Rašytoja, aktorė Birutė Mar spektaklyje „Ledo vaikai“
Kėdainių traukinių stotyje.
Nuotrauka iš https://www.facebook.com/soloteatras/
Birutė Mar debiutavo 1995 metais poezijos rinkiniu „Neišsiųsti laiškai“, paskui pasirodė esė „Kokoro: japoniški akimirksniai“ (1999) , vėl poezija – knyga „Solo“ (2001), o po šešerių metų išleido rytietiškus dienoraščius „Cinamonu kvepiantys namai“ (2007). Nestebina jos knygos, kurių fone – patirtys iš kitų pasaulio kraštų, juk namisėda Birutės nepavadinsi. Ji kaip aktorė-režisierė yra aplankiusi daugybę šalių, dažnai į tolimus kraštus keliauja privačiai. Tačiau ar pradėjusi savo kūrybinį kelią ketino kada nors parašyti knygą vaikams?
Miela Birute, iš kur atsirado mintis papasakoti apie „Mariją ir Pūkelį“ (2009)?
Niekada apie vaikiškas knygas negalvojau ir neįsivaizdavau, kad galiu jas parašyti. Bet tuomet repetavau rašytojo, režisieriaus V.V. Landsbergio spektaklyje (jis kaip tik buvo įkūręs leidyklą ir leido vaikiškas knygas) ir jis sykį tarstelėjo: gal parašytum knygelę vaikams pagal vienos dailininkės piešinius? Parodė subtilius angelų piešinėlius (tai buvo dailininkės V. Medelinskienės miniatiūros), jie man patiko, bet kaip pagal juos parašyti knygą – neįsivaizdavau… Mėginau rašyti eilėraščius, bet man pasirodė jie per saldūs. Ir tuomet atėjo mintis – mano draugės penkiametė duktė Marija kartais pasakodavo keistas istorijas, kad pas ją atskrenda kažkoks… labai mielas… kad jie žaidžia… jis būna jos kambary, nuskrenda ant spintos… žiūri į ją ir saugo… paskui vėl nuskrenda ant debesėlio“. O kai paklausdavom, kas tai? Mergaitė sakydavo: negaliu tiksliai apibūdinti. Parodžiau Marijai tuos piešinius ir paklausiau: gal tas tavo bičiulis panašus į šitą angeliuką? Ji atsakė: aha, gal ir panašus. Ir tuomet ėmiau su Marija kalbėtis… taip po truputį gimė knyga. Marija ir vardą angeliukui sugalvojo – Pūkelis („nes toks į pienės Pūką panašus“). Taigi, knygoje dauguma istorijų tikros, neišgalvotos – keisti ir visai nevaikiški Marijos pasakojimai. Pvz. kaip ji atsirado pasaulyje… Kas būna, kai žmonės miršta…
Kalbėti apie tokius subtilius dalykus, kad kažkas mus globoja ir saugoja mūsų žemiškoje kelionėje, tikėti, kad šiame XXI amžiaus šurmulyje galima dar pamatyti aplink ryto saulę šokančias sparnuotas būtybes – sudėtingas dalykas. Gal net rizikingas. Ar vaikai sugebėjo užčiuopti Tavo jiems siūlomą dvasinį skaidrumą, apie kurį taip subtiliai jiems kalbi?
Taip, apie tokius subtilius dalykus kalbėti sunkiausia. Ir suaugusių, ir vaikų literatūroje – tačiau man ir teatre, ir literatūroje norisi būtent apie tai kalbėti. Gal todėl, jog tai didžiausios mūsų gyvenimo paslaptys – tasai neregimas pasaulis: minčių, sapnų, norų, ilgesio, meilės, mirties… Vaikai sugeba užčiuopti subtiliausius dalykus. Akimirkai kitai. Jų sielos dar skaidrios, jiems tai tiesiog žaidimas.
Ar ši knyga buvo deramai įvertinta vaikų literatūros kritikų?
Jau iš patirties žinau – kad knyga būtų įvertinta, kažkas turi būti suinteresuotas ją viešinti, pristatyti kritikams. Nežinau, ar iš kritikų kas nors ją pastebėjo ir skaitė, nes recenzijų nepamenu, kad būtų. Kritikai manąja kūryba vaikams susidomėjo tik po trečiosios knygelės „Gėlininkė“, kuomet ji laimėjo Nacionalinės vaikų literatūros konkursą (kuriam rankraštį siunčiau pasirašytą slapyvardžiu).
