
Jonas Mekas 1973 m. Nuotrauka iš
https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibitions/jonas-mekas-virtuali-paroda/
Kiekvieno filmo peržiūra man yra vienkartinė: pirmojo karto nepakartosi, bet kai kuriems darbams sugrįžus atsiveria nauja klausa ir nauja šviesa. Vakar naktį, atostogų ritme, vėl, jau trečią kartą, peržiūrėtas vienas iš ilgesnių Jono Meko filmų „As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“, ir aišku, kad man svarbiausia čia ne siužetas, o žvilgsnis, kuris veikia jauną žmogų kaip laikysena prieš nežinią. Tad šis tekstas — bandymas nusakyti poveikį, o ne aprašyti kūrinį: ką reiškia gyventi su žvilgsniu, rodančius trumpus grožio blyksnius.
Mekas rodo, kaip sugyventi su nežinomybe ne ją „įveikiant“, o praleidžiant per jautrią, kantrią kasdienybės optiką, kurioje prasmė atsiranda iš smulkmenų. Tokia laikysena padeda, kai meilė ateina, keičia kryptį ir praeina, o mirtis pasirodo be įspėjimo. Laikysena nežada saugumo, bet augina mus likti akimirkoje, kol ji dar tebevyksta. Fragmentai, ištikimai surinkti ir dosniai dalijami, virsta nešiojama atmintimi — mažais, bet tvirtais namais pakeliui.
„Aš nekuriu filmų, aš tiesiog filmuoju“ — ši frazė perkelia vertę iš didžių planų į šviesias smulkmenas, kur iš tikrųjų ir praeina didžioji mūsų gyvenimo dalis. Prasmė čia nėra paminklas; tai praktika, sakanti: „pamiršk amžinumą, mėgaukis“, nes tai, kas greit praeina, gali būti santūru būsenai, jei jai suteikiama dėmesio. Kai fragmentai saugomi švelniai, jie tampa it kambariu, į kurį galima sugrįžti, paliekant greitai bėgančio laiko entropiją ir institucinį užmaršumą.
Šiandienos Lietuvoje priklausymas dažnai turi būti judantis: studijos svetur, terminuoti darbai, grįžimai, po kurių vėl išvykstama, o 2023 m. net 63,9% emigrantų buvo 15–44 metų. Tokiose trajektorijose diaristinis gestas stabilizuoja tapatybę jos neužšaldydamas: sugrąžina į laiką ir neleidžia laikui ištrinti. Tai ir priešgreitis: atmetama privaloma įtampa, deprogramuojamas kritinio mąstymo refleksas, pasirenkama likti su kadrais, kol jie patys parodo savo formą. Maži, kartojami veiksmai — minutė garso, trumpa pastaba, vėlyvas naktinis sujungimas — krauna prasmę ne tezėmis, o ritmais.
Meilė yra labiau orų kaita nei užkariavimas: kuklūs ritualai — gimtadieniai, virtuvės stalai, pasivaikščiojimai sutemose — laikomi trumpais rojaus blyksniais, kurie ir yra pakankami. Kai atsiranda atstumas ar nusivylimas, verta grįžti į vaizdus ir garsus, kad pajaustum, kaip džiaugsmas sutelpa šalia skausmo, nemeluojant apie nė vieną. Gedulas šioje laikysenoje nėra ištrynimas; tai montažas, kuriame akimirkos sugretinamos taip, kad atmintis atliktų lėtą nešimo darbą. Toks kuklus etiketas nekuria teatro nei sielvartui, nei laimei — tiesiog padaro vietos tiesai būti.
Filmas nėra portfolio, o gyvenimas, kurį galima perskaityti dar kartą, nes dėmesio gija nebuvo nutraukta. Galų gale pamoka paprasta ir reikli: sutikti pasaulį taip, kaip jis ateina, kadras po kadro, tikint, kad kitas žvilgsnis bus dovanotas, o ne paimtas. Ateitis nežadėta, bet galima išmokti stebėti, išlaikyti ir dalytis, kad trapumas nevirstų griūtimi.
Jei norisi pratimo, kuris virsta įpročiu: kartą per savaitę išsaugok vieną fragmentą, pavadink jį paprastai, nesistenk optimizuoti, sujungti be perfekcionizmo ir leisk laikui pačiam pasiūlyti tvarką. Vėliau, kartą per mėnesį susitikt su bičiuliais: pirmiausia žiūrėk ir klausyk tyloje, tik po to kalbėk — dažnai prasmė atsiveria iš gretimumo, o ne iš paaiškinimo. Ir tame yra visas, visas paprastumo grožis.
Linkėjimai tau.

