Julius Jakubėnas. Asmeninio albumo nuotrauka
Julius Jakubėnas – kupina idėjų Anykščių kultūros lauko asmenybė. Tuometinėje Klaipėdos universiteto menų fakulteto, režisūros katedroje baigė režisūros studijas (Romaldos Lukoševičiūtės kursas), o muzikos vadybos magistro laipsnį įgijo LMTA. Muzikantas, dainininkas, šokėjas, fotografas. Nors gimęs Žemaitijoje, Anykščių krašto tarme kalba taip, kad neatskirsi nuo čia augusio. O į Anykščius atsikraustė prieš dešimtmetį. Keletą metų dirbo Anykščių kultūros centre (AKC) scenos menų režisieriumi. Įvairių švenčių, bendruomenę vienijančių iniciatyvų autorius. Įspūdingos jo sukurtos teminės didelio formato foto mozaikos, kuriose panaudota tūkstančiai anykštėnų nuotraukų. Dabar Julius – Pasaulio anykštėnų kūrybos centro kuratorius. Šiuo metu drauge su Menų centro direktoriumi Tomu Tuskeniu buria reprezentacinį Anykščių chorą. Svajoklis. Apie viską turintis savo nuomonę ir neieškantis žodžio kišenėje. Tuo įsitikinau, susipažinusi su Juliumi prieš pora metų, rengdama reportažus LRT KLASIKAI. Vis knietėjo daugiau pasikalbėti apie gyvenimą su menu, reikalaujantį emocinės įtampos, nuolatinio kūrybingumo ir kartu suteikiantį didelį džiaugsmą. Ir štai proga tai padaryti MENO BANGOSE.
Pradėkime nuo vaikystės, nuo pirmųjų potyrių susipažįstant su menais – muzika, literatūra, teatru… Ką reiškia gimtinė? Ar ilgai ten gyvenote, kokius prisiminimus išsaugojote? Kas vedė į kūrybos pasaulį?
Esu nuo prigimties kūrybiška asmenybė. Pasirinkimo nelabai turėjau, nes užaugau dailininkų šeimoje. Mama Ina – tapytoja, mezgėja, audėja. Tėtis Audrius – akvarelistas, įvaldęs piešimą, kompoziciją, žmogaus anatomiją, fotografiją. Nuo gimimo įtraukė menas, bohemiškos draugų kompanijos ir ilgi diskusijų vakarai. Įvairių specialybių menininkai, muzikantai buvo auklėmis, prižiūrėtojais, kol tėvai darbe. Augau tarp suaugusių ir jaučiausi savas, nes kitaip tiesiog nebuvo. Gimtadieniai – suaugusių apsuptyje, žaidimai su tais pačiais žmonėmis: saksofonistas Vidmantas, chorvedys, vargonininkas, tūbistas Remigijus, akordeonistė Jūratė, neperskiriama vokalo lakštingalų trijulė Diana, Valda ir Lolita, trimitininkas Virgis, pianistas Rudolfas ir daug kitų. Pavyzdžiui grįžta mano Mama per pertrauką namo pažiūrėti kaip aš, o ten kompanija kavos užsikaitę, sumuštinius tepasi, man valgyti kažką makaluoja, Vidmantas pėdkelnes bando užtempti, Remigijus moko kaip valgyti: „Kabink kabink kabink, dėk į burną, o dabar kramtyk kramtyk kramtyk, ryk ryk ryk“. Ir taip nuolat. Gyvenome tuo metu Platelių bažnyčios klebonijoje. Tiesiai iš mūsų būsto, neišeinant iš pastato buvo galima patekti į aktų salę, kurioje stovėjo legendinis, iš Plateliškių grafų Šuazelių dvaro per gaisrą išgelbėtas Steinway fortepijonas. Prie jo leisdavau savo vaikiškas garsų pažinimo dienas, bet, deja, nebuvau koks Mocartas. Nepradėjau operų kurti būdamas mažametis, nors kažkokio potencialo buvo, nes man neatsibosdavo klausyti instrumento gaudimo mano primityviais tarškinimo būdais išgaunamu garsu. Nors esu pasakęs, kad man tereikia natų ir aš kaip mat ką nors sugročiau. Kai jau toks įkvėpimas buvo paėmęs, natų niekas po nosim nepakišo, tai ir liko nežinia, ar būčiau ką sugrojęs ar ne… Bandžiau pūsti trimitą, mušti būgną; procesas labai patiko, bet triukšmas, kurį kėliau, net ir man pačiam buvo nepakeliamas, tad virtuoziškumo nebuvo ir tose srityse. Man buvo dveji-treji metai. Niekas iš manęs nieko nesitikėjo, o aš taip pat. Buvo viskas įdomu ir viską norėjau išbandyti. Kroviau savo bagažą ir mėgavausi.
