2026 m. Jaunųjų filologų konkurso laureatai ir vertintojų komisijos nariai. Organizatorių nuotrauka
Man visada įdomu stebėti, kaip vieni įvykiai arba pažintys nuveda prie kitų, kaip viskas tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, kadaise pasiūliau „Meno bangoms“ savo tekstą, o dabar „Meno bangos“ vis pasiūlo man ką nors parašyti. Kadaise dalyvavau Jaunųjų filologų konkurse, o dabar esu vertinimo komisijoje. Tame pačiame konkurse kadaise sutikau Vainių Baką, o vėliau mūsų keliai susiėjo Vilniaus universitete ir buvo smagu – naujas svetimas pasaulis tapo mažiau svetimas.
Apie Jaunųjų filologų konkursą sužinojau 2008 m., tąkart lietuvių kalbos mokytoja paskatino nusiųsti savo eilėraščių. Nustebau laimėjusi rajoninį etapą, bet dar labiau – gavusi kvietimą į respublikinį. Vis dar pamenu, kokį jaudulį jaučiau ten važiuodama ir klausydama, kaip Regimantas Tamošaitis, vėliau tapęs mano dėstytoju, aptaria paaugliškus mano rašymus. Vargu ar tada supratau šio konkurso reikšmę, tačiau buvo įdomu pamatyti rašančius bendraamžius ir malonu žinoti, kad rašome ne, kaip sakoma, į stalčių: kad mūsų tekstus skaito, atidžiai vertina įdomūs, išsilavinę ir kūrybingi žmonės. Daugiau aiškumo atsirado po metų, kai, jau studijuodama, kaip savanorė prisijungiau prie organizatorių komandos.
Matymo laukas dar labiau išsiplėtė, kai prieš kelerius metus buvau pakviesta vertinti jaunųjų eseistų ir publicistų darbus. O, kiek jaudulio buvo – ne ką mažiau nei tąsyk, kai pati buvau dalyvė. Ir koks iššūkis – atrinkti geriausius iš geriausių, o vėliau dar ir aptarti darbus su moksleiviais. Kaip gerai, kad šį kelią žingsnis į žingsnį einu su Gintare Adomaityte.
Šiųmetis konkursas – jau 58-as. Kaskart vykstantis vis kitame mieste, šiemet dalyvius jis pakvietė į Molėtus – ežerų kraštą. Nuo ramiųjų ežerų iki plačiųjų jūrų – taip galėčiau apibūdinti ir šiųmetinį, ir kitus, žinodama, kad jauniesiems filologams po konkurso niekas nesibaigia – jie studijuoja filologiją arba žurnalistiką, tampa poetais arba prozininkais, leidžia knygas, imasi vertimų. Konkursas – tramplinas, kur galima gauti gerų patarimų ir išsigryninti kryptį.
Konkurso diena – išties turininga: ne tik susipažįsti su iš tolimiausių Lietuvos kampelių atvykusiais talentingais mokiniais, bet ir pasikalbi su kitais komisijų nariais, pasidalini įžvalgomis. Sužinai, kuo šiemet išsiskiria prozininkai ar poetai, kokios temos vyrauja vertimų ar kalbos darbų sekcijoje.
O kokie gi šiemet buvo man geriausiai pažįstami jaunieji filologai – publicistai ir eseistai? Pradėkime nuo pirmąja vieta įvertinto Manto Jaksebogos, konkursui pateikusio brandų, įdomų, įvairiapusį tekstą apie vertėją, poetą, inžinierių, geografą Liną Brogą. Mantas ne tik puikiai valdo žodį, bet ir geba dirbti su šaltiniais. Konkursui jį ruošė mokytoja Gitana Kavaliauskaitė. Antrąja vieta įvertinta Irmantė Petrošiūtė, kurios eseistika išsiskyrė gyva kalba, stipriais palyginimais, puikia saviironija, kūrybingumu ir itin įtraukiančiais tekstų pavadinimais. Kai kurios Irmantės aprašytos scenos tokios ryškios ir detalios, kad norėtųsi jas pamatyti kino ekrane. Ją konkursui ruošė mokytoja Jolanta Šmitienė. Trečioji vieta skirta Faustui Pališkiui – jis parengė interviu ciklą su savo krašto – Jurbarko – šviesuoliais, mėgindamas rasti atsakymą, kaip meno žmonės regi gyvenimo prasmę. Interviu – sudėtingas žanras: nuolat turi sukti galvą, kaip atskleisti pašnekovą, kaip padaryti, kad pats netaptum pagrindiniu pokalbio veikėju, bet ir neliktum nematomas. Faustui pavyko įveikti šiuos iššūkius. Konkursui jį ruošė mokytoja Vilija Bartusevičienė.
