Rita Ramanauskienė
Viena mano pažįstama, mums besistebint dėl pasitaikančių neįtikėtinų sutapimų, lemtingų pokyčių ar nutikimų, vis kartodavo, kad viską mūsų gyvenime sutvarko Kosmosas. Tai prisiminiau, kai, rengdamasi susitikimui su Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Palūšės ir Strigailiškio filialų vyresn. bibliotekininke Rita Ramanauskiene ir ieškodama užrašų knygelės, intuityviai nusistvėriau vieną, dar neprirašytą, ir – nustėrau. Tai buvo daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir LR Kultūros ministerijos parengto projekto „Bibliotekos pažangai“ vykdytojams, svečiams dalyta užrašinė. Kosmosas, ne kitaip! Mat toje užrašinėje radau prasmingų minčių apie bibliotekos misiją, tikslus, prisitaikymą prie kintančių sąlygų, ryšio su skaitytojais ir visa bendruomene tendencijas ir subtilybes. Ir mano išankstiniai tos dienos klausimai prisėdo ant „atsarginių suolelio“.
Tebus tad atspirties taškais mintys iš tos užrašinės, mat jos (o Kosmose!), net seniausiai suskaičiavus projektinius darbus, įvertinus jų rezultatus ir net juos užmiršus, ir šiandien gana aktualios dinamiškame, besikeičiančiame bibliotekos ir bendruomenės santykyje.
Viešųjų bibliotekų misija – ugdyti raštingumą ir lavinti bendruomenę, atveriant jos nariams mokymosi šaltinių, informacijos ir kūrybos pasaulį, yra aktuali ir žinių visuomenėje, keičiasi tik metodai ir būdai, kaip ją įgyvendinti. (Iš užrašinės)
Rita, Ignalinos rajone esate vos ne kaip koks Valinskas, kadais pasigyręs, jog yra vienas iš trijų. Jis – vienas iš aukščiausios valdžios atstovų, Jūs – viena iš nedaugelio rajone dirbančių bibliotekininkių, turinčių savo profesijos aukštąjį išsilavinimą. Taigi biblioteka buvo Jūsų jaunystės pasirinkimas, svajonė, siekiamybė. Kaip tada, praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, įsivaizdavote savo būsimą darbą?
Išties, esu baigusi Vilniaus universitete bibliotekininkystę. Rajone tokių, regis, esame penkios, iš kurių dvi dirbame kaimo filialuose. Žinoma, smagu drauge prisiminti dėstytojus, išklausytas paskaitas, bet gyvenimas pasiūlo vis naujas pokalbių temas. Darbines taip pat. Kita vertus, suprantu, kad bibliotekininkystė, kaip, manau, ir bet kuri kita specialybė, neturi mokymosi baigtinumo. Negalime likti vien besikeičiančio pasaulio stebėtojais, turime prie jo prisiderinti ir patys keistis. Dirbdama bibliotekoje tai pastebiu gana ryškiai. Su ta mintimi – ugdyti raštingumą ir lavinti bendruomenę – rinkausi profesiją. Mokiausi ne tiesiog būti tarp knygų, bet tapti patikima, profesionalia tarpininke tarp knygos ir skaitytojo, tarp informacijos ir bendruomenės. Studijų metų naudos nuneigti negalima. Jie formavo asmenybę, suteikė daug žinių, tam tikra prasme, atvėrė akis. Tai – pamatiniai dalykai. Juk pats negalėdamas eiti, nežinodamas kelio, jo nematydamas, argi toli gali nuvesti kitą? Šita bibliotekininko, kaip vedlio, misija, iš esmės, nesikeičia.
Net dabartinėje, naujoviškoje, bibliotekoje?
Taip, ir naujoviškoje. Ypač tai buvo pastebima tos naujoviškos bibliotekos kūrimosi stadijoje. Mes patys turėjome išgyventi didįjį virsmą. Keturi mano darbo dešimtmečiai – ištisa bibliotekų pažangos istorija. Juk pradėjau dirbti senoviškoje! Tokia tada, 1983-iaisiais, buvo ir Ignalinos centrinė (dabar – Ignalinos rajono savivaldybės viešoji) biblioteka, kai po studijų pradėjau dirbti joje metodinio skyriaus vedėja. Tada vykdėme planus! Kai įvairiausi prirašinėjimai ataskaitose ėmė „smaugti“, pasiprašiau būti „ištremta“ į kaimą. Taip jau sutapo, kad 1986 metų kovo 21 dienos Ignalinos liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą – Ignalinos centrinės bibliotekos Griškaučiznos filialą nuo 1986 metų gegužės 1 dienos perkelti į Palūšės kaimą ir vadinti Palūšės filialu. Tai buvo tarsi man įsteigta (perkelta) biblioteka. Pradėjau joje dirbti 1987 metų rudenį.
