Visagine. Vikipedijos nuotrauka
Apie Lietuvos miestą Visaginą sužinojau, kaip ir daugelis kitų užsieniečių, dėka britų ir amerikiečių serialo „Černobylis“, kuriame Ignalinos AE atliko garsiosios Černobylio vaidmenį. Tačiau, priešingai nei dauguma užsieniečių, kuriems ši istorija buvo tik dar vienas vakaro šou, aš vis grįždavau mintimis prie šio miesto ir vieną dieną nusprendžiau ten apsilankyti.
Pripetėje. Vikipedijos nuotrauka
Prisipažįstu, man, gimusiai 1987-aisiais Kyjivo pakraštyje, Černobylio tragedijos tema niekada neatrodė tolima: klasės auklėtoja buvo perkelta iš Pripetės ir daug pasakojo apie savo gimtąjį miestą, kaimyniniame name su memorialiniu Černobylio varpu kieme gyveno buvę Černobylio zonos gyventojai, o garsiose 1986 metų gegužės pirmosios parado Kyjive nuotraukose matyti kelios nėščios mano draugių mamos. Mokykloje, kur mokiausi, vis dar veikia Černobylio atminimo muziejus, kuriame kasmet balandžio 26-ąją vyksta atminimo renginiai. Aš daug skaičiau apie šią technologinę katastrofą, mąstydama apie jos dvejopą vaidmenį istoriniame kontekste: sprogimas ketvirtame ČAE reaktoriuje sugriovė šimtų tūkstančių žmonių gyvenimus, bet paleido grandininę reakciją, kurios rezultatas buvo SSRS žlugimas — pripažįstu, fizikinės metaforos čia skamba gremėzdiškai, bet jos geriausiai perteikia neišvengiamumo jausmą. Atominiai miestai-satelitai buvo neįgyvendintos sovietinės svajonės įsikūnijimas, tačiau kaip skirtingai susiklostė jų likimai!
Pirmą kartą į Visaginą nuvykau su savo kūrybinės rezidencijos „Meno Bangos“ kolega, jaunu poetu Linu Daugėla . Jis nemokėjo rusų kalbos, todėl prašė manęs išversti užrašus ir skelbimus ant sienų. Liną, gimusį jau XXI amžiuje, čia viskas stebino: čeburaškos kiosko vitrinose, grafičiai kirilica ant apleistų pastatų, benamės katės gatvėse, laikraščių pardavėja, kuri pasisveikino rusiškai. Stebėdama kolegos reakciją, supratau, kaip jo vaikystė jau europietiškoje Lietuvoje skyrėsi nuo mano postsovietinės. Iš pradžių Visaginas man irgi pasirodė kiek slegiantis — lyg būčiau atsidūrusi viename iš tų amerikietiškų žaidimų apie zombius ir komunizmo vaiduoklius. Norėjosi greičiau grįžti į Ignaliną ir parašyti emocingą įrašą socialiniuose tinkluose, kaip „depresyviausią Lietuvos vietą“ ar „vatnikų miestą“.
Tačiau vieną iš paskutiniųjų rezidencijos dienų mes su Linu ir poetu bei fotografu Ričardu Šileika nusprendėme dar kartą pasivaikščioti po Visaginą ir išgerti kavos vietinėje kavinėje prie ežero. Prisipažįstu, tikėjausi išvysti įstrigusį praeityje sovietinio tipo bufetą, bet patekome į šiuolaikinę trečiosios bangos kavinę, kuri nenusileistų nei vilniečiams, nei kijeviečiams kavos mėgėjams. Be to, sutapimas, kad susitikome vieną iš kavinės savininkų — veikiančios atominės elektrinės inžinierių. Jis trumpai papasakojo, kaip derina darbą IAE konservacijoje su svajonės apie kavos vietą visaginiečiams įgyvendinimu. Tuomet nusprendžiau, kad pati turiu daugiau sužinoti apie šį nepaprastą miestą, o ne tik kartoti pirmus paviršutiniškus įspūdžius ir stereotipinius vaizdinius.
Visagine, 2025. Fotografavo Svitlana Kostrykina
Šiuo metu dirbu prie knygos apie Lietuvą ukrainiečių auditorijai ir suprantu, kad Visaginui skirta dalis tapo bene didžiausia. Iš pradžių planavau pavadinti ją „Pertrauktas drugelio skrydis“. Mane sužavėjo faktas, kad miesto planas primena skrendantį drugelį — keturi sparnai suformuoja arterijas aplink keturis mikrorajonus. Tačiau dėl elektrinės uždarymo ir gyventojų išvykimo Visaginas žemėlapyje liko tik pusė drugelio. Istorija, kaip „sovietinė utopija virto lietuviška distopija“, atrodė parašyta iš anksto, bet patogūs naratyvai dažniausiai būna patys pavojingiausi.