Guoda Baldauskaitė, kurią ruošė jau minėta mokytoja Jolanta Šmitienė, konkursui pateikė tekstą apie medžioklę ir santykį su tėčiu: „Zuikio arbata“. Tai gražus ir įtraukiantis pasakojimas, atskleidžiantis jauno žmogaus brendimo istoriją ir nagrinėjantis medžioklės moralumo arba amoralumo klausimą. Roko Barausko tekstai išsiskyrė netikėtomis pabaigomis ir grakščiais perėjimais nuo kasdienybės detalių iki platesnių apibendrinimų. Ruoštis konkursui jam padėjo mokytoja Vitalija Indrišionienė. Ji į konkursą atlydėjo dar vieną dalyvę – Perlą Maminskaitę, kuri parašė filosofinį esė rinkinį. Perlos tekstų kalba – sodri, vaizdinga, poetiška, o temos aprėpia pamatinius dalykus.
Eimantė Flemingaitė parašė istorinį labai išsamų tekstą apie Židikuose gyvenusius žydus, ji pateikė ne tik daug reikšmingų statistinių duomenų, bet ir, remdamasi šaltiniais, atkūrė žydų gyvenimo kasdienybę. Kaip ir Mantas Jakseboga, ji puikiai dirba su šaltiniais. Ją konsultavo mokytoja Romualda Žilinskienė. Mokytoja padėjo ir Emilijai Šiaudvytytei, kurios darbo tema – šokis. Emilija, remdamasi asmeninėmis patirtimis, analizavo, kaip šokis tampa vidinės būsenos išraiška. Tai išsamus ir kelis lygmenis paliečiantis tekstas: kas apskritai yra etnokultūra ir šokis, kokią patirtį ji nešasi iš šeimos ir šokdama pati, ir kokią simboliką atskleidžia kolektyvinė patirtis.
Ryškiai sužibėjo poetiškas Smiltės Gylytės tekstas. Tai metaforiškas ir jautrus darbas, kuriame drąsiai kalbama apie baimes, skausmą, klaidas. Meninė filosofinė refleksija. Smiltę konkursui ruošė mokytoja Laimutė Valantiejienė. O Gabija Šukaitytė parašė tekstą apie uteniškę sodų rišėją Ireną Eitminavičienę. Gabija atskleidė savo mitologinį žvilgsnį, gebėjimą būti dėmesinga pašnekovei, talentą įžvelgti simbolius ir kurti atskirų teksto dalių pavadinimus. Konkursui ją ruošė mokytoja Zita Treinienė.
Nors šiemet konkursas buvo trumpesnis, truko tik vieną dieną, tikiu, kad dalyviai spėjo susipažinti ir gyvenimo keliais juos dar kur nors suves.
Ne šiaip sau pristatydama dalyvius miniu ir juos ruošusius mokytojus. Kelerius metus dirbdama komisijoje matau, kad naujus konkursantus atlydi tie patys mokytojai ir mokytojos. Galvoju, kiek atsidavimo reikia ne tik atlikti pagrindines darbo pareigas, bet ir užsiimti papildomu ugdymu, ir kokios aštrios akies, kad pamatytum gabų vaiką. Esu tikra, kad be mokytojų paskatinimo ne vienas jų liktų nepastebėtas. Šioje vietoje prisimenu ir savąsias lietuvių kalbos mokytojas: Stasę Švilpienę ir Marytę Šalakienę, kurios ragino skaityti daugiau, nei priklauso pagal mokyklinę programą, domėtis plačiau ir rašyti pačiai. Beje, Marytės Šalakienės dėka vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje nuėjau į Gintarės Adomaitytės knygos „Gražuolės vaikai“ pristatymą. Iš jo išėjau nejusdama žemės po kojomis – pirmą kartą mačiau žmogų, kuriam literatūra yra gyvenimo pagrindas. Manau, tada ir užsimezgė mane ir ją saistanti gija. Būtent jai esu dėkinga už kvietimą prisijungti vertinant moksleivių darbus.
Tikiuosi kurį laiką čia dar pabūti. O kad ir man, ir jauniesiems publicistams bei eseistams būtų lengviau, svarbu pasakyti štai ką: į kritiką nereikėtų žiūrėti kaip į puolimą. Diskusija apie tekstą neturėtų tapti kova. Jei esate pakviesti į respublikinį etapą, vadinasi, jūsų tekstai mums, vertintojams, patiko. Jei kritikuojame, tai todėl, kad norime parodyti ne silpnąsias vietas, o išryškinti stipriąsias. Pagyros yra tuštybė, jos ne augina, o užkerta kelią judėti pirmyn. Bent jau eseistikos ir publicistikos sekcijoje. Bet manau, ir kitose.