Kosmosas?!
Palūšės biblioteka, buvusi mokykla, statyta „Ryto“ draugijos
Greičiausiai… Nors stebuklų neradau. Biblioteka tuomet buvo įkurdinta senoviniame, dar 1909 metais statytame klebonijos pastate ir tik po dešimties metų nuo kalnelio „nusileido“ į apačią, į šalikelę, visai prie kadais svarbaus prekybinio kelio, jungusio Vilnių su Daugpiliu. Biblioteka tuomet dar kartą įsikūrė istoriniame pastate – 1927 metais „Ryto“ draugijos statytoje mokykloje (netoli jau ir šimtmečio jubiliejus). Po intensyvaus remonto, kuriam vadovavo tuometinis Ignalinos seniūnijos seniūnas Romualdas Vapsva, tų pačių metų gruodžio mėnesį jau kviečiau skaitytojus užeiti į biblioteką. Atsirado naujų skaitytojų, iki tolei tarsi nenorėjusių kopti į kalnelį ir lipti į pastato antąjį aukštą. Pirmas, pamenu, bibliotekoje apsilankė a.a. kunigas Adalbertas Ulickas, pasidžiaugęs kad čia „veiks biblioteka, o ne traktirius“ (smuklė – aut. past.)
Taip Palūšės biblioteka buvo tarsi pašventinta svarbiems darbams, prasmingiems susitikimams?
Greičiausiai, taip ir buvo. Dabar galėčiau tam pritarti. Ir net už tai padėkoti.
Tyrimai patvirtina, kad labiausiai žmonių norą lankytis bibliotekose lemia jų požiūris į bibliotekas, todėl jų suteikiama nauda ir vertė turėtų būti pilnai atskleidžiama ir tikslingai pristatoma plačiajai visuomenei. (Iš užrašinės)
Ar niekada nesuabejojote savo sprendimu – pasirinkti vienatvę, kaip tai paradoksaliai beskambėtų? Juk kaimo bibliotekos durys ne taip jau dažnai varstomos, čia nėra kolegės ryto ar popietinei kavai… Kita vertus, vienatvę renkasi stiprieji!
Labai nuoširdžiai sakau: mano pasirinkimas kadais palikti Ignaliną buvo teisingas. Per tuos dešimtmečius aš tiesiog suaugau su Palūše, tapau gal net labiau palūšine nei kai kurie čia gimę. Ir prie kavos puodelio galiu prisėsti. Bet ne eiliniam kasdieniam ritualui, o rimtam ar smagiam pokalbiui su žmogumi, kuris man (arba aš jam) įdomus. Taip, čia pakankamai vienatvės, bet būtent tokioje aplinkoje randasi ta minima bendravimo nauda ir vertė. Kai dalijamasi informacija, kuri žmogų prikelia, augina, paskatina, padrąsina. Kuri padeda išsaugoti istoriją, krašto savastį. Čia nėra sumaišties, užtat yra laiko ir erdvės rimtam darbui ir kūrybai.
Genovaitė Kisielytė
Kaip Jūs savo gyvenimo neįsivaizduojate be Palūšės, taip ir Palūšė jau neįsivaizduojama be Jūsų. Kalbu ne apie kaimo žmonių apsilankymus bibliotekoje, susitikimus renginiuose. Suprantate, kurlink suku: tapote šio išskirtinai gražaus ir kultūriškai šviesaus krašto metraštininke.
Ir pati neretai pamąstau, kad atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Krašto atminties saugojimo pradžia laikyčiau tas dienas, kai perėmiau palūšietės, buvusios ilgametės Vilniaus gyventojos Genovaitės Kisielytės lenkmečio laikotarpio archyvą: spaudinius, nuotraukas, puikiai išsilaikiusią tų laikų rankdarbių kolekciją. Netrukus visi šie eksponatai skaičiuos šimtmetį. Keletą metų visa tai buvo „ramybės“ būsenoje, ir tik 2000-aisiais šios medžiagos pagrindu bibliotekos patalpose (tai buvusi „Ryto“ draugijos pradinė mokykla) buvo įrengta krašto ekspozicija. Jos išskirtinumas tame, kad vienoje patalpoje išdėstytos net šešios temos. Ekspozicijos „vinis“ – lenkmečio laikotarpio Palūšės parapijos demarkacinę liniją atspindintys dokumentai. Bene vertingiausias ekspozicijos stendas – Stepono Batoro universiteto Studentų sąjungos veikla.
