Liudytoja. Skulptorius Mykolas Sauka.
Fotografavo Greta Bikulčienė
Pokalbis apie meną viešose erdvėse su Audrone Rimkute, VU Kauno fakulteto dėstytoja, tarptautinio kultūros politikos tyrėjų tinklo „Compendium of Cultural Policies and Trends“ eksperte. Klausimus pateikė Indrė Klimkaitė
2025 m. rugpjūtį, prieš Zarasų miesto gimtadienį, per Lietuvą nuvilnijo neįprasta žinia – naujame pasaže už Kraštiečių muziejaus, kuriame veikia Šarūno ir Nomedos Saukų galerija, dar nespėjus oficialiai atidengti buvo padegta Mykolo Saukos skulptūra „Liudytoja“, vaizduojanti nuogą senyvą moterį.
Šis rezonansinis įvykis sukėlė daug įvairių diskusijų rajone ir visoje Lietuvoje, buvo keliami klausimai apie meno kūrinių viešosioms erdvėms pasirinkimą, jų meninę vertę ir įkomponavimą, apie Savivaldybės sprendimų priėmimo mechanizmą, biudžeto skyrimą ir skaidrumą, ir ypač – apie komunikaciją tokiu, pasirodo, jautriu klausimu. Kas sprendžia, koks kūrinys atsiranda viešoje erdvėje, kas atsakingas už bendruomenės parengimą tokį kūrinį priimti, kokie žingsniai būtini, kad visuomenė būtų informuojama, šviečiama, ugdoma, ir, galiausiai, kad būtų užtikrintas meno kūrinio saugumas ir kad jis atliktų savo funkcijas?
Audrone, ar turime daugiau pavyzdžių Lietuvoje ar Europoje, kad meno kūrinys viešoje erdvėje išprovokuotų šitokias diskusijas ir net išpuolius, būtų priimamas nevienareikšmiškai?
Taip, tokių kūrinių pasitaiko dažnai ir daugelyje demokratinių šalių. Apie juos nuolat rašomi straipsniai ir net ištisos knygos. Labiausiai panašus į „Liudytojos“ atvejį turbūt būtų škotų menininko Davido Macho kūrinio „Polaris“ atvejis. Šis kūrinys – tai natūralaus dydžio povandeninio laivo kopija, sukurta iš naudotų padangų. Jis buvo eksponuotas 1983 m., Londone. Kūrinį parėmė Anglijos menų taryba 50 tūkst. svarų sterlingų. Vienas iš kūriniu pasipiktinusių žmonių padegė „Polarį“, incidento metu nukentėjo pats ir mirė ligoninėje.
Tačiau prieštaringai vertinami, „kontroversiniai“ kūriniai nėra neigiamas reiškinys – priešingai, jie rodo, kad šalies kultūra yra gyva ir įdomi, kad menininkai nebijo kurti nestandartiškai. Jeigu šalyje nėra jokių prieštaringai vertinamų meno kūrinių, tai dažniausiai reiškia, kad nėra ir įdomaus, originalaus meno. Menininko funkcija – provokuoti mąstymą, skatinti refleksiją, liudyti savo epochą. Kaip nuolat pabrėžia Europos žmogaus teisių teismas, laisvė „galioja ne tik informacijai ar idėjoms, kurios sutinkamos palankiai ar laikomos nekenksmingomis ar neutraliomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo valstybę ar visuomenės dalį; to reikalauja pliuralizmas, tolerancija ir atvirumas, be kurių nėra demokratinės visuomenės“ (Handyside v. the United Kingdom, App. No. 5493/72, Series A no. 24 (1976), §49).
Koks meno kūrinio viešosioms erdvėms parinkimo mechanizmas – kas siūlo, parenka, sprendžia dėl meno kūrinio viešoje erdvėje atsiradimo?
Jeigu kūriniai perkami ar užsakomi už miesto ar valstybės lėšas, Europos šalyse šis procesas traktuojamas kaip viešas projektas ir atitinkamai valdomas. Esminis dalykas – sprendimas dėl kūrinio vietos ir pobūdžio – negali būti priimtas be konsultacijų su specialistais, menotyrininkais, kritikais, istorikais. Brangiems, didelio masto projektams sudaromos specialios komisijos. Dėl mažesnių gali spręsti vietinės kultūros ir meno tarybos. Politikai paprastai patys nesprendžia, kokius kūrinius parinkti viešoms erdvėms, nes nenori pagarsėti kaip kontroversinio kūrinio (nepatikusio jų rinkėjams!) iniciatoriai. Specialistų komisijos yra ta „ugniasienė“, kuri apsaugo juos nuo žmonių liejamo nepasitenkinimo. O komisijos paprastai turi argumentų, kaip pagrįsti savo sprendimus ir įtikinti auditoriją.