Atrodo, kad kurti vaikams Tau patiko, nes poeziją, eseistiką tarsi atidėjai į šalį ir ėmei rašyti tik vaikams. 2011 metais pasirodė Tavo „Princesių sala“, 2014 – „Gėlininkė“, 2020 – „Naktukas“. Ar tai kūrybinis atsitiktinumas, ar sąmoningas posūkis į vaikį literatūrą?
Negaliu sakyti, kad sąmoningai nusprendžiau rašyti tik vaikams (nes daugiausia pastaraisiais metais rašau dramaturgiją – pjeses, inscenizacijas, libretus operoms), bet atradau vaikų literatūrą kaip galimybę rašyti… suaugusiems – apie svarbiausius gyvenime dalykus, tačiau prisidengdama vaikišku lengvumu… Tuomet vaikai suvokia vieną teksto ir istorijos sluoksnį, o suaugę – kitą.
O pačios temos? Iš kur jos? Esi kažkur rašiusi, kad pati vaikystėje mėgai pasakas apie princeses, kad svajodavai būti, kaip jos – grakšti, paslaptinga. (Beje, atrodo, Tavo svajonė išsipildė). Ir aš mėgau tokias pasakas, bet mane kažkodėl labiau domino devyngalvius slibinus nugalintys princai… Ar šiuolaikinėms mergaitėms įdomios Tavo princesių paslaptys?
Man vaikystėje patiko ir princesės, ir baimę keliantys slibinai. Pirma galvon ateinanti mintis – jei rašai pasaką apie princesę, turi būti ir slibinas. Tačiau šios mano knygelės intencija buvo kita – ėmiau ją rašyti suaugusių moterų seminaro metu. Seminaro tema buvo: kaip išlaisvinti savo moteriškumą, kurį mes įvairių aplinkybių įtakoje užspaudžiame dar vaikystėje ar paauglystėje, ir paskui pusę gyvenimo mėginame jį susigrąžinti. Tad kilo mintis, kad apie tai parašyti vaikų kalba: kaip nebijoti savo norų ir neigiamų emocijų, pykčio, pasitikėti savimi. Nebijoti būti savimi – kad ir trapia, pažeidžiama (aš ilgai pati to savo pažeidžiamumo bijojau ir jį giliai slėpiau). O iš patirties (po šios knygos, pagal ją vėliau sukūriau pjesę ir pastačiau muzikinį spektaklį) – labai daug mažųjų žiūrovių ir skaitytojų rašo laiškus, apsikabina nušvitusiomis akimis po spektaklio mus-princeses aktores. Tad ir man džiaugsmas, kad ta „princesiška“ energija jas įkvepia. Galvoju, gal toms mergaitėms jau nereikės pusės gyvenimo…
Stebėdama šiuolaikinius vaikus maniau, kad jiems pasakos apie princus ir princeses jau neegzistuoja, nes jie žiūri filmukus apie transformerius, kažkokius keisčiausius nuolatos besigrumiančius baibokiukus, šių laikų tarpusavyje kariaujančius fantastinius padarus (manau, kad šitas žodis čia geriausiai tinka), kad buvę gėrio ir blogio įvaizdžiai (kiškutis – vilkas, princas – slibinas, Pelenė – pamotė, Bebenčiukas– ragana) jiems nebeaktualūs. O Tu čia šast – perkeli juos į nuostabią salą, kad pasimokytų princesiškų paslapčių… Suprantu, kad svarbiausia vertybė – meilė, bet ar ne per daug švelnų, pakylėtą, rožinį pasaulį sukūrei, norėdama ją atskleisti? Girdėjau nuomonių, kad Tavo knygoje pasyvus grožis giriamas labiau nei atviras pasitikėjimas savimi.
