Vertėja iš slavų kalbų Irena Aleksaitė
Vertėja Irena Aleksaitė – gerai žinomas žmogus ne tik Lietuvos literatūros pasaulyje. Ji nuolatinė nacionalinių ir tarptautinių projektų dalyvė, dirbtuvių vadovė, skaitymo, vertimo ar rašymo skatintoja, ypač laukiama Lietuvos mokyklose. Juk nedažnai sutiksi vyresnio amžiaus asmenį, kuo puikiausiai susikalbantį su paauglių auditorija. Kaip ir kodėl Irena Aleksaitė atėjo į literatūros pasaulį? Iš kur ji atėjo? Kodėl jame liko? Ką perdavė dukrai Kazimierai Kazijevaitei – rašytojai ir vertėjai? Šis tas paaiškės šiame interviu, kurio klausimus sugalvojo ir Irenai nusiuntė Gintarė Adomaitytė.
Kas tau, Irena, sekė pasakas vaikystėje? Jeigu, žinoma, sekė? Ar pasakojai tu ką nors pačios sumanytą savo dukrai? O anūkėms?
Mano tėvai iš kaimo atsikraustė į po karo ištuštėjusį Vilnių, kartu atsivežė kaimiškus papročius, gerus ir blogus. Vaikas turėjo būti pamaitintas ir aprengtas, kad nesušaltų, o visa kita – paties vaiko rūpestis. Todėl niekas man pasakų nesekė, į knygynus nevedžiojo, apie pasaulio sandarą nepasakojo, apskritai nieko nepasakojo. Gal todėl anksti išmokau skaityti, penkerių metų jau tikrai skaičiau, bet man atrodo, kad gimiau jau mokėdama skaityti, tik to nesuvokiau. O išmokau… arba suvokiau mokanti taip: netoliese dirbantis tėtis pareidavo pietauti, pavalgęs atsisėsdavo parūkyti į pečių, o čia jau aš su „Geniu“ – paskaityk. Stovėdavau šalia jo ir retkarčiais paklausdavau: „Kur skaitai?“ Jis bakstelėdavo pirštu, bet aš ir pati žinojau kur, seniausiai akimis skaitydavau kartu.
Dukrai turbūt nesekiau, nes neprisimenu, o nesekiau todėl, kad pritrūkdavau jėgų. Jau buvau išsiskyrusi, reikėjo vienai išlaikyti šeimą, prie pagrindinio darbo imdavausi papildomų darbelių, kokių tik pasitaikydavo, tai vakare aptvarkydavau namus, virtuvę, paruošdavau kokių pusfabrikačių pusryčiams – ir viskas, išsijungdavau, neprisimenu, kaip nueidavau iki lovos ir atsiguldavau. Bet dukrai skaičiau, skaičiau daug, nuo kokių metukų, skaičiau viską, ką tik ji įstengdavo suprasti. Jai buvo gal ketveri, ir atostogaujant Druskininkuose skaičiau jai Nosovo „Nežiniuką“. Pavakare atsisėdavome prie ežerėlio ant suoliuko, ir skaitydavau. Kartą šalia sėdinti moteriškė rusiškai paklausė, ką tokio skaitau, kad vaikui taip patinka. Nežiniuką, atsakiau. Negali būti, tam mergaitė dar per maža. Tada parodžiau iliustracijas – lietuviškai knyga išėjo su originaliomis iliustracijomis, tai patikėjo. O kad dukrai skaitoma buvo daug, gal todėl ji pati skaityti pradėjo vėlai, antroje klasėje. Pirmoji jos pačios skaityta knyga – N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“.
Na, o anūkėms pasakų sekiau daug. Prieš miegą iš pradžių paskaitau, o paskui jos prašo, kad pasekčiau. Oi, kiek tų pasakų prigalvota! Dažnai pasakų personažės būdavo jos pačios ir šuo su kate, Rikis ir Nagė, tas tai labiausiai mėgdavo. Būdavo, kad pasekdavau pusiau miegodama, kai fantazija visai išsekusi, bet joms įstrigdavo ilgam. Pasakose, žinoma, būdavo daug nuotykių, bet netrūko ir pasaulio pažinimo, ir edukacijos, žodžiu, išeidavo tokios tikros bobutės pasakos. O kartą vidurinėlė, tada jai buvo kokie penkeri, paprašė pasakos apie aklą indėną. Labai nustebau, bet sukūriau ir pasekiau. Paskui dukra man paaiškino, kad taip ji vadina bet kokias sekamas pasakas, nebūtinai jos herojus turėjo būti aklas indėnas.