Jei kam kiltų klausimas, ką bendro turi Palūšė ir minėta sąjunga, atsakau: šios Studentų sąjungos nare buvo ir minėtoji palūšietė Genovaitė Kisielytė. Ekspozicijoje radau vietos ir etažerei, kurioje eksponuojami šimtmetį skaičiuojantys atminimų albumėliai, atvirukų kolekcijos, smulkūs rankdarbiai. Šie dalykėliai davė paskatą organizuoti edukacijas „Senas senas albumėlis“ (atminimų rašymas naujoviškai) bei „Aš parašysiu tau laiškelį“ (sėkmingai pravestas Paliesiaus dvare).
Ar nebuvo baugu taip prisiliesti prie istorijos? Ją pristatyti visuomenei?
Suvokiau atsakomybės naštą. Kurdama ekspoziciją naujai ėmiausi studijuoti lenkmečio laikotarpio Lietuvoje istorijos kursą, prisimindama Lietuvos istorijos discipliną dėsčiusių puikių dėstytojų (viena iš kurių – Birutė Valionytė) paskaitas. Pakartotinoms „studijoms“ labai pagelbėjo publikacijos „Vorutos“ laikraštyje, kiti šaltiniai.
Šiaip jau esu linkusi savo darbą įvardyti kraštotyrine veikla. Bibliotekininkams tai – viena iš jų darbo sričių. Už ją net atsiskaitome.
Bet juk bet kurį darbą galima atlikti visaip. Net bet kaip…
Man čia problemų nekilo. Pripažinsiu, kad mane šis darbas veža! Gal net, sakyčiau, tai – mano genuose. Tokį „atradimą“ patyriau, tvarkydama savo mamos kuklų archyvą. Jame aš radau mamos kruopščiai išsaugotas iškarpas iš laikraščių, žurnalų, kvietimus į renginius, susitikimus. Visa tai man turėjo ir emocinį krūvį. Vėliau supratau, kad į istorinius dalykus reikėtų žvelgti be to emocinio užtaiso. Ir dar patyriau, kad kraštotyrinė veikla negali būti paviršutiniška. Ji eina į giliuosius tautos klodus.
Palūšė Jums padovanojo ne tik Genovaitės Kisielytės palikimą. Visai Lietuvai gerai atpažįstama (nes ant 1 lito banknoto buvusi) Palūšės bažnyčia, Mikas Petrauskas… Šitų gigantų lengvai nepaslėpsi…
Būtų nuodėmė slėpti! Tai mūsų didysis istorinis, kultūrinis palikimas, kuriuo džiaugiamės, didžiuojamės, rodome, pasakojame. Bent jau tris kartus įsimintinai įprasminome bažnyčios jubiliejus, organizuodami iškilius renginius ne tik Palūšės bendruomenei. Stengiamės nesikartoti. Jų metu eksponavome menininkų paveikslų su Palūšės bažnyčia parodą, prisiminėme kone tris dešimtis Palūšės bažnyčioje dirbusių kunigų, rengėme literatūrines-muzikines popietes.
Štai 2020 metais per Šv. Lauryno atlaidus minėdami bažnyčios 270-ąsias metines džiaugėmės unikalia žinomo fotografo Mariaus Baranausko nuotraukų paroda „Sugrįžimai“. Nuotraukos atspausdintos iš Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomų negatyvų kolekcijos, jose – akimirkos iš 1971 metais Palūšėje vykusių Šv. Lauryno atlaidų. Šios nuotraukos galėtų būti įdomios ne tik Palūšės parapijos tikintiesiems, atpažinusiems save ir savo giminaičius, kaimynus. Jos galėtų pasitarnauti net mados istorikams, tyrinėjantiems praėjusio amžiaus kermošių madas: vaikų, jaunimo, vyrų, moterų aprangą, šukuosenas, aksesuarus ir panašius dalykus.