Perskaičius šią paskutinę jaunos teatro kritikės ištartą frazę aš viduje nusišypsojau: tai jaunystės kaukė. Pati ją dėvėjau: atviras „pasitikėjimas savimi“ – labai dažnai būna gilus vidinis nepasitikėjimas, pridengtas išoriniu „stiprios moters“ įvaizdžiu. O tasai tikrasis moters pasitikėjimas ateina su vidiniu nuolankumu, kurį ne taip lengva savyje priimti. Ir tai tikrai ne vien „pasyvus grožis“… Ir dar, nemanau, kad vaikams nebeaktualūs, kaip sakai, ankstesni gėrio-blogio įvaizdžiai. Vaikai atviromis širdimis ir akimis – jie tavim pasitiki ir persikelia kartu į bet kokią „salą“, jei juos vedi nemeluodama sau.
Ar manai, kad ir gyvenime gėris ir grožis gali užglaistyti bet kokį nelaimės pojūtį, atitolinti bet kokius konfliktus?
Iš patirties žinau, nugyvenus tiek metų, kad šis pasaulis – poliariškas. Blogis yra kita gėrio pusė, kaip ir bjaurumas grožio, konfliktai – santarvės. Ir niekur mes nuo to nepabėgsime, viskas egzistuoja sykiu, mainosi… Ir kai patiriame visa tai šiame pasaulyje, tiesiog kažkas viduje gilėja, skaidrėja. Ir tuomet, kai patiri skausmą, padeda suvokimas, kad juk buvo ir tiek džiaugsmo, ir dar tiek visko bus, kol esame…
Esi labai užimtas žmogus, keliauji su savo spektakliais ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį. Ar randi laiko susitikti su vaikais? Ar žinai, ką jie mano apie dėl raudonų batelių išdrąsėjusią Smiltelę arba savimi pasitikinčią Faustiną?
Birutė Mar spektaklyje „Unė“.
Fotografavo D. Matvejevas
Aha, laiko ramiam rašymui dabar trūksta, dažnai jo ilgiuosi. Ir su knygelėmis keliauti pas vaikus laiko trūksta. Susitinkame dažniausiai tik po „Princesių salos“ (spektaklio)– vaikai atsineša tas knygeles, kad parašyčiau autografą. Mergaitės ateina apsirengę princesių rūbais. Vadinasi, skaito tą knygelę. Kiek žinau, mokyklose pagal ją rengia ir edukacijas vaikams. Džiugu. Dažnai mergaičių klausiu, į kurią princesę tu panaši labiausiai? Ir mažosios lietuvaitės dažniausiai tyliai atsako: „ į Smiltelę…“ O „raudoni bateliai“ tikrai padeda! Aš pati įgijau vidinį pasitikėjimą per savo prigimčiai, atrodė, tolimus vaidmenis – pvz. ekstravagantiškąją prieškario aktorę Unę Babickaitę (spektaklyje „Unė“ pagal jos dienoraščius). Kai repetavau tą vaidmenį, dažnai verkdavau – taip sunku buvo peržengti save ir tapti visiškai bebaime, bet kai įveikiau save, vidiniai pasidarė lengva. O dabar daugelis sako: bet tu tokia panaši į Unę!
Esu išvertusi iš lenkų kalbos Grzegorzo Kasdepke knygą „Aš nenoriu būti princesė“. Ji apie mergaitę, kuri žaisdama su šeima vaidmenų žaidimus nori būti bet kas, tik ne princesė. Geriau bus slibinas arba bokštas, kuriame įkalinama princesė. Ši knyga apie drąsą būti kuo nori, o ne tuo, ko tikisi iš tavęs kiti. Ar manai, kad esi drąsi autorė? Drąsi spektaklių kūrėja (čia jau ne tik apie spektaklius vaikams)?
Manau, apie tai jau užsiminiau ankstesniuose atsakymuose. Atrasti ir suprasti, kuo nori būti – ne taip ir lengva. Kažko kiti tikisi iš tavęs vaikystėje, kažką tu pati nesąmoningai užspaudi, bijodama būti pažeidžiama (šia prasme visi esame panašūs, tik vieni nuo to pažeidžiamumo ginamės išorinio „pasitikėjimo“ ar agresijos, maišto kauke, o kiti užsiveriame giliai savyje) Aš – per gyvenimo patirtį, per vaidmenis – po truputį drąsėju, atsiranda vis daugiau vidinės laisvės. Kūryba – tarsi ta kaukė, kuri padeda atsiverti, išgyventi tą giliai esančią beribę laisvę. Bet… vis tiek, scenoje ją išgyvenu labiausiai!