Aš pati augau ne taip toli nuo Rubikių ežero. Tad žinau, koks įkvepiantis gamtos stebuklas vaikui yra ežeras. O jūsų paauglystė bėgo šalia Platelių…
Platelių ežeras. Nuotrauka iš turizmas.lt
Gimiau Kuršėnuose, bet dar kūdikystėje atsikraustėme gyventi į Plungę. Tėvai tiesiog darbo paskyrimų laikais gavo retą progą pasirinkti. Ir pasirinko gyvenimą tęsti arčiau jūros. Po poros metų gyvenimo legendiniame Plungės bendrabutyje su žaliais balkonais persikraustėme į Platelius; ramų, kultūros židinį šalia nuostabaus Platelių ežero. Man ežeras tapo gyvenimo draugu. Ankstyvoje vaikystėje, kai tik pradėjau save suprasti, pakliuvau į skaidraus kaip ašara ežero draugiją. Tiesiogine to žodžio prasme. Plateliuose viskas sukasi aplink ežerą kiaurus metus: pasivaikščioti prie ežero, maudytis prie ežero, plaukioti su buriniais laivais – ežere, valtimi – ežere, nardyti ir grožėtis povandeniniu pasauliu – ežere, žiemą vaikščioti ant ežero. Net žiemos naktimis su tėčiu keldavomės arba nemiegodavom iki 2-3 ryto ir eidavome apsitūtulavę ant ežero klausytis ledo riaumojimo, kai jis traška ir kiauksi spaudžiant speigui, šūkaudavom prie ežero salų ir kalbėdavomės su grįžtančiu aidu. Taigi! Ežeras tapo mano draugu, guodėju, išklausytoju, patarėju (nebyliu, bet pasakančiu daugiau, nei bet kuris kalbantis). Suradau visas mėgstamas vieteles, kuriose man gera pabūti vienam. Močiutė man pasakoja, kad aš dažnai mėgdavau būti vienas. Tiesiog užsidarydavau kambaryje ir sėdėdavau kokią valandą ką nors vartydamas, žiūrinėdamas, arba tūnodavau mažose erdvėse: patalynės dėžėje, spintoje, „antresolėse“ virš durų į virtuvę. Taip ir prie ežero. Su dviračiu nuvažiuodavau į Šventorkalnio pusiasalį, ten turėjau savo slaptą vietelę ir spoksodavau į raibuliuojantį vandenį, salas, miškus galvodamas, jausdamas ir išgyvendamas kokią nors meilę savo simpatijai. (Oi, ilga istorija, kaip vieną mergaitę nuo 5 metų pramylėjau iki pat studijų universitete, bet tai buvo vienpusis jausmas ir nieko iš to neišėjo, bet tokio ilgo laiko istorijoje detalių begalės. Bet dabar ne apie tai).
Tėvai – pedagogai, bet pernelyg griežti, kaip suprantu, nebuvo, prievarta mokytis nespaudė…
Tėvai, kaip draugai. Mano tėvai mane augino neaugindami, auklėjo neauklėdami ir tai buvo nuostabu. Pirmiausia jiems kažkaip pavyko susitvarkyti su pagarbos ir mandagumo reikalais. Nuo mažens buvau empatiškas ir labai greitai reaguodavau į emocijas. Tai padėjo man klausyti ir išgirsti. Aišku buvo begalės interpretacijų, bet jos sukeldavo juoką, šmaikščias situacijas. Ar ribos būdavo peržengiamos? Be abejo! Bet dėl išskirtinio santykio su tėvais tik aš tas ribas ir težinojau. O kai mano tėtis (jis mokytojas buvo Platelių mokykloje) tapo mano klasės auklėtoju, tai tapo trūkumu, o ne privalumu. Ribas savo tėčio kantrybės aš žinojau, taip pat žinojau, kas ir jam yra juokinga. Pamokos metu man priėjus su „bajeriukais“ iki tos ribos, kur jau toliau eiti nebegalima aš nutylu, o visa klasė „varo per raudoną“ ir pamokos nebėra. Šioje vietoje pasireiškė ir mano tėčio kantrybės silpnumas. Na… Paauglystėje buvo visko.