V. Kodloubovitch. Kompozitorius Mikas Petrauskas.
Iš M.K. Čiurlionio Nacionalinio muziejaus fondų
Išskirtinė vieta – ir Mikui Petrauskui, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjui. Be materialių ženklų – atminimo skulptūros, pastatytos 1973 metais, minint kompozitoriaus gimimo šimtąsias metines ir neseniai pastatyto muzikinio suolelio su audio įranga, ant kurio prisėdusieji gali pasiklausyti Miko Petrausko kūrinių – Palūšė randa kaip prisiminti iškilųjį kraštietį. Štai 1998 metais, minint 125-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, būta solidaus savo kultūrine apimtimi ir svečių bei dalyvių gausa renginio. Atvyko kompozitoriaus dukra Prota Skalandienė su vyru Antanu, kompozitoriaus brolio Antano sūnūs Juozas ir Dainius Petrauskai. Kilnojamąją spaudinių ir fotografijų parodą apie kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą atvežė ir pristatė Kauno Miko ir Kipro Petrauskų muziejaus muzikologė Kristina Mikuličiūtė. Tai buvo gana dvasingas ir turiningas renginys, Tų šiltų prisiminimų paskatinta drauge su kolege iš Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Laima Andrijauskiene po 25-erių metų Palūšės bažnyčioje pristačiau spaudinių parodą „Džiaugiuos, kad nepamirštas šviesus tėvelio atminimas“, skirtą M. Petrausko 150-osioms gimimo metinėms.
2006 metų rudenį bibliotekoje buvo organizuota muzikinė popietė operos „Birutė“ sukūrimo šimtmečiui paminėti. Renginyje dalyvavo muzikologė, monografijos „Mikas Petrauskas“ autorė Jūratė Burokaitė, apžvelgusi operos atsiradimo istorines ir kultūrines sąlygas. Buvo prisiminta ir pirmoji Birutės vaidmens atlikėja Marija Plaseckaitė-Šlapelienė. Po dešimties metų Palūšės bibliotekoje nuskambėjo ir Birutės arija “Dievaičiai, dievuliai”, kurią atliko tuometinė Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokyklos moksleivė Simona Skrebutėnaitė. Atlikėja tuo metu gyveno Palūšėje. Vėliau Simona mokėsi Lenkijoje, ten baigusi konservatoriją, šiuo metu yra operos solistė. Miko Petrausko kūriniai Palūšėje skambėjo ir 2018 metais, minint kompozitoriaus 145-ąsias gimimo metines. Tada susirinkusieji į renginį plojo Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokytojoms Birutei Paukštienei ir Aldonai Čeponienei bei ignalinietei, tuomet Kauno VDU studentei Beatričei Sekonaitei.
Be įsimintinų renginių, vykusių bibliotekoje ir kitose erdvėse, vienos bibliotekos ar su partneriais surengtų, Palūšei įteikėte ir solidžią dovaną – išsamią knygą „Palūšė: savita mažo kaimelio istorija“. Tokios ne vienas kaimas pavydi…
Ji pasirodė prieš dešimt metų. Džiaugiuosi, kad ryžausi šiam darbui ir tai padariau. Tai buvo tarsi padėka Palūšei, mane svetingai priėmusiai. Čia turėčiau padėkoti ir Palūšės kaimo bendruomenei, kuri prisiėmė knygos išleidimo rūpesčius. Taigi tai būta ne vien mano pastangų. Tam tikra prasme man buvo ir kitaip atlyginta: grupė bibliotekininkių įvertino mano knygą ir už šį darbą buvau nominuota 2014-2015 Metų bibliotekininke.
Rinkdama informaciją knygai, ją rašydama, pati supratau ir kitiems kartoju, kaip svarbu sugriebti prabėgantį laiką už skverno, nuraminti, pasisodinus prie stalo iškamantinėti, užrašyti ir tik tada paleisti. Kitaip – kokią atmintį apie savo tėvus, senelius išsaugosime, ką po savęs paliksime?
Naujoviškas bibliotekininkas – paslaugus, šiltas, kompetentingas, nuoširdus, iniciatyvus ir ambicingas, jis pats imasi iniciatyvos pritraukti naujų lankytojų, ieško partnerių bei rėmėjų ir geba užmegzti bei puoselėti su jais abipusiai naudingus ilgalaikius partnerystės santykius. (Iš užrašinės)
Gal kylam pasivaikščioti?