Kitas dalykas – jeigu kūrinys bus pastovus, o ne laikinas projektas, būtina komunikacija su bendruomene. Kūrinio idėja turi būti aiškinama, iš anksto pristatoma, susiejama su vieta ir jos istorija. Tai daro projekto kuratoriai. Kaip tik šito turbūt ir pritrūko „Liudytojos“ atveju. Kadangi skulptūra nebuvo sukurta specialiai Zarasų muziejaus kiemeliui, jos įsigijimą reikėjo gerai pagrįsti, apgalvoti komunikacijos strategiją.
Kaip išvengti, kad meno kūrinys netarnautų kieno nors (sprendimų priėmėjo) asmeniniam skoniui? Ar čia esama erdvės piktnaudžiavimui įtaka, pareigomis, pažintimis?
Piktnaudžiavimo Lietuvoje tikrai esama. Kauno savivaldybės nutarimai dėl meno kūrinių viešose vietose yra akivaizdus įrodymas, nes jie nesiremia jokios ekspertų komisijos sprendimais. Kauno kultūros bendruomenės nuomonė neįdomi savivaldybei, valdininkai geriau meną išmano.
Norint išvengti tokios situacijos, savivaldybė turi turėti veiklią vietinę kultūros ar meno tarybą. Tokios tarybos įprastos išsivysčiusių šalių miestams, jos sprendžia visus vietos kultūros politikos klausimus – dėl atminimo ženklų ir meno kūrinių viešose vietose, dėl kultūros premijų skyrimo, dėl gatvių pavadinimų keitimo ir t. t. Zarasai, kiek žinau, taip pat turi tokią tarybą, tačiau dėl „Liudytojos“ jinai turbūt nieko nesprendė? Bendrai paėmus, vietinė kultūros politika yra ne tik savivaldybės, bet vietos kultūros bendruomenės pilietiškumo dalykas. Kultūros žmonės turi norėti dalyvauti sprendžiant vietos kultūros politikos klausimus, organizuotis, spausti politikus. Nes jeigu kultūra nerūpi jiems, kodėl turėtų rūpėti politikams?
Iš sovietų okupacijos išsilaisvinusiose šalyse esame jautrūs propagandiniam menui, įvairiems „paminklams“ – gal dėl to įvairūs „įpaminklinimai“ sukelia diskusijas ir neretai esti politizuojami? Plg. Lukiškių aikštės projektai, partizanų atminimo įprasminimas (ir išpuoliai prieš paminklines lentas), diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų…
Krantinės arka. Skulptorius Vladas Urbanavičius.
Nuotrauka iš Vikipedijos, fotografavo Augustas Didžgalvis
Kūriniai viešose erdvėse nebūtinai yra paminklai. „Liudytoja“ yra tiesiog skulptūra, ji nėra paminklas jokiai istorinei asmenybei. Kaip ir, pvz., „Krantinės arka“ Vilniuje, turbūt kontroversiškiausias kūrinys, kuris nepriimtinas publikai dėl savo meninės formos, o ne dėl reiškiamo turinio. Lukiškių aikštės paminklo istorija irgi yra ginčas dėl jo meninės formos, trunkantis beveik 30 metų, nes dėl jo turinio buvo sutarta dar 1999 m. – tai turėjo būti „laisvės kovų memorialiniai akcentai“, kaip teigiama Seimo nutarime. Tačiau daliai visuomenės norisi šiuolaikinio originalaus meno kūrinio, kitai daliai – tradicinio raitelio, kokių pilna buvusių imperijų sostinėse. Tašką šiose diskusijose galėtų padėti menotyrininkai ir meno istorikai, tačiau jų sprendimai nuolat užginčijami „geriau“ meną išmanančių visuomeninių organizacijų ir jas palaikančių politikų. Seimo 2020 m. priimtas įstatymas, reglamentuojantis, kad pagrindinis aikštės akcentas yra „valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis“ sutrukdė įgyvendinti 2017 m. konkursą laimėjusį projektą ir yra pavojingas precedentas, leidžiantis meno kūrinius viešose erdvėse sprausti į ideologinius rėmus.
O dėl paminklų – tai dar sudėtingesnis klausimas, nes čia susipina ne tik meninės formos, bet ir atminties politikos klausimai, kokias asmenybes bei įvykius ir kodėl įamžinti. Kadangi mes santykinai neseniai išgyvenome skaudžią okupaciją, į tuos klausimus dažnai nėra vieno visiems priimtino atsakymo. Išpuoliai ir protestai rodo, kad žmonės jautriai reaguoja į jų tapatybę paliečiančius kūrinius, kad nori girdėti tik jų supratimą atitinkančias istorijas.
Kokia turėtų būti komunikacijos ir viešųjų ryšių strategija paleidžiant kūrinį į viešąją erdvę? Kodėl vienų kūrinių išeksponavimas sulaukia furoro, kitų – įvyksta tyliai?