Ar esu drąsi autorė? Paradoksas, bet manau, nūdienos pasaulyje esu drąsi, rašydama ne apie slibinus (apie juos rašydama, literatūros pasaulyje būtum saugesnė). Apie subtilius dalykus kalbėti dabar nemadinga, o ir nelengva. Mano knygų redaktorė Janina Riškutė yra sakiusi: literatūroje dabar tiek negatyvo, todėl gerai, jog rašai apie šviesius dalykus – tegul išlieka bent šiokia tokia pusiausvyra.
Tavo „Gėlininkė“ tapo I-jo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2014) antrosios premijos laimėtoja. 2015 m. nominuota „Metų knygos vaikams” kategorijoje. Taip pat ji įtraukta į vaikų literatūros tyrinėtojo dr. Kęstučio Urbos sudarytą mokiniams rekomenduojamų skaityti knygų sąrašą (rekomenduojama 6 kl.) Kaip manai, kur slypi jos populiarumo paslaptis?
Slypi tame, jog tą knygą tiesiog perskaitė vaikų literatūros konkurso komisijos pirmininkas Kęstutis Urba ir kiti komisijos nariai. Tai ir prisidėjo prie jos žymiai platesnės sklaidos, o kitos knygelės keliauja pas vaikus tyliau.
„Miestelis, kuriame gyveno gėlininkė, nebuvo į kitus panašus“ – rašai knygoje. Ar jis visas sukurtas Tavo vaizduotės, ar vis dėlto aprašai kurį nors Tau artimą širdžiai miestelį? Ir kaip su tais romantiškais personažais? Kukli, nedrąsi gėlininkė Lėja, sūrininkas ponas Adulis, grybautoja Leokadija, kepėjas Duoniukas, ponas Šiukšlius, laiškanešys Vėjelis ir galiausiai į miestelį atvykęs svetimšalis muzikantas Amadėjus. Ar jie turi prototipus?
Visa mano kūryba – iš tikrovės ir patirčių, kaip ir kiekvieno turbūt rašytojo. „Gėlininkę“ pradėjau rašyti Italijoje, vasarodama pas draugę prie Como ežero – ir aprašiau tą pasakišką mažą Corino Plinio miestelį. Ten viskas labai panašu, kaip „Gėlininkėje“ – ir sykį per dieną atvykstantis traukinys, ir kapinaitės vidury miestelio, ir laiptai, kuriais nusileidi prie ežero, ir jokių „Maksimų“ – tik mažos – duonos, sūrio, gėlių – krautuvėlės, ir net grybautoja Leokadija (ten gyvenanti keista moteriškė, kuri vasarą renka grybus, o žiemą juos marinuotus pardavinėja miestelio gyventojams). Kiti veikėjai irgi turi prototipus, taip – pvz. sūrininkas Adulis mano vaizduotėje panašus (išoriškai) į mano kolegą, kurį vadiname Aduliu, aktorių A. Večerskį… Ir kalba tokiu pat lėtu, solidžiu balsu.
Ir vėl, kas nors galėtų priekaištauti, kad Birutė Mar pučią į tą pačią dūdą, vėl apie meilę: „ –Girdėjau, žmogaus širdis gali prasiskleisti kaip gėlė, – prabilo hiacintas. – O aš girdėjau, taip būna, kai širdį paliečia meilė… – pridūrė orchidėja. – O kas yra meilė? – klausinėjo mažosios saulutės.“ Taigi ar rašydama šią knygą atradai atsakymą, kas gi ta meilė? O gal ją perskaitę vaikai atsakė?
Birutė Mar Ignalinos bibliotekoje 2019.
Fotografavo Vytautas Lekavičius
Tą knygą tiesiog rašiau iš tikrųjų labai įsimylėjusi… O ar atradau atsakymą? Kad jo ir neieškojau, tiesiog tuo metu išgyvenau tą sukrečiančią paslaptį. O vaikai „meilę“ išgyvena ir patiria savaip, ir turbūt irgi neieško atsakymų. Kai jiems skaitau labai įsimylėjusių Gėlininkės Lėjos ir Amadėjaus dialogus, jie labai suklūsta ir net truputį, regis, ima drovėtis, nedrąsiai šypsosi. Bet šiaip ta istorija ne tokia ir rožinė – knygos pabaigoje Amadėjus palieka Lėją – ji patiria išsiskyrimo, atstumties skausmą. Ir tuomet įvyksta tai, ką svarbiausia norėjau pasakyti – Lėja viduje užauga.