Supratau: norite išgirsti apie bibliotekininkės žygius, kitaip – vaikščiojančią krašto istoriją. Didžia dalimi su sūnumi brėžiame maršrutus (sukūrėme šešis autorinius žygius), aš renku temas ir jas pripildančią istorinę medžiagą, tikslią informaciją, autentiškus pasakojimus, senąsias legendas. Kuriant naują maršrutą sutuoktinis su automobiliu padeda pasiekti tolimas ir sunkiai prieinamas vietas. Dažnai tenka ir bekele pravažiuoti! Surenkame tam, kad visu tuo sudomintume kitus, paskleistume žinią, pasidalytume šio krašto istoriniais ir kultūriniais lobiais. Šiais metais žygiams jau dešimt metų! Pirmasis, ir jau tapęs legendiniu – po Ažušilės kraštovaizdžio draustinį (Poviliškė, Ažušilė, Bėčionys, Girminiai). Žygiuojame Šiaurės-Vakarų Dringio maršrutu (Strigailiškis, Gaveikėnai, Meironys, Vaišniūnai), aplankome Šiliniškių gūbrio vietoves (Ladakalnis, Ginučiai, Šiliniškė, Stripeikiai), bandome įminti žydinčių pievų paslaptis (Ginučiai,Stripeikiai, Šiliniškė, Paalmajė), einame Vidiškių parapijos keliais (Vidiškės, Rimšėnai, Kukoriškė, Ažubalio piliakalnio rekreacinis medinių skulptūrų takas, Galų durpynas, Navikai, Žitamonto miškas, Velniadvario ežerėlis, Balaveckai). Kiek istorijų išgirsta ne tik su mumis keliaujantys žygeiviai, o ir pakelės kaimai, miškai, ežerai… O kokie vietovardžių klodai atsiveria keliautojams! Tai juk irgi informacijos sklaida. Su 5D vaizdais!
Jūsų žygiai ne tik populiarūs, ne tik jais žavimasi. Štai 2018 metais Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos organizuotame edukacinių programų konkurse “Pažink! Švęsk! Kurk!“ žygių ciklas „Aisiu Lietuvon“ laimėjo pirmąją vietą. Yra ką prisiminti?
Ne tik man. Žygiai buvo skirti atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti.
Reikėtų pradėti nuo to, kad, na, tebus tas jūsų Kosmosas, parūpino Palūšės bibliotekai dar vieną gerą kaimyną – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkciją. O joje – kultūrologę Sigutę Mudinienę… 2018 metais abi nusprendėme atlikti istorinę lenkmečio laikotarpio rekonstrukciją. Inovatyvia forma – pėsčiųjų žygiais demarkacinės linijos vingiais – 2018 metais buvo surengtos dvi istorijos pamokos – žygiai, kas padėjo sužinoti krašto istoriją, sustiprino visuomenės pilietiškumo pozicijas ir, kas itin džiugu, sudomino jaunimą. Dviejuose žygiuose dalyvavo 170 žygeivių iš Kauno, Vilniaus, Utenos, Molėtų, Ignalinos, Zarasų, Visagino, savanorės iš Italijos ir Prancūzijos. Vyriausiai žygeivei, senjorei Birutei iš Vilniaus, tuo metu buvo 85-eri! Žygių metu įveikta po 18 kilometrų!
Pirmasis istorinis žygis demarkacinės linijos vingiais „Aisiu Lietuvon“, įvykęs 2018 gegužės 1 dieną – bendras Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų bei Palūšės bibliotekos projektas, skirtas atkurtos Lietuvos šimtmečiui pažymėti. Žygio maršrutas vingiavo per Antalksnę, Salas I, Puziniškį, Ginučius, Simoniškį, Trainiškį, Vaišniūnus. Šiam žygiui buvo panaudotas WIG – Mapa Taktyczna Polski 1:100 000 /1924 – 1939/. Lenkijos karo geografijos institute saugomą žemėlapį suskaitmenino Krokuvos Jogailos biblioteka. Žemėlapis tapo prieinamas visiems, jį ir surado viena iš projekto autorių – minėtų parkų darbuotoja Sigutė Mudinienė. Žemėlapio kopijos buvo išdalytos žygeiviams. Žygio pavadinimas „Aisiu Lietuvon“ simbolinis – taip sakydavo „po lenkais“ gyvenę lietuviai, atskirti nuo artimųjų ir norintys su jais nors trumpam susitikti.