Gal buvai, Irena, vaikystėje susikūrusi sau pasaką ar ką nors nerealaus, net slapto?
Žinoma, turėjau savo slaptą pasaulį, jame man vis pasitaikydavo kliūtys – na, kad siužetas vystytųsi, kurias aš labai išradingai įveikdavau. Bet apie jį žinojau tik aš viena, šeimoje būčiau buvusi išjuokta, o draugėms irgi nepasakosi – dėl viso pikto. Tik tas pasaulis greitai išgaravo, kai reikėjo įveikti tikras, o ne įsivaizduojamas kliūtis.
Juk prisimeni knygas, skaitytas vaikystėje? Ar tau buvo leidžiama jas pačiai pasirinkti knygyne, kai buvai vaikas? Ar esi išsaugojusi vaikystės laikų knygą – bent vieną ar kelias?
Gyvenome skurdžiai, knygų man niekas nepirkdavau, bet turėjau dvi Kalėdų senelio padovanotas – lietuvių stebuklines pasakas „Užburta karalystė“, ją suskaičiau iki skutų, ir Prano Mašioto „Kai aš mažas buvau“. Kai man buvo kokie šešeri, tėvai nusipirko madingą baldą – etažerę, iš keturių pusių atvirą lentyną. Mama apkarstė ją siuvinėtomis servetėlėmis, pastatė vazelę, porą nuotraukų ir nupirko tris knygas – dėl gražumo. Vienos nepamenu, matyt, buvo ne mano dantims, antra – Petro Cvirkos „Frank Kruk“, o trečia – Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“, be ne adaptuotas, o pilnas leidimas. Tai tas dvi ir skaitydavau pakaitom, nors su Frank Kruku prasčiau ėjosi, neįdomu man buvo. Paskui, man einant į paauglystę, knygų namuose atsirasdavo – knygų suaugusiems, žinoma. Man tiko, nes vaikų bibliotekas jau buvau perskaičiusi.
Knygynai viena, biblioteka visai kas kita. Ar eidavai į jas ar ją vaikystėje, paauglystėje, kaip visa tai prisimeni?
Kaip gi be jų. Mokykloje biblioteka buvo menka, tai susiradau miesto vaikų biblioteką. Jų perskaičiau dvi: viena buvo įsikūrusi Gedimino pr. pradžioje, kita – Arklių g., netoli turgaus. Dabar kai pagalvoju, neprisimenu jokių sovietinės ideologijos sklidinų knygų, na, pavyzdžiui, „Timūras ir jo komanda“. Aišku, skaičiau, nes jų buvo daugiausia, bet nepasiliko nei galvoj, nei širdy. Paskui suaugusiųjų bibliotekos. Kiek save prisimenu, knygos iš rankų nepaleisdavau. Sovietmečiu šiuolaikinės literatūros būdavo leidžiama labai mažai, katinas daugiau pričiaudėtų, todėl skaičiau klasiką – Tekerėjų, Balzaką ir kt. Studijuojant Maskvos literatūros institute užsienio autorių man skaityti beveik nereikėjo – išskyrus vieną kitą autorių viską jau buvau perskaičiusi, užtat rusų literatūra buvo tamsus miškas, sugaišau jai daugybę laiko. Parašiau ir stabtelėjau – su nedidelėmis išimtimis tikrai sugaišau, juk daug teko skaityti sovietinės literatūros, kur knyga yra, o literatūros nėra.
Gal turėjai dukrai parengusi tokį itin sąlyginį, bet vis dėlto – rekomenduojamų knygų sąrašą? Ir aplamai – ką manai apie sąrašus, kad ir žinovų sudarytus?
Irena Aleksaitė Meno bangų rezidencijoje su kompozitore Zita Bružaite.
Nuotrauka iš Meno bangų archyvo
Ne, dukrai jokių sąrašų nesudarinėjau, tiesiog parsinešdavau knygų, kurios, mano manymu, buvo įdomios. Beje, tada dirbau vaikų literatūros „Vyturio“ leidykloje, tai parsinešti būdavo ką. Rekomenduojamų knygų sąrašai reikalingi mažai skaitantiems, bet man ir dukrai jų tikrai nereikėjo. Kita vertus, dabar, kai pasaulis užtvindytas knygomis (juk, kaip teigiama, rašyti gali visi, tai ir rašo), turėti kelrodį gerai, nes išeina daug menkaverčių knygų, kurioms tiesiog gaila gaišti laiką.