Turbūt labiausiai prie šiuolaikinio pasaulio dera Tavo „Naktukas“. Vaiduoklių tema, nors jau persiritusi per patį savo populiarumo piką, bet vis dar žadina ir vaikų, ir suaugusiųjų smalsumą. Žinoma, Tavo vaiduokliukas – toks tipiškas birutiškas gerasis svajoklis – atkeliauja į, sakyčiau, labai Tau pačiai, kaip menininkei artimą pasaulį – į ypatingą Muzikos miestą, kur susipažįsta su ponų Bachų šeima, gražuole soliste Ofelija, teatro sargu Horacijumi ir t.t. Man iš jų labiausiai pažįstama Tavo šunytė Tutsė, kurią gyvą ne kartą mačiau. O kaip ir iš kur visi kiti atsirado?
„Naktukas“ atsirado irgi iš realybės – vaikystėje tikrai mačiau tokį vaiduokliuką (bent aš taip prisimenu), atsibudau naktį – pamačiau jį sėdintį baltais rūbais prie mano stalo ir kažką rašantį. Akimirkai. Nežinau, kas tai buvo, bet iki šiol neužmiršau. Ir kai nuvažiavau režisuoti operos į Zalcburgą, dar vadinamą „muzikos miestu“, vaikštinėdama nuostabaus senamiesčio gatvėmis išgirdau, kaip galvoje ėmė suktis mintys apie būsimą knygą. Į žemę atkeliauja vaiduokliukas ir patenka į Muzikos miestą… O paskui ir visi kiti personažai – iš aplinkos, iš teatro pasaulio… Ir vienintelė, žmonėms nematomą vaiduokliuką reginti, Tutsytė, nes ji dažnai namuose imdavo loti, tarsi kažką matydama, ko mes nematome. Iš tiesų „Naktuko“ idėja irgi buvo nevaikiška – norėjosi aprašyti šį keistą žmonių pasaulį kitos būtybės (simboliškai „vaiduokliuko“) akimis. Žmonių beprasmį skubėjimą, laikinumą, o sykiu žmogiškos būties džiaugsmus, paslaptis, skanumą… Gyvenimą, primenantį Teatrą.
Ar rašymas vaikams Tau suteikė kokių nors dvasinių išgyvenimų, kurių nebūtum patyrusi, jeigu būtum likusi tik su kūryba suaugusiems? Ar tai susiję su dar didesne atsakomybe už skleidžiamą žodį? Kur slypi pagrindiniai skirtumai?
Jau galiu paliudyti, jog vaikams rašyti tikrai ne paprasčiau, nei suaugusiems. Jie jaučia kiekvieną beprasmišką frazę, jiems reikia mintis sudėlioti itin koncentruotai, jei ne – jiems išsyk nuobodu. O dar, reikia išlaikyti jų dėmesį, mainant ritmus, spalvas, personažus, netikėtus siužeto posūkius – kaip muzikoje. Bet vis tiek visados siekiu kalbėti apie tai, kas man pačiai tuo metu labai svarbu, iš savo patirties. Vaikų kūryba padėjo atrasti lengvumą savyje. Turbūt tą „vidinį vaiką“, kurio manyje daug ir kuris suaugusių pasaulyje dažnai pasijunta svetimas.
Ir pabaigai – tradicinis klausimas: ką dabar rašai? Vaikams? Suaugusiems? Ar vis dar tiki, kad „visa kūryba yra Dievo ieškojimas ir kūrimas per jį“?
Vis dar tikiu. Ir kūryba, ir visas gyvenimas… O šiuo metu galvoju apie esė knygą – iš savo teatrinių, dvasinių kelionių patirčių. Nes tiek visko įdomaus jau būta, tiek stebuklų…
Klausimus pateikė Birutė Jonuškaitė
MENO BANGŲ projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