Su Sigute, be minėtojo žygio, bendrai sukūrėme dar keturis žygių maršrutus. Ir dabar susidomėjusius mielai vedame Palūšės parapijos keliais (Palūšė, Garbūnai, Pipiriškė, Pabaltys, Vajuonio, Kovinės ežerai, Pipiriškės, Šakarvos miškai), Baluošo pakrantėmis (Trainiškis, Šuminai, Strazdai, Ripelialaukis, Vaidžiuškės), paežerių kaimais (Meironys, Puziniškis, Salos II, Ladakalnis, Ginučių piliakalnis, Linkmenų miškas, Laumiakėlių ežeriukai, Palūšė), Suvilioja daug ką ir neįprastai pavadintas žygis „Kumpai, ausys ir ragai – ten, kur jungias ežerai“, kurį pradedame Gamtos mokykloje ir Botanikos taku einame palei Dringykščio ežerą, aplankydami Meironų stovyklavietę, Ožkaraistį, Juodakumpį, Trakalunkį, Asalnų pušį, Ešerinį, Dringio „Kiškio ausis“ ir Mikailiakumpį, Salelės pusiasalį („daržai“) ir Ilgaragio iškyšulį.
Naujoviška viešoji biblioteka yra atvira kiekvienam, norinčiam tobulėti, susipažinti su dabartinio pasaulio naujovėmis. Čia malonu užeiti, gera pabūti bei pasisemti naujų idėjų. (Iš užrašinės)
Vis kalbame apie Palūšę. Bet ten – tik pusė Jūsų etato. Kita pusė –Strigailiškyje, kur iš tolo kvepia „Romnesos“ šakočiai… Bet čia – ne į temą, tiesa?
Strigailiškis. Wikipedijos nuotrauka
Strigailiškiui atiduota mažiau. Daug mažiau. Dirbau čia 2012-2013 metais, vėliau – nuo 2017-ųjų. Tiesa ta, kad Strigailiškio su Palūše nė nedrįsčiau lyginti. Tai – ne brolis su sese, net ne pusbrolis su pussesere. Gal dėl to, kad Strigailiškis – tarsi Ignalinos priemiestis, dažnai po vienu debesiu sutelpantis. Būta bandymų išlaikyti šios vietovės kultūrinį svorį, įprasminant buvusį žuvininkystės ūkį net muziejus pradėtas kurti, buvo gražių svajonių įsteigti čia kūrybines dirbtuves kuriančiai krašto bendruomenei, bet pamažėle tos kultūros kibirkštėlės prigeso, ant dar veikusių kultūros įstaigų patalpų durų atsirado spynos. (Jau užsakyta spyna ir bibliotekai.)
Ne laikas šakotis?
Jau ne. Net gailėtis. Taigi kas šio krašto naudai nepadaryta, to jau ir nebus. Galiu tik pasidžiaugti, kad lieka parengti buvusios bibliotekininkės Laimos Banienės kraštotyros darbai, prisiminimai apie buvusios kultūros darbuotojos Rimos Grušnienės nuveiktus solidžius ir prasmingus darbus.
Ką bepadarysi. Teks pasitenkinti Strigailiškyje kepamais šakočiais. Jei atimame iš bendruomenės mokyklą, kultūros įstaigą, biblioteką, reikėtų pamąstyti, kas augs-užaugs toje dykynėje.
Gal nebus taip blogai. Ignalina juk po tuo pačiu debesiu...
Didžiausia dalis pasitenkinimo, kurį lankytojas gauna bibliotekoje, ateina iš bendravimo su bibliotekininku. Naujoviškas bibliotekininkas padeda lankytojams ieškoti spausdintos ir skaitmeninės informacijos, moko naudotis informacinėmis technologijomis ir pagelbėja įsisavinant viešąsias e-paslaugas bei kitus interneto išteklius. (Iš užrašinės)
Visas gyvenimas praleistas tarp knygų. Koks Jūsų pačios asmeninis santykis su knyga? Kokias knygas skaitote?
Knygų stygiumi dabar skųstis negalėtume. Dėl to labai aštriai iškyla pasirinkimo klausimas. Būna juk (pati tai patyriau), kai apsigauni – perskaitęs knygą imi gailėti laiko, kurį sugaišai, vis tikėdamasis „kažko tokio“.