Kokį jausmą patiri skaitydama Kazimieros rašytas knygas? Jos poeziją? Ar bandai atsiriboti nuo judviejų bendros patirties ar dar kažkaip kitaip…
Esu profesionali skaitytoja, ir paėmusi į rankas tai, ką parašė duktė, pirmiausia pajuntu, tai literatūra ar ne. Tada užlieja džiaugsmas ir pasididžiavimas, nes literatūra, ir tik paskui atpažįstu mūsų gyvenimo detales. Kartais iš tų detalių suprantu, kas jai rūpi ir apie ką nebuvome kalbėjusios, bet aš ir neprivalau visko žinoti. Kažkaip neimu skaityti, pvz., jos eilėraščių sakydama sau: „Dabar skaitysiu savo dukters kūrybą“. Kazimiera – gera literatė, ir tuo džiaugiuosi.
Žinau kad tu, kaip ir aš, nelabai mėgai mokyklą (švelniai tariant). Bet Kazimiera dirba mokytoja. Ką apie tai manai?
Tiesą sakant, labai nustebau, kad ji nusprendė mokytojauti, nes, mano galva, Kazimiera – ne mokytojos tipas, juolab kad ir jos patirtis mokykloje – švelniai tariant – prastoka. Be to, tas darbas išsekina, apie kūrybą jau nelabai gali būti kalbos. Tačiau toks yra jos pasirinkimas, aš niekad nenurodinėjau, ką jai daryti. Gal tai toks laikotarpis jos gyvenime, gal likimas jai pakišo mokytojavimą, kad ko nors išmoktų arba suprastų, o gal ji tiesiog pasidavė būtinybei. Kai nebenorės, nemokytojaus.
Ar rašei kadaise, kada nors dienoraščius, gal teberašai? Ką manai apie jų naikinimą/ saugojimą/ publikavimą?
Ne, dienoraščių niekad nerašiau, net tada, kai emocijos liejosi per kraštus, juolab nerašau jų dabar. Kol nepaklausei, niekad nebuvo atėję į galvą ieškoti to nerašymo priežasčių. Ko gero, viena iš priežasčių – man patinka gyventi, o ne tą gyvenimą aprašinėti, na, bent ne savo gyvenimą. Tiesa, prieš keletą metų pradėjau tokius lyg ir sovietmečio prisiminus, bet tai jokiu būdu ne dienoraštis, tad guli tie drikiai ir laukia, kol neturėsiu ką versti ir atsivers man nieko nedarymo vartai.
Irenos Aleksaitės verstų Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių I tomas (leidykla Odilė)
Nors šiaip skaityti dienoraščius man patinka, turiu galvoje – protingų žmonių dienoraščius. Tai kitoks, ne maniškas, požiūris į pasaulį, kurio grožinėje literatūroje nerasi. Romanai atspindi gyvenimą, o čia jis tikras. Kartais gailiuosi, kad esu kaip tas šuva – viską supranta, o pasakyti negali, nes tikrai daug mačiau, patyriau ir supratau, kaip beje, kiekvienas žmogus, bet ką jau čia.
Baugu užduoti klausimą lyg iš pageidavimų koncertų, bet vis dėlto… Ko linki savo dukrai, savo anūkėms skaitymo/rašymo/vertimų dosniose (chm… ar tikrai dosniose…) pievose?
Labiausiai joms linkėčiau rasti, atpažinti ir eiti savo keliu – kai darbas teikia džiaugsmą, kai jis – kaip kad man – yra darbas, uždarbis, hobis ir gyvenimo būdas, tada metams bėgant likimas darosi vis dosnesnis. Bet juk taip su bet kokiu užsiėmimu, ne tik literatūriniu, tik finansinės machinacijos iš karto atneša daug pinigų (oi, bet ir tas machinacijas reikia išmokti daryti), viso kito reikia mokytis, daug dirbti, įgauti meistriškumo, bet juk tai ir yra gyvenimo smagumas – įveikti kliūtis. O šiaip – Kazimiera jau yra skaitytoja, rašytoja, vertėja, dvi vyresnės anūkės pusėtinos skaitytojos, mažiausioji dar nežinia, o ten žiūrėsim.
Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė
MENO BANGŲ projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