Visagine, 2025. Fotografavo Svitlana Kostrykina
Bendraudama su visaginiečiais sužinojau, kad pastaraisiais metais (nuo koronaviruso pandemijos pradžios) į miestą grįžo nemažai emigrantų. Daugiausia tai jauni žmonės, kurie gyveno užsienyje, o dabar nori įgyvendinti savo idėjas tėvynėje. Mieste vienas po kito atsidaro nauji verslai — nuo kavinių ir kepyklų iki turizmo agentūrų ir tekstilės spaustuvių. Entuziastai organizuoja ekskursijas, kuria edukacines erdves vaikams ir festivalius suaugusiesiems. Kai šią vasarą vėl lankiausi Visagine, pamačiau ant senų pastatų ryškius vietinių menininkų pieštus muralus atomine ir lietuviška tematika bei darbo pasiūlymus elektrinėje. Eidama per miesto parką (rinkdama mėlynes pakeliui) mačiau naujas vaikų žaidimų aikšteles — jų anksčiau arba nebuvo, arba nepastebėjau. Bet kokiu atveju, gyvenimas mieste, kuris ką tik atšventė savo 50-metį, tikrai virė. Tai įkvepia ir suteikia viltį, kad ukrainiečiai, pasitraukę dėl karo, vieną dieną taip pat grįš su savo unikaliomis patirtimis ir idėjomis, praturtindami kultūrinį gyvenimą regionuose, kuriuose dabar vyksta kovos arba jau yra okupacinė valdžia.
Ir čia neįmanoma nekelti dar vieno sudėtingo klausimo — rusų kalbos, kuri Ukrainoje per invazijos metus iš daugelio gimtosios ir kasdienės kalbos virto trigeriu. Diskusijų temperatūra milžiniška — internete galima išgirsti ir tokius pasakymus kaip „kur kalba rusiškai — ten ateina Rusijos kariuomenė“, ir „tai ne Putino kalba, o mano tėvų“. Viešas rusų kalbos vartojimas Ukrainoje dažnai prilyginamas prorusiškai pozicijai, tačiau tuo pačiu nemažai ukrainiečių, tarnaujančių kariuomenėje ar savanoriaujančių, namuose kalba rusiškai. Man, iš daugiatautes šeimos kilusiai, tai taip pat aktualu, todėl gerai suprantu visaginiečius, kurie sako, kad kalbos nesieja su politika ir nepalaiko Rusijos (nors žino, kad yra tokių, kurie palaiko).
Daugelis, manau, sutiks, kad rusifikacija — tai istorinių įvykių pasekmė. Bet tapatybės klausimas — kur kas sudėtingesnis. Dainininkė Alina Orlova, gimusi Visagine, viename interviu sakė, kad nesijaučia nei lietuve, nei ruse, — ir tai mane nustebino, nes būtent per A. Orlovos dainas aš ir daugelis mano draugų pirmą kartą išgirdome lietuvių kalbą dar 2008-aisiais.
Visagine, 2025. Fotografavo Svitlana Kostrykina
Apie Visaginą rašyti sunku, nes klasikinė triada „tezė–antitezė–sintezė“ čia neveikia. Kiekviena tezė skyla į kelias naujas tezes ir antitezes, o pasiekti valdomą sintezę (vėl prašosi branduolinės metaforos) nepavyksta. Apie šį miestą galima rašyti kaip apie „kitokią Lietuvą“, nes čia balkonuose kabantys kompaktiniai diskai vaiko balandžius, o meniu galima rasti kažkada Maskvoje madingos raf kavos. Arba kaip apie „tokią pačią Lietuvą“ — apie ežerus, miškus, mėlynes miesto centre, gebėjimą net sovietinius daugiabučius paversti jaukiais (tai tikra lietuviška supergalia — pakanka pažiūrėti į Vilniaus kvartalo pastatus Visagino miestui broliškame Slavutyčyje) ar apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Žalia aikštelė“, sukurtą pagal Ignalinos AE darbuotojų ir miesto gyventojų pasakojimus. Galima rašyti kaip apie miestą, kuriame klesti žmonių iniciatyvos ir į kurį norisi grįžti, arba kaip apie miestą, kur paplitę narkotikai, o jaunimas trokšta išvykti.
Svarbiausia — rašyti ir kalbėtis apie miestą ir su jo gyventojais, neleisti susiformuoti patogiems naratyvams, kurie plinta greitai ir nepastebimai viską nuodija — tarsi gama spinduliuotė. „Atomic past, bright future“ — tokį užrašą ir branduolinio grybo vaizdą siūlo vietinis drabužių prekinis ženklas „Visaga“, ir aš susitaikau su mintimi, kad nuo radioaktyvių metaforų niekur nepabėgsi. Galbūt susitaikymas ir savo „atomic past“ priėmimas yra pirmasis žingsnis link to, kad „future“ būtų „bright“.
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS TAKAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
