių Orvidą… Tie draugai iš tikrųjų įvedė mane į krikščionybę, jie mano tikrieji krikštatėviai. Jų mama man atrodė šventa – nori vaikai važiuot į ekumeninės Tezė bendruomenės susibūrimus Prancūzijoje – papjauna kiaulę, parduoda, kad būtų pinigų. Sėdėdavau pas juos, mama iškepdavo kokios bulkos, išvirdavo arbatos, kas nors gitara skambindavo… Man ta šeima buvo šventumo pavyzdys. Tarsi Šventa Dvasia nusileidžia, galėtum būt ir neišeit. Taip pat ir pas Orvidą – kas pas jį važiuodavo, Sedoj nuperka tokio „Sedos“ pyrago, Vilius išverda bulvių su lupenom. Regis, nieko ten labai nevyksta, nu rožančių kalba, Vilius užmiega kur nors kampe… Man tai buvo tikroji, dvasinė Bažnyčia, kuriai nereikia jokių bažnyčių.
Tavo darbai kupini tokio pat paprastumo ir sakralumo! Pastarųjų metų parodų pavadinimai byloja, kokios temos tau artimiausios, svarbiausios: „Apie namus ir mus“, „Buvimai“, „KiliMėliai“, „Įsižiūrėjimai“. Savitas nykstančio pasaulio mūsų kaimuose, vienkiemiuose fiksavimas, tie paprastučiai interjerai, daugeliui brangūs, artimi – palangės su alijošiais ar pelargonijomis, džiūstantys skalbiniai, kilimėliai ant sienų su gulbėmis, rožėmis, palmėmis ir liūtais, šventi paveikslai… „Tapau tai, kas mane įkvepia – kažkas išeinančio ir nebesugrįžtančio…“ – rašei parodos „KiliMėlis“ anotacijoje. Rašytoja Sondra Simana apie tavo kūrybą atsiliepė taip: „R. Sladkevičiūtės paveikslai dvelkia ramybe, perteikia subtilų, pilną šiltų vibracijų moters pasaulį, kurio daugelis šiuolaikinių moterų jau yra netekę per skubėjimą, karjeros siekimą, bet tą moterišką jautrumą daugelis atpažintų ir išgyventų nostalgiją. Ramunė sugeba perteikti tam tikras archetipines moters būsenas, kurias ji vadina buvimais.“ Ką tau reiškia prisiliesti prie tų namų, buities ir būties?
Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo – taip intymu, man tai kažkoks kosmosas! Patinka stebėti, patirti namų gyvenimą – kokius koncertus žmonės klauso, apie ką kalbasi, ką verda valgyti… Daugiausia šių paveikslų gimę pleneruose – ten gerai, nėra buities, viskuo pasirūpinta, tad turiu laisvę kūrybai. Tapau greitai, po paveikslą per dieną. Kartais pagyvenę žmonės bijo įsileisti į namus, tuomet einu su seniūnu. Būna, man kiek pabuvus traukia rodyt „gražius“ daiktus – žvakidę, laikrodį… veda į „suremontuotą“ galą. O man gražu visai kas kita… Mano paveiksluose ta buitis gaunasi kažkaip perkeistai, sudvasintai. Yra dar Zarasuose vienas namas, į kurį noriu nueit, tik vis dar nedrįstu. Kaskart pravažiuodama pasiunčiu oro bučinį jam lyg slaptam mylimajam…
Dar pasilikim prie tos pačios buities ir būties temos. Pristatydamas Tavo paskutinę parodą Antazavės dvare Gintautas Kažemėkas rašė: „Tarp gausybės [Ramunės] tapybos darbų atrandu autentiškus ir perkurtus moters buities fragmentus iš mūsų močiutės, babūnės, senelės, motinos praėjusio gyvenimo. Įsižiūriu į Ramunės tapybą, persiliejusią su buitimi, ir buitį, susijungusią su tapyba. Įsižiūriu į Ramunės keramiką, priartėjusią prie tapybos ir žaidžiančią su nebūtu, neaplankytu, bet išsvajotu pasauliu…“ Ramune, Tu „netelpi“ tapyboje, reikia siuvinių, siuvinėjimo, koliažų, „siuvinėtos“ keramikos…
Keramika tarsi mažiau įpareigoja, ir čia jungiasi amatas ir menas. Man svarbu, kad tie kasdieniai buities daiktai būtų gražūs. Daili lėkštė, iš kurios gali valgyti… Poreikis daryti tai, kas gražu, man turbūt įgimtas. Kurti nėra sunku, tai teikia džiaugsmo.
Gal tai ir yra tie moterų meilės laiškai, kaip Tu įvardijai senuosius babyčių siuvinius?.. Jų Tavo namuose – nors vežimu vežk. O ir pati moki paversti grožiu viską, prie ko prisilieti.
Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės kūryba
Taip, esu kaupikė, patinka kolekcionuoti tai, kas man gražu. O gražu daug kas – gėlės (Ramunės sode – bijūnų kolekcija, daugėja lelijų, rožių, vietą randa daugybė kitų augalų – I. K.), nėriniai, seni baldai ir audiniai, visokios smulkmenos. Gaunu nuo šeimos barti, kai vėl ką nors parsinešu. Štai 20 senų „čemodanų“, užima vietą, betgi gražu. Kai man ko nors prireikia meninei idėjai, žinau, kad vis tiek savo namuose rasiu. O kaupiu, nes nežinau, ko man kada prireiks. Nesureikšminu, kad tai galbūt neseniai mirusių močiučių „lobiai“, kuriuos iškraustė ir atsikratė giminaičiai. Dailininkams vizualams turbūt daugiau akys dirba – matyti formą, spalvą, grožį… Kažkaip šiais laikais ir mirties faktas tarsi nebesureikšminamas, viskas greita ir paprasta – tarsi išėjo žmogus ir nebeparėjo. Nebėra ilgo budėjimo, šermenų, kaip anksčiau…
Tu tarsi suteiki amžiną gyvenimą tiems daiktams, namams, kai jie tampa meniniu kūriniu. Ir alsuoja ramybe, jaukumu… Ar Tau pačiai kūryba yra priebėga nuo kartais rūstaus pasaulio, kuriame yra ne vien grožis ir gėris? Į kokią būseną pasineri kurdama?
Man reikia savotiško starterio, postūmio kažko imtis, o tada turiu daryt tol, kol pamatau, kad išeina, – tuomet skiriasi laimės adrenalinas. Kurdama sugalvoju daug variantų – galėčiau padaryti ir vienaip, ir kitaip, ir trečiaip, matau kelias „komplektacijas“ iš karto. Ir tas vyksmas skatina kurti toliau, ir taip būtų be galo… bet tada imu ir pamatau, kad priaugo agurkų ir reikia eit raugt…
Užauginai penkis vaikus. Vaikai ir kūryba – kaip sekėsi derinti?
Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Tiesą sakant, kai turi mažų vaikų, daugiau padarai, nes išmoksti tam tikros disciplinos, sustyguoti dienotvarkę, atsirinkt svarbiausius dalykus. Kita vertus, mažas vaikas duoda daug naujos energijos, su juo įdomu. Tik miego tuo laiku trūkdavo. Kol dar neturėjau vaikų, buvau prisižiūrėjusi tokių vaizdų – molbertas ir kūdikis lopšyje šalia. Realybėje taip nėra… tačiau ir nelaikau savęs žvaigžde, kad sureikšminčiau, jog kažką labai svarbaus kuriu, kad tapyba būtų pirmoj vietoj. Svarbu nesilygiuoti į kitus, gyventi savo gyvenimą… O mūsiškis toks gana chaotiškas, daug visko norisi – man reikia gėlyno, daržo, bičių, noriu siūti, velti, konservuoti, kepti duoną, skaityti… kartais ima ir pritrūksta motyvacijos tapybai – ar tikrai dar reikia šimtas pirmo paveikslo?
Man regis, esi iš tų kūrėjų, gerte sugeriančių įvairius impulsus, įspūdžius iš aplinkos – pas jus begalė knygų, albumų, abu su vyru daug skaitote – kultūrinę spaudą, grožinę literatūrą, poeziją… Važiuojate į spektaklius ir į kiną, keliaujate…
Mane daug kas domina, ypatingai įvairių tautų menas, primityvizmas. Vartau albumus, kai kuriuos būtinai noriu įsigyti, nes nujaučiu jų vertę, noriu juos turėti, grįžti ir grįžti prie jų. Svarbūs ir vaikų piešiniai, tie pirmieji. Su sūnumi Dobilu surengėme bendrą parodą, kai jam buvo ketveri. Vienas jo piešinys buvo įspūdingas: toks trikampis ir aplink daug taškiukų, vadinosi „Senelis bitininkauja“. Kai kuriuos jo piešinius pertapiau.
Negaliu nepaklaust apie Meno mokyklą – dailės dėstymui atidavei kone 30 metų. Mokai vaikus, turi suaugusiųjų dailės studiją, esi kviečiama vesti įvairius seminarus suaugusiems, senjorams. Esi ne tik talentinga mokytoja, gebanti perteikti piešimo, tapybos, kompozicijos, keramikos pagrindus, supažindinti su meno istorija, bet ir savo pačios pavyzdžiu uždegi, parodai gilesnį, meninį žvilgsnį į supantį pasaulį, liaudies kūrybą…
Esu gan reikli mokytoja. Gal dabar labiau reikia kitokių – giriančių, nuolat besišypsančių, saldainius dalijančių… O ir dabarties jauniems žmonėms, matau, vis rečiau reikia dailės kaip saviraiškos, gyvenimas per chaotiškas, kad tam nusiteiktum… Dailės prireikia vėliau, kaip atotrūkio, poilsio nuo šeimos ir buities, kaip terapijos. Gal daugiau esu kaip rutinos garantas – kad kelis kartus per savaitę į ranką būtų paimtas teptukas… Įdomi patirtis su viena mokine, Akvile, ji turi Dauno sindromą. Su ja aš tampu mokine, nes Akvilė labai gerai žino, ką ji nori daryti ir kaip nori daryti. Jai turbūt labiau reikia kūrybinės aplinkos, erdvės, o ne mokytojo.
Tapytoja Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Dar nepasikalbėjom apie „Rožių ir lelijų“ asociacijos, jungiančios kuriančias moteris, bei galerijos Zarasuose reikalus, apie būsimus plenerus, apie kaukių projektą, kuriam siuvama toji gulbė, bet pavakarė nusigiedrijo, ir Ramunės jau laukia gėlynai, gal ir agurkų priaugo. O mėgstantiems įsižiūrėti ir norintiems patirti Ramunės ramybės ir jaukaus bylojimo poveikį: pora filmukų: https://www.youtube.com/watch?v=7cTKm3csp3s ir https://www.youtube.com/watch?v=DzWj9yhd270
Kalbino Indrė Klimkaitė
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KELIAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