Kadangi, kaip mes juokaujame šeimoje, namuose gyvenau su dviem „dailės akademijom“, tai lankyti dailės mokyklos nevertėjo. Ir taip nuo pat, kai tėvai organizuodavo ir vasaros, ir žiemos moksleivių dailės 14 dienų plenerus, kuriuose dariau viską, ką darė ir mokiniai, girdėjau ir mačiau, ką kalba ir daro tėvai… Aš ir pats nepamenu, kada visko išmokau. Tiesiog mokiausi kalbėti, o tuo pačiu ir visų dailės dalykų lygiagrečiai. Menas – tai kalba, o jos pradėjau mokytis tik gimęs. Kadangi mane visada traukė fortepijoninė muzika, simfoninio orkestro didybė, pasiprašiau į muzikos mokyklą, fortepijono specialybę. Taip jau buvo, kad mano mėgstamiausia muzika buvo Bethoveno „ta da da dam“, Bacho „Tadadaammm, taaa dadada daa dam“ – kiečiausi gabalai, nes didingi ir galingi! Labai užvesdavo (ir dabar užveda). Visa kita atrodė lyriška ir nuobodu, tada grupės YES albumas su simfoniniu orkestru prieš miegą, nes su gitarom ten „džigi džigi daro“ labai kietai, be abejo Pink Floyd, the Queen, the Beatles, „Dainos teatras Tarp Girnų“, „Kardiofonas“, Zodiac (Latvija), Chaikovskis ir t. t. Sąrašas ilgas ir klaidus… Mano Tėtis (nors teisingiau reiktų rašyti „Tetis“) yra muzikos mylėtojas. Jis ir supažindino su tuo muzikos pasauliu, o Mama su Queen‘ais ir poezija. Viskas gan painu, bet tas mano muzikinis skonis pasirodė labai keistas, nes mes vis dar kalbame apie laiką, kai man 4-6 metai. Dėl to esu labai dėkingas abiem tėvams. Įmetė mane į meno vandenyną ir leido kapanotis pačiam kaip norėjau, kaip išėjo, kaip jaučiau, o jie ramiai tik pakreipdavo šen bei ten, užvesdavo ant takelio, parodydavo kryptį ir panašiai. Ačiū!
O mokytojai ne namuose? Kurie įsiminė?..
Turėjau labai daug „mokytojų“ – žmonių, artimųjų, šeimos draugų, tėvų kolegų, mūsų namuose apsilankančių pasaulio gyventojų iš kurių vis ką nors pasiimdavau, išmokdavau, suprasdavau. Gerai pamąstęs regis visus tuos žmones galiu prisiminti ir prisimenu, bet jei juos pradėčiau vardinti ir pasakoti patirtis – tai išsiplėstų į knygos apimtį (gal kada nors). Vis tik didžiausią įtaką ir indėlį į mano asmenybės pamatus padarė Mama, Tėtis (tetis), tečio (taip net skaityti maloniau) dvynys brolis Laimis (Laimutis), senelis Stasys, močiutė Celestina, o tada visa nesuskaičiuojama galybė gyvenimo pakeleivių. Ant tų pamatų plytas dėlioti padėjo ir šiokį tokį „karkasėlį“ susikalti padėjo režisūros studijų mūsų kurso režisūros specialybės vadovė Romalda Lukoševičiūtė. Sakau, kad „karkasėlį“ šiokį tokį todėl, kad toks man gavosi, o ne todėl, kad dėstytoja ir visi kiti dėstytojai per mažai davė. Atvirkščiai. Davė daugiau nei spėjau apžioti. Bet prikrovė tiek, kad po studijų viskam susigulėjus, sutūpus į vietas ir persimaišius su patirtimi pasirodė, kad režisūros studijos ir dėstytojai sutalpino į mane (negaliu kalbėti už visą kursą) tiek visko, kad pakaktų visam gyvenimui ir nepritrūktų. Čia dar viena ilga istorija, bet ne šį kartą.
Papasakokite savo istoriją su muzika. Į ką pavirto tas vaiko barškinimas fortepijono klavišais ir visi instrumentų garsų ir balsų potyriai?
Baigiau Platelių muzikos mokyklą, fortepijono specialybę. Ir po baigiamojo egzamino pasakiau sau, kad apkrausiu pianino klaviatūros dangtį gėlių vazonais ir niekada daugiau prie to daikto nebesiliesiu. Bet. Praėjus dvejiems metams po „muzikalkės“ baigimo kai kas atsitinka.
