Palūšėje. Nuotrauka iš www.ignalina.info/marsrutai/
Palūšė snaudžia praeities prisiminimuose. Jaukiai ramus miestelis, o gal kaimas, kartais gal prabudęs, ramiai mintimis aplanko buvusio šurmulio vietas, pamąsto ar pasvajoja jose, gal šiek tiek paliūdi prabėgusios jaunystės ir dunkso toliau. Ant kalno tebestovi buvusios turistinės bazės likučiai, vietoj tuometinės šokių estrados – akmens amžiaus ekspozicija – irgi gan simboliška. Vietoj kažkada šalia bazės buvusio aukštaitiškų valgių restorano bandė kurtis šiuolaikinės valgyklos – kitaip jas sunku pavadinti, bet, atrodo, užsidarė gal net ilgesniam laikui. Kiek gyviau senojoje valtinėje. Net sunku suskaičiuoti, kiek dešimtmečių ji stovi. Tiesa, ją gal jau reikėtų vadinti kitaip – valtinė-užkandinė. Lankytojai ten dažniau užeina picos negu valties. Tiesa, dabar, pamatę kainas, kiek rečiau. Nebėra pašto. Dabar ten nuomojami kambariai. Užtat senoji, be vieno vinies statytoji bažnyčia yra. Gyvybės įpučia Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centras. Tebeveikia biblioteka. Pakeleivis badą numalšinti gali „Piratų bare“, nusipirkti kažko būtiniausio šalia esančioje kaimo parduotuvėje. Jei pasiseks – dirbs žuvų rūkykla – paskanaus Aukštaitijos ežerų žuvies.
Snaudžia Palūšė. Netgi rugpjūčio regata būna tokia nedidelė, šeimyniška. Lyg giminės susirinktų kokio jubiliejaus atšvęsti. Kitu metu – ramybė. Prisiminimai.
Bėga metai. Net ne metai. Dešimtmečiai. Ir prisiminimai blėsta, tapdami vis blyškesni, miglotesni, vis labiau panašėdami ne į prisiminimus, o į nerealias vizijas, išplaukusias iš – nebesuprasi – praeities ar ateities ūkų. Nieko nuostabaus, juk visai šalia tebėra senųjų amžių pilkapiai, kuriuose tebeguli mūsų protėviai, kurie ko gero dar buvo ne lietuviai, o aisčiai, prisimenantys gyvą ir kraštą turtinusį Gintaro kelią bei prekybą su Romos imperija. Pilkapynas rodo, kad jau tada Palūšė buvo svarbi gyvenvietė. Jau kiek vėliau, apie septintą amžių, baigiantis aisčių migracijai, aisčiai pamažėliais virsta lietuviais aukštaičiais, kokiais ir išlieka dabar, praėjus beveik pusantro tūkstančio metų.
Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia.
Nuotrauka iš www.ignalina.info/lankytinos-vietos/
O kas buvo ne tokioje gilioje praeityje? Šumskių valdomas Palūšės palivarkas minimas jau 1651 m. Čia gyveno ir dirbo amatininkai: staliai, audėjos, žvejai. XVII–XVIII a. Palūšė buvo svarbi gyvenvietė, turėjusi plačius prekybinius ryšius. Gausėjo gyventojų žydų. Jie turėjo savo sinagogą. 1757 m. (kitais duomenimis 1750 m.) pastatyta katalikų bažnyčia. XVIII a. buvo atidaryta mokykla. 1862 m. nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, ėmė augti Ignalina, o Palūšės reikšmė sumažėjo. Sovietmečiu kaime įkurta Ignalinos turistų bazė. Nuo 1950 m. „Aušros“ kolūkio centras, žuvininkystės ūkio pagalbinė gyvenvietė. Veikė terpentino cechas, paštas, girininkija. 1984 m. įkurtas Ignalinos kelionių ir ekskursijų biuras. 2007 m. Palūšei suteiktas kurortinės teritorijos statusas.
Turtinga mūsų Palūšė. Vienintelė tokia Lietuvoje. Nepakartojama. Praeityje skendinti. Ir tarsi ant tilto į ateitį stovinti. Tik į kokią ateitį?
Kai manęs paklausė, kokią Palūšės ateitį įsivaizduoju, labai lengvai sutikau atsakyti, parašyti, įsivaizduoti. Ir…užstrigau. Nes nežinau. Galiu tik pafantazuoti.
Štai vieną dieną vaizduojuosi kaip vėl atgimsta senoji bazė, o iš įvairiausių pasaulio kraštų vasaromis važiuoja turistai pasiplaukioti Lūšių, Asalnų, Almajo, Šakarvų, Pakaso ežerais, užlipti ant Ladakalnio, pernakvoti palapinėse, pasėdėti vakarais prie laužo. Vėl sugrįžta instruktoriai, tiesa, jau ne tie, senieji, bet nauja karta. Juk, atrodo, dar aidi ausyse paskutiniųjų žygių skambesys. Bet… Bet sapnas greitai sklaidosi realybėje, nes ir mažiausiems aišku, kad „laiko nesustabdysi“, ir atgimti tam, kas jau senokai mirę – neįmanoma. Pasikeitė laikai, skoniai, poreikiai, galimybės. Aišku, kad dabar nebesusirinktų ir tokios grupės. Kitaip turistauja šiandieniniai žmonės.