Labai platus klausimas. Įvairios menininkus ir meno organizacijas vienijančios asociacijos yra sukūrusios ištisas metodikas ir gidus, kaip komunikuoti meno viešose erdvėse projektus, kaip valdyti kylančias kontroversijas ir kt. Jeigu trumpai apie komunikacijos procesą, tai jis pradedamas nuo pagrindinės žinutės kūrimo, kodėl būtent toks, čia ir dabar kūrinys turi atsirasti, ji vienija visą komunikacijos turinį. Tada sudaromas suinteresuotųjų (angl. stakeholders) žemėlapis – ką palies kūrinys, kam jis gali būti aktualus (bendruomenės grupės, šalia gyvenantys žmonės, moksleiviai, senjorai ir t. t.). Išsiaiškinus šias grupes, parenkami komunikacijos kanalai (socialiniai tinklai, lauko stendai, vietinė spauda ir radijas, gyvi susitikimai) ir priemonės (žinutės, pranešimai spaudai, susitikimų scenarijai), suplanuojamas komunikacijos grafikas ir visa tai įgyvendinama. Galimos ir auditorijos įtraukimo priemonės – balsavimai dėl projekto detalių, savanorių programa. Visas šis procesas stebimas, renkama grįžtamoji informacija, pagal ją koreguojama komunikacijos eiga.
Vis dėlto net ir labai tikslinga bei profesionali komunikacija negarantuoja, kad pavyks išvengti kontroversijų ir vandalizmo atvejų. Paskutiniu metu Europoje augant įtampai ir garsiau reiškiantis įvairioms kraštutinių pažiūrų grupėms, šalys ieško teisinių kelių, kaip apsaugoti meno kūrinius ir menininkų kūrybos laisvę. Pažangiausia šioje srityje yra Prancūzija, parengusi „Kūrybos laisvės gidą“ menininkams ir meno organizacijoms, kuriame susistemina, kas tai yra kūrybos laisvės varžymo nusikaltimai ir kokie teisės aktai už tai baudžia. Pvz., menininkų šmeižimas, kibernetinis persekiojimas, grasinimai, bauginimas, sabotažo veiksmai, vandalizmas – visa tai yra Prancūzijos baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veiklos. Neseniai prancūzų baudžiamasis kodeksas buvo papildytas straipsniu, numatančiu vienų metų laisvės atėmimą ir 15 000 eurų baudą už „meninės kūrybos laisvės ar meninės kūrybos sklaidos laisvės įgyvendinimo organizuotą trukdymą pasitelkiant grasinimus“.
Kokios temos Lietuvoje jautriausios, iššaukiančios daugiausia protestų, neigiamos reakcijos prieš jas paliečiančius meno kūrinius?
Neringos Dangvydės pasakų knyga ,,Gintarinė širdis”, trečiasis leidimas
Į šitą klausimą turbūt geriausiai atsako Lietuvoje vykę protestai dėl meno kūrinių. Prisiminkime – 2012 m. katalikiškos organizacijos ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai protestavo prieš Romeo Castellucci spektaklį „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“, teigdami, kad spektaklis niekina krikščionių simbolius. Tais pačiais metais trys jaunos menininkės, atlikusios performansą „Po Kudirka“, kurio metu sugiedojo Lietuvos himną pakeitusios vyriškus daiktavardžius moteriškais, buvo paduotos į teismą Lietuvos tautininkų sąjungos atstovo, įžvelgusio performanse valstybės simbolių išniekinimą. Prieš menininkes pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas tik po metų, neradus nusikaltimo sudėties. 2014 m. buvo sustabdytas Neringos Dangvydės pasakų knygos „Gintarinė širdis“ platinimas – po Lietuvos tėvų forumo ir Seimo narių kreipimosi į knygos leidėją dėl neigiamos pasakų knygos įtakos nepilnamečiams. Knygą leista platinti tik su žyma „N-14“. 2023 m., jau po Neringos Dangvydės mirties, Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad taip buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnis: vien faktas, kad knyga teigiamai vaizduoja tos pačios lyties santykius, nėra teisėtas pagrindas ją riboti ar ženklinti kaip žalingą. Knyga perleista 2025 m. 2014 m. pradėtas tyrimas prieš atlikėją Whydotą dėl juodojo humoro dainos „Šėtone, prašau“, jis buvo apkaltintas viešu neapykantos ir smurto kurstymu prieš vaikus. Po dvejų metų tyrimo ir teismo posėdžių atlikėjas buvo išteisintas. 2018 m. Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninė taryba ir nevyriausybinės organizacijos pateikė skundą Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl Mariaus Ivaškevičiaus knygos „Žali“, kuriame autorių kaltino pritariant SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams bei mirusiojo atminimo paniekinimu. Prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Visi šie atvejai iliustruoja jautriausias temas – religiniai ir valstybiniai simboliai, tos pačios lyties žmonių santykiai, okupacijos istorija. Tačiau svarbu ne tik temos, bet ir jų pateikimo forma.
Į visuose šiuose atvejuose menininkams keltas pretenzijas galima atsakyti tais pačiais Europos žmogaus teisių teismo žodžiais: „laisvė galioja ne tik informacijai ar idėjoms, kurios sutinkamos palankiai ar laikomos nekenksmingomis ar neutraliomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo valstybę ar visuomenės dalį; to reikalauja pliuralizmas, tolerancija ir atvirumas, be kurių nėra demokratinės visuomenės“.
Ačiū už pokalbį!