Klaipėdos universiteto, menų fakulteto, režisūros katedroje – viena iš teatrinio mokslo disciplinų yra dainavimas. Yra visos kitos: šokis, scenos judesys, fektuotė, scenos kalba, teatro istorija, dramos teorija, scenos technika, scenografija, filosofija, psichologija, vadyba, rinkodara, aktorinis meistriškumas, pati, be abejo, režisūra ir va tas DAINAVIMAS. Na nieko tokio. Dainuoti, kaip ir mokėjau, juk esu tai daręs mokykloje, „muzikalkėje“, net ir mokytoja Diana lavino šiek tiek labai trumpai mane, bet nieko rimto. Tiesiog eilinis, nors ir klausą turintis paauglys. Po dainavimo egzamino aukščiausius įvertinimus gauname tik du studentai. Labai jau „beklausis“ buvo mūsų kursas. Dėstytoja Giedrė po egzamino pakviečia pasikalbėti ir siūlo prisijungti prie mėgėjų choro Kretingoje. Mano kursiokėlis, kadangi pats kretingiškis nuėjo iškart, o aš nevairuojantis, be teisių, savęs beieškantis ir nerandantis vis dvejojau. O dar tie „gėlių vazonai“ ant fortepijono klaviatūros… Taip tempiau gumą gal 2-3 mėnesius sėkmingai ignoruodamas tą kvietimą prisidėti prie kažkokio neaiškaus dalyko – choro, kur nelabai man rūpėjo ir visai net nedomino, kas tai per daiktas… Juk aš čia režisūrą studijuoju. Po žiemos sesijos atėjo niūrusis Klaipėdos sausio mėnuo. Šalta, nyku, vėjas pučia, studentiškas gyvenimas tampa jau vis įprastesnis, jau kaip ir „apsišlifavo“ savaitės dienotvarkės… Taigi, kas ten kur kada minėjote kažkokį chorą..?
Kretingos rajono kultūros centras.
Nuotrauka iš Kretingos r. savivaldybės svetainės
2007 metų sausį žengiau mano gyvenimą aukštyn kojomis apvertusį žingsnį, kuris pakeitė mane, o gal geriau sakyti, suderino mane, įteikė gyvenimo džiaugsmą, tikslą, siekį, meilę, meilę, kaip asmeniui, skrydį, beribę palaimą, nenutrūkstamą nuostabą, tobulėjimo džiaugsmą ir neišskiriamą draugystę. Nuvykau į Kretingos kultūros centro „Kamerinio choro“, vadovaujamo maestro Tomo Ambrozaičio repeticiją. Mano širdis nespėjo talpinti plūstančių jausmų, galva nesugebėjo susidoroti su informacijos srautu, jausmai kunkuliavo ir viduje, ir veržėsi į išorę. Aš net pamaniau, kad pakliuvau į kažkokią sektą, kurioje 25 žmonės, vyrai ir moterys, akimis ryte ryja asmenį, sėdintį prieš juos, kalbantį laisvai, kaip tik vaikas laisvas moka būti, aiškiai, kaip tik knygoje aiškiai būna parašyta, įtaigiai, kaip tik… (na gal drąsoka būtų taip lyginti, bet labai jau arti to) ir svarbiausia taip juokingai, taip energingai, taip užvedančiai, taip įtraukiančiai, taip užkrečiančiai, taip… užburiančiai. Tomas Ambrozaitis užkrėtė mane Muzika ir aš nieko nebegalėjau ir nebenorėjau padaryti! Tai buvo nuostabiausias jausmas, kokį tik man yra tekę patirti po Mamos ir Tečio, ir Senelių meilės (jei čia tas palyginimas). Jau po kelių choro repeticijų aš atsistojau prieš visą kolektyvą su poilge pratarme, kurios pabaigoje nuoširdžiai, kaip tik moku būti nuoširdus, prisipažinau, kad įsimylėjau tą chorą kaip asmenį. Aistra netilpo krūtinėje ir tai mane svaigino. Visus svaigino. Visi to kolektyvo nariai sirgo ta pačia liga… Muzika. O vakcina buvo Tomo rankos ir pats Tomas. Repeticijos vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 20 iki 22 val., o visą kitą laiką degi agonijoje, kol vėl nuvažiuosi į choro repeticiją. Po repeticijos niekas nesiskirsto, šnekamės, toliau juokiamės, bendraujam. Kelionė iš Kretingos atgal į Klaipėdą. Jau 23 valanda. Kas gyvename bendrabutyje net nesiskirstome, einame į fojė, kur gerai skamba, ir dainuojame vėl. Dainuojame viską, ką tik mokame, kol pradeda apleisti jėgos. Ir tik pajutus nuovargio pasitenkinimą pasukam į savo kambarius pilnomis muzikos širdimis ir galvomis.
– Kur šioje istorijos vietoje režisūra?
Dirigentas Tomas Ambrozaitis.
Fotografavo Domas Rimeika.