Gaveikėnų vandens malūnas.
Nuotrauka iš www.ignalina.info/lankytinos-vietos/
O gal Palūšė – miestas, kuriame randasi turistiniai viešbučiai, restoranai, pramogų centrai. Toks vidurys tarp Birštono ir senosios Palūšės. Juk vietos labai tinkamos. Palūšės — Meironių – Gaveikėnų — Ignalinos žiedas, tolėliau – Tauragnai, Zarasai, Visaginas. Visko visiems skoniams… Koncertai po atviru dangumi, dviračių takai palei ežerus, žiemą – baseinai ir kėglinės. Tik kuo tada Palūšė skirtųsi nuo kitų kurortų? Ar reikia tokio žiedo? Dar vienos Ignalinos. Du centrai šiam kraštui, ko gero per daug. Net ir Ignalina šiandien yra apmirusi. Tačiau joje bent yra viešbučių, restoranų, sporto ir kultūros centrai. Matyt, apie didesnio miesto ateitį ir turėtų galvoti ji. Ignalina jau yra rajono centras, turintis administracinę, ekonominę ir kultūrinę sąrangą, būdingą miestui. Palūšės stiprybė slypi ne konkurencijoje – ji gali būti ramybės, gamtos ir tradicijų centras, o ne administracinė ar pramoninė vieta. Jeigu Palūšė bandytų pralenkti Ignaliną dydžiu, ji greičiausiai prarastų savo išskirtinumą ir taptų dar viena urbanizuota vietove. Gal reikėtų ne konkuruoti, o papildyti – Ignalina — miestas su paslaugomis, infrastruktūra, administracija, o Palūšė – žalia ir gaivi prieplauka kupina kūrybinės fantazijos.
Vandens bokštas – seniausias Ignalinos pastatas. Nuotrauka iš Vikipedijos
Kitą dieną matau kitą vaizdą. Palūšė — nedidelis, bet modernus turistinis kaimas. Nereikia nei didelių turistų srautų, nei didelių viešbučių ( vienas lyg ir būtų — ir užtenka), nei didelių restoranų. Maži apgyvendinimo nameliai. Gal ir kuklūs, bet švarūs ir modernūs. Pritaikyti gyventi ne vieną dieną. Maži restoranėliai su vietiniu maistu ir meniu. Aukštaitiška virtuvė. Kulinarinis turizmas. Juk tokia pretenzija buvo. Ji buvo patraukli. Pramogų centras – šachmatų klubas, konferencijų salė. Menininkų plenerai, vizionierių diskusijos, gal net kibervaržybos. Renginiai, kurie nėra kameriniai ir kurie nėra labai masiniai. Konferencinis-kulinarinis turizmas padėtų įveikti sezoniškumą. Juk vandens turizmui Lietuvoje skirti trys-keturi mėnesiai – ir viskas. O varžybos, diskusijos, galėtų vykti kiaurus metus. Tik vėl – būtina pasirūpinti, kad Palūšėje būtų ką veikti ir po diskusijų. Pradedant nuo vaikščiojimo sveikatingumo taku, Lūšių ežero pakrantėmis, baigiant gastronomine egzotika, bent minimaliomis sveikatingumo ir atsipalaidavimo paslaugomis. Gal ir bažnyčia galėtų tapti ne tik sakraline erdve, o ir kamerinių koncertų vieta. Pilkapiai – gyvosios istorijos muziejumi po atviru dangumi. Palūšė taptų ramybės oaze, išsaugojusia savo senąją dvasią, bet siūlančia modernią šiandieną.
Tik koks tas modernumas šiandien? Ko išties nori globalaus ir virtualaus pasaulio vis labiau blaškomas ir keičiamas XXI amžiaus žmogus? Ar jis pats supranta? Jei ne, tai kodėl turi skubėti suprasti Palūšė?
Palūšėje. Nuotrauka iš www.ignalina.info/marsrutai/
Tepabūna Palūšė kryžkelėje. Ir tegul tai jos nejaudina. Ji rami, kupina kūrybinės jėgos. Ji gali gundyti ir vilioti, bet šiandien ne tas jai svarbiausia. Ateities Palūšė galėtų būti vieta, kur žmonės atvyksta ne tik pailsėti, bet ir prisiliesti prie gyvos gamtos, istorijos, bendruomenės. Bendruomenė ir turėtų būti šių pokyčių šeimininkė. Tik patys Palūšės žmonės gali nuspręsti, kiek turizmo yra pakankamai, kiek dar ko reikia ir koks turi būti jų kaimas. Ir nuspręs.
Sakoma – laikas parodys. Laikas neparodys. Laike tiesiog atsitinka taip, kaip atsitinka. Bet nebūtinai taip, kaip planuojama ar siekiama. Matyt ir čia, mūsų žemėje, laikas ir laikmetis bus tik erdvė, kurioje atsakymų ieškosime ir juos rasime mes. Mes patys.
Nes nėra kur skubėti.
Visa ateitis yra mūsų.
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KELIAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