Tai lyg nieko nelaimėjęs loterijoje? Pinigai išleisti, viltys nepasiteisino… Bet juk ir vėl perki bilietą!
Panašiai. Ir loterijoje, ir knygos pasirinkime negali būti garantuotas, kad vėl ir vėl ant šito grėblio neužlipsi – nepasigailėsi… Vadinamosios šiuolaikinės literatūros tekstuose atidesni, reiklesni skaitytojai pasigenda… kokybės. Knyga negali būti kaip greito maisto restorano patiekalas – numalšinai alkį ir užmiršai, ką valgei. Ne išeitis ir visąląik maitintis vien pakelės užeigose. Lygiai taip pat ir skaityti dėl skaitymo. Deja, tam tikra prasme tai propaguoja ir bibliotekininkai, verčiami rengti skaitymo „varžytuves“. Nesu to šalininkė.
Rita Ramanauskienė ant Meironių kalvos
Greičiausiai, girdėjote posakį, jog kiškis toliau nubėga, bet vėžlys daugiau pamato?
Tuomet aš – vėžlys. Bet – kiekvieno valia rinktis. Pati labiau vertinu „lėto skaitymo“ knygas, kuriose yra ne skambūs, dinamiški dialogai, įvykių kaita, bet minties gylis. Nusivylusi dabartiniais autoriais, ėmiausi skaityti Čarlzą Dikensą. Tokias knygas skaitydamas maratonų neįveiksi. Peržiūrėjau savo perskaitytų knygų sąsiuvinį, kurį vedu nuo 2000-ųjų metų. Net pačiai įdomu pasidarė, kiek gi knygų perskaitau vidutiniškai per metus. Ogi tik apie 18 knygų. Palūšės bibliotekoje nuolatiniams vasaros skaitytojams, poilsiautojams, esu „įkūrusi“ amerikiečių rašytojo Džono Irvingo „draugiją“. Ji tiems, kurie geba įveikti šio rašytojo kūrybą. Tai labai sudėtingas, bet kartu nepaprastai įdomus ir originalus autorius.
Čia vis dėlto turėčiau paaiškinti, kad žmogaus santykis su knyga visada pagirtinas. Dar daugiau, sakyčiau, jis yra genetiškai užkoduotas. Ir jei žmogaus gyvenime (šeimoje, aplinkoje) nebuvo tokio poreikio, sunku tikėtis, kad jis bus išugdytas. Nebent žmogų palaužtų negalia ar jis būtų uždarytas į kalėjimą…
Taip jau nutiko (tebus dėl to kaltas Kosmosas!), kad mūsų kalbėjimas pasisuko ne naujoviškos bibliotekos kryptimi. Bet juk visa, kas per sekundes sujungia su visu pasauliu ir jo informacija, yra ir Palūšėje, ir Strigailiškyje.
Kitaip būti negali. Vyresnioji karta, kurios mokyklose nebuvo nei interneto, nei kompiuterių, buvo priversta prisiderinti prie laiko pokyčių. Mums velniškai pasisekė matyti bene didžiausią virsmą informacinėje sklaidoje: nuo laikraščių iki interneto portalų, nuo laidinių telefonų (ir tie ne visuose namuose buvo) iki šiuolaikinių modernių ryšio priemonių. Ir mūsų karta susitvarkė! Bibliotekoms teko mokyti kitus, mokantis pačioms. Iš tos informacinės tamsos išsiplėšėme, bet ir dabar į biblioteką ateina žmonės prisėsti prie kompiuterio.
Niekada nepagalvojote, kad kompiuteris išstums knygą?
Kas gi apie tai negalvojo? Kas tik tuo mūsų negąsdino? Vis dėlto gyvenu viltimi, kad taip nebus.
Mano mintis tokia, kad bet kuri biblioteka apskritai negali būti kažkokių skaičių – gyventojų mikrorajono dydžio, skaitytojų kiekio – įkaite. Būti jai ar ne tam tikroje vietoje – vykdomos kultūros politikos apsisprendimo rezultatas.
Šia viltinga mintimi ir gyvenkime. Kosmosas juk viską sudėlios tinkamai. Dėkoju Jums už pokalbį.
Kalbėjosi Vida Žukauskaitė
Nuotraukos autorės ir iš Ritos Ramanauskienės asmeninio archyvo
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KELIAI IR KRYŽKELĖS iš dallies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
1 komentaras
Ačiū! Gražus straipsnis apie Ritą!.