Nuotrauka iš klaipedosmuzikinis.lt
Lygiagrečiai… Teko spėti gyventi du gyvenimus, o jie abu pasiimdavo tiek pat laiko ir jėgų. Įdomu buvo ir tai, ir tai, bet širdis maudėsi muzikoje. Studijos režisūros, bet visas laisvas laikas nuo jų – muzika. Mūsų 510 auditorijoje (kaip ir visose kitose) stovėjo pianinas. Pertraukėlė – aš groju, tarpas tarp paskaitų – groju, baigėsi paskaitos ir repeticijos – groju, groju, groju, groju kol visiškai apleidžia jėgos… Esu ne kartą skambinęs, kambariokui, kad atvažiuotų manęs pasiimti iš „fakų“, nes nebeturėjau jėgų atsistoti nuo pianino klaviatūros. Muzika užvaldė ir nebepaleido, o Tomas, regis, tai matydamas vis labiau mane traukė gilyn į beribį muzikos pasaulį. Po choro repeticijų, kitais vakarais vis susitikdavom jo namuose, Tomo žmona Edita taip pat maloniai priimdavo, o mes paskęsdavome nesibaigiančiose įvairių pasaulio dirigentų vaizdo įrašuose, analizėse, muzikos klausyme ir aptarinėjimuose. Nenusakomas srautas, nenusakomi kiekiai. Paryčiai ateidavo nepastebimai… Kai nuovargis pradėdavo imti viršų – lova įsiurbdavo ir apgaubdavo, regis, o kitą dieną vėl visas iš pradžių, bet niekada ne taip pat…
Ar muzika pakeitė pasirinktą režisieriaus specialybę?
Nemanau… Bet sakyti, kad papildė irgi negaliu, nes būtų per menka. Jaučiu, kad man kažkokiu būdu pavyko tuos du pasaulius, teatrą ir muziką, sujungti į vieną visumą. Įvyko sintezė, pasisuko mano gyvenimas muzikos ir teatro vienodo dydžio plytelėmis grįstu keliu. Sakau teatro, nors prie teatro bijau prisiliesti jau daug metų… (čia atskira istorija) Pasitenkinu renginių režisūra, kuri taip pat atneša teatro džiaugsmą, bet truputį kitokios prizmės tą pačią šviesą renginiuose laužia.
Kokios pirmosios darbo ir kūrybos patirtys dar studijuojant ir baigus studijas? Su kokiais kolektyvais teko dirbti?
Nuo pat pirmų studijų dienų dirbome realiose aplinkybėse, darėme reginius, statėme ištraukas, etiudus, miniatiūras. Tada be abejo suviliojo „Jūros šventė“. 4-erių metų pakako, kad ištarčiau „gana“. „Jūros šventės“ mašina išmokė visko, ko galima išmokti iš didelio „balagano“, o kai pavyko jį sutalpinti į savo suvokimą ir dar liko vietos, tai vėl grįžau prie muzikos tiesiogine ta žodžio prasme. Įstojau į LMTA muzikos vadybos magistro studijas, įsidarbinau koncertinėje įstaigoje Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir pajutau nuostabią pilnatvę. Dirbau darbą pagal pasirinktą specialybę valstybiniame chore, dainavau, kūriau, kaupiau patirtį, pažintis, važinėjausi į studijas Vilniuje, vis dar dirbau su renginiais Klaipėdoje, Palangoje, Veiviržėnuose. Kai dvejus metus viskas vyko vienu metu – tiesiogine prasme gyvenau automobilyje. Visi drabužiai, avalynė, koncertiniai rūbai, asmeniniai daiktai buvo automobilio bagažinėje ir aš kelyje. Net buto neapsimokėjo jokio nuomotis, nes niekada nežinojau, kuriame Lietuvos krašte nakvosiu ir kada, kur važiuosiu. Tai vis pas ką nors prisiglausdavau, o kad visai nesijausčiau našta žmonėms, laiką leisdavau aikštelėse, parduotuvėse arba tiesiog važinėdavau po miestą, kol ateidavo laikas miegoti, tada nakvodavau sutartoje vietoje, o kartais tiesiog automobilyje ant kokio ežero kranto arba parko stovėjimo aikštelėje. Buvo visko, bet visa tai man patiko ir proporcingai pagal amžių (bent taip maniau) nevargino.
Bet vis dėlto tai nemaži iššūkiai asmeniniam gyvenimui. Kaip manote?
Anykščiuose. Fotografavo Ričardas Šileika
Taip jau yra, kad mano gyvenimą daugiausia keitė muzika ir meilė moterims. Didieji persikraustymai iš Klaipėdos į „automobilį“ tarp Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos krašto, „nutūpimas“ Šauliuose ir absoliutus gyvenimo apvertimas aukštyn kojomis atvykstant gyventi ir dirbti į Anykščius buvo lydimi skausmingų skyrybų su gyvenimo moterimis. Be abejo tos istorijos galėtų virsti telenovelių scenarijais, „Marimarais“, bet ilgainiui tai taip pat susidėjo į neįkainojamą gyvenimo patirtį, kuri dabar yra tokia svarbi puoselėjant šeimyninį gyvenimą. Tiesiog išmokti dalykai, ko NEREIKIA daryti ir panašiai, labai padeda vedybiniame gyvenime. Mano žmona Viktorija yra su manimi, nes mokausi iš gyvenimo ir gerbiu savo patirtį ir istoriją atsinešusią moterį, kuri man nepriklauso, bet esu dėkingas, kad sutiko eiti kartu su manimi (nebesakysiu kokiu keliu, nes tas žodis ir taip jau dominuoja tokiomis temomis kalbant).
Artėjame prie, kaip pats esate pasakęs, Anykščių Jakubėno epochos. Kodėl ir kaip čia atsidūrėte? Kuo Jus patraukė šis kraštas ir miestas?
Kai Šiaulių „Polifonijoje“ darbinė situacija pasikeitė, sudirgo, subiro, pašlijo dar pusę metų net neieškojau darbo… Reikėjo labai didelio persikrovimo. Toks aktyvus dešimtmetis išsunkė, pasiėmė tiek pat, kiek ir davė. Tiesiog atėjo laikas sustoti. Paskutinis koncertas, kurį iš pagarbos savo draugui Tomui padėjau įgyvendinti, surengti, išpildyti, fiksuoti ir viešinti (dirbti įprastą vadybinį darbą) įvyko 2016 metų sausio 13 d. Šiaulių „Pietinio“ bažnyčioje. Dar tik pradėję dirbti „Polifonijoje“ mes jau žinojome kokiu koncertu tas darbas užsibaigs. Tai buvo Mozart‘o – Requiem. Nutraukiau darbo sutartį 2015 metų gruodžio 31 d., o tos 13 dienų buvo garbės reikalas, nes taip turėjo būti. Kartu iki pabaigos, kurią išnešiojom visus 5 „Polifonijos“ epopėjos metus. Atsimenu palengvėjimo, tuštumos ir liūdesio jausmus žingsniuojant po įvykusio Requiem šaltos žiemos Šiauliuose šaligatviais, šviečiant apsiblaususiai šalčio rūkais saulei.
Per tuos pirmuosius naujųjų metų mėnesius susitelkiau į žinių bagažo krovimą įvairiais frontais. Sėmiau į galvą viską, kas tik po ranka. Telšių profesinio lavinimo centras – imam, grafinio dizaino įgūdžių tobulinimas ir darbas su programomis – imam, analoginė fotografija ir nuotraukų darymas – mielai prašom. Vieną dieną tiesiog vartydamas darbo skelbimus Užimtumo tarnybos (tada Darbo biržos) portale pamačiau, kad Anykščiuose ieško renginių režisieriaus. Per neįtikėtiną sutapimą būtent tokia ir yra mano specializacija! Motyvacinis laiškas, CV, skambutis AKC direktorei Dijanai Petrokaitei ir aš atvažiuoju į darbo pokalbį. Tai buvo mano pirmasis vizitas Anykščiuose. Iš epizodinio pravažiavimo naktį kažkada seniai miesto nepažinsi, tai ir laikau tą apsilankymą pačiu savo pirmuoju. Gegužės 3 dieną pasirašiau darbo sutartį ir pradėjau dirbti Anykščių kultūros centro renginių režisieriumi.
Kokias kūrybines, profesines viltis puoselėjote? Ar buvo nusivylimo epizodų?…
O kad visas būtų buvę taip paprasta. Kultūros centro renginių režisierius yra ir miesto renginių režisierius. Esu dėkingas Dijanai, nes nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti, ji manęs visiškai neribojo, nestabdė, nekišo į rėmus ir davė visišką laisvę kūrybai. Tai buvo nuostabu! Tas bendradarbiavimas, palaikymas ir pasitikėjimas pastūmėjo mane į nutrūktgalviškiausius sprendimus Anykščių renginiams. Buvo labai keistas laikas. Anykščiai regis išgyveno keistą laiką, kai ką tik vyko revoliuciniai, neįmanomai įmanomi, fantastiški dalykai ir nejučia buvo atėjęs ramybės metas, kuriame aš tiesiog suradau savo vietelę. Tas laikas, kai regis visi tie žmonės, kurie ką tik griovė kalnus tiesiog stabtelėjo nusibraukti prakaito nuo kaktos ir reikėjo žmogaus, kuris užpildytų atsiradusį plyšį. Tik pagyvenęs ir padirbęs supratau visą situacijos esmę, na bent per savąją prizmę žiūrėdamas. Anykščiai išgyveno gedulą po Šviesios atminties Galinos ir Vytelio Germanavičių (Viešintų teatrų režisierių) žūties. Tas vakuumas buvo juntamas visur, nors visi stengėsi to nesureikšminti ir apie tai nekalbėti. Be abejo buvo ir kitų dalykų, bet, manau, kad šią tragediją galime laikyti pagrįsta vakuumo priežastimi.
Į Anykščių kraštą, ieškodami ramios oazės kūrybai, nuolatos atsikelia meniškos prigimties žmonės. Kai kas iš jų sako, kad nesvarbu, ar tu čia gyveni pora metų ar dvidešimt, vietos gyventojui ir liksi atėjūnas. Ar jaučiate tokią skirtį?.. Gal ji neįveikiama?..
Savo darbu aš mėgavausi. Anykščiai – galimybių miestas! Mano galva po persikrovimo dūzgė, kaip avilys. Dar niekada gyvenime iki tol nebuvau jautęs tokio jėgų, idėjų antplūdžio. Ir norėjosi vis didesnių iššūkių, jaučiau užsimezgantį ryšį su miestu ir miestelėnais, norėjosi ir dabar tebesinori būti arti žmonių, sulaužyti tą „žiūrovo ir atlikėjo“ sieną. Ir tai dariau visais įmanomais būdais. Betarpiškumas buvo mano tikslas, laisvė, laisvas žodis, šiluma, jausmai – viskas man buvo svarbu. Pagaliau ištrūkau iš didmiesčių ir tikėdamas mažo miestelio privalumais norėjau būti kaip įmanoma arčiau žmonių. Iš tikro net Šiauliuose man tai pradėjo pavykti. Prieš nutrūkstanti Šiaulių „Polifonijos“ etapui inicijavau „Vieningų Šiaulių muzikantų“ projektą. Sunku patikėti, bet atsiliepė beveik visi Šiaulių miesto profesionalūs muzikantai. Susirinko jų apie pusantro šimto per, regis, įvykusius 3 visuotinius Šiaulių muzikantų susirinkimus (labai gaila, kad viskas taip kvailai nutrūko, bet čia atskira istorija). Ir su ta energija atvykęs į Anykščius nenorėjau laukti metų metus kol susipažinsiu su žmonėmis. Norėjau susipažinti su visais labai greit ir suburti žmones, suklijuoti, sutelkti bendram tikslui – Anykščiams. Būtent tada pradėjau trankytis į „Anykščių sienas“, o kai apie vienybės Anykščiuose nebuvimą pasisakiau viešai prisistatomajame straipsnelyje „Anykštos“ laikraštyje… Oi… Susilaukiau didžiulės pasipiktinimo lavinos. Mat atvyko kažkoks prašalaitis ir pliurpia čia visokias nesąmones dar net kojų neapšilęs, kaip jis čia iš vis drįsta anykštėnus vertinti, koks arogantiškas, pasipūtęs, pasikėlęs, nesiskaitantis su žmonėmis, akiplėša tas Julius Jakubėnas. Oi. Supratau, kad pajudinau širšių lizdą. Vieniems iš to juokas ėmė, kiti kalbėjo rimtai, bet priešiškai nusiteikusių mano adresu žmonių atsirado iškart. Visa laimė, kad (kaip vėliau ir pats jau supratau) anykštėnai yra pratę prie tokio „aštresnio“ bendravimo stiliaus ir jau turi užsiauginę „storesnę skūrą“ intrigoms ir pasisakymams. Tai sušvelnina pasekmes, bet ir naudos mažai duoda. Tiesiog labai gerai reikia pasverti ką, kam ir kada sakai, kaip elgiesi, „ką kiti pasakys“ ir t. t. Tokios jau yra Anykščių tradicijos, pasirodo, ir apie jas sužinojau tiesiogiai jas patyręs. Taigi anykštėnai yra vieningi, bet savotiškai, ir tenka vis dar man prie to pratintis, tik kad nesinori pratintis…
Kiti miestai pavydi Anykščiams kultūros renginių, teatro, šokio, muzikos festivalių gausos (jie vyksta ir Troškūnuose, Svėdasuose, Kavarske)… Bet mažas miestas ir jo gyventojai duso ir nuo pabodusių, sutampančių laike renginių. Tai Jūs įžiebėte viešą diskusiją šia tema ir dalykai ėmė keistis – visos septynios kultūros įstaigos ėmė derinti savo planus, kad renginiai nesidubliuotų, įstaigos ir savivaldybės administracija daugiau dėmesio ėmė skirti komunikacijai su visuomene. Kokia Anykščių kultūros ateitis Jūsų svajonėse?
Anykščiuose. Fotografavo Ričardas Šileika
Norisi tos vienybės, kurią aš pažįstu ir, kurioje gyvenau bei dirbau iki atvažiuodamas į šį kraštą. Tai po truputį tapo, kaip režisūroje yra sakoma, „viršuždaviniu“ – suvienyti Anykščius, nors patys Anykščiai nežino, jog juos reikia vienyti ir to visai nenori! Net straipsniai ta tema buvo leidžiami… Nuostabu! Bet viskas vis tiek tik į gera. Visas tas jau devynerius metus trunkantis procesas yra pati tikriausia teatro režisūros praktika, tik labai dideliu mastu. Vyksta pokyčiai, o žmonės net neįsivaizduoja, kad atsitiktinumų nebūna. Kruopa prie kruopos – va ir bus „miltų Anykščių pyragui“. Anykščiai po truputį tampa man savas miestas. Gera stengtis dėl savo miesto. Labai įdomus užsiėmimas. Man patinka galvosūkiai, o šio sprendimas taip įtraukia, kad net nepastebėjau, kaip tie devyneri metai pralėkė. Regis pernai čia atvykau pirmą kartą…
Režisieriaus darbas yra nematomas. Net yra posakis „Režisierius visada lieka už kadro“. Taip mane auklėjo, tai įskiepijo, tuo vadovaudamasis ir kuriu. Pats geriausias įvertinimas yra žmonių emocija. Gali niekas nieko nesakyti į akis… Tai tiesiog matosi, yra jaučiama. Eini per miestą, matai žmones, o jie net nenutuokia, kad jie yra tavo kūrinio dalis. Sekina jėgas, bet įdomu. Šis miestas visada buvo, yra ir bus galimybių miestas, nes čia lyg sala. Čia gyvenantys žmonės viską turi susikurti patys, nes iki visur yra toli. Dabar, kai mūsų gyvenimo tempas yra labai įsibėgėjęs, tai atstumai pradeda mažėti, bet Anykščiai jau dešimtmečius ir šimtmečius yra įpratę veikti, kaip sala. O tai išugdo daug savitų miesto bruožų. Vienas pavyzdys – kuro kainos. Jos yra dažniausiai daug aukštesnės net nei Vilniuje. Jei nori pigiau, važiuok ten, kur pigiau, o Anykščiuose yra taip, kaip nori, nes čia sala.
Ar nepabėgsite iš šios salos, jei atplauks koks ištaigingas laivas? O gal turite nepalaužiamą Anykščių viziją?
Viktorija ir Julius Jakubėnai. Asmeninio albumo nuotrauka
Kai mano gyvenime atsirado žmona Viktorija, įvyko apsisprendimas likti Anykščiuose. O tai reiškia, kad nebereikia niekur skubėti. Tik čia atvykęs buvau sau davęs penkerius metus. Ir tai buvo tikra. Ta penkerių metų riba, regis, kaip kirviu buvo atkirsta. Perlipus penkmetį Anykščiuose viskas pradėjo drebėti, judėti, trūkinėti. Pajutau, o dabar jau ir supratau, kas atsitiko. Per tuos penkerius metus miestas ištrūko iš vakuumo. Pradėjo suktis, ieškoti, kurti, norėti daugiau. Kartais ateina mintis, kad trūksta malkų šioje krosnyje, bet vis iš kažkur atsiranda nauji žiburiai, nauji žmonės, tikintys arba patikintys ir dar nenusivylę Anykščiais – galimybių miestu. Viskas šiame mieste yra įmanoma, tik reikia suprasti jog esame tokie maži, bet visi kartu – tokie galingi. Ir jei norime ką nors padaryti dėl savo mylimo miesto, nereikėtų tos pačios paklodės traukti į skirtingas puses… Juk galime visi būti vientisi, kaip kumštis vieningi, šimtmečiais visai Respublikai pavyzdį rodantys išsvajoti Anykščiai. Tokia mano Anykščių miesto vizija.
Neseniai pradėjote dirbti Anykščių Menų centre Pasaulio anykštėnų kūrybos centro kuratoriumi. Čia ir gimė nauja iniciatya – burti reprezentacinį Anykščių chorą. Jau repetuojate…
Julius Jakubėnas. Asmeninio albumo nuotrauka
Didžiausia kelionė prasideda nuo mažų žingsnių, o mes esame jau pakeliui… Belieka susitaikyti ir eiti kartu ta pačia kryptimi, o ne į priešingas puses. Šiame etape Anykščius vienysiu muzika. Dažniausiai žmonės nežino, ko nori, o dar dažniau iš vis nežino, kad nori… Panašiai, kaip vaikai nemėgsta kokio nors maisto, nes jis tiesiog keistai atrodo, kol neparagauja, o tada sužino, kad, pasirodo, nenorėjo to, ką ilgainiui pradeda dievinti. Manau, kad muzika yra ta galia, kuri gali padaryti neįmanomus dalykus. Juk pats tai savo kailiu patyriau. Dabar tą širdies dalelę pasodinsiu Anykščių žmonėms. Tegu auga… Tai yra nesustabdoma.
Sėkmės, Juliau. Ir ačiū, kad atskleidėte savo minčių ir sielos dalelę.
Kalbėjosi Alma Valantinienė