Fotografavo Ričardas Šileika
„Neabejotinai žmogų sukuria aplinka, tačiau „savikūryba“ nugali aplinkos įtaką (tam reikia labai daug dvasinių jėgų). Neturiu užtektinai patirties, kad kurčiau save, todėl man labiau daro įtaką aplinka. Gal po trisdešimties metų bus kitaip, bet kol kas po truputį kuriu save“– teigia Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos abiturientas Tomas Blažiulionis. Publikuojame Tomo apsakymą, už kurį autorius Jaunųjų filologų konkurse (Palanga, 2024) pelnė laureato vardą. Rašytojos Dainos Opolskaitės pokalbį su Tomu Blažiulioniu skaitykite čia https://www.menobangos.lt/tomas-blaziulionis-musu-karta-jauciasi-istrigusi-tustumoje/
I
Lėtai važiuoju senu, apžėlusiu keliu vidury laukų; žolė švelniai glosto automobilio dugną. Pravažiuoju andai geltona spalva perdažytą dar sovietinių laikų pašto dėžutę, kuriai besilupant, matosi trys raudoni plastikiniai saulės nublukinti kampai – buvusios Sovietų sąjungos žvaigždutės. Anksčiau pašto dėžutė buvo ruda. Už pašto dėžutės, kitoje pusėje kelio, auga laukinė obelis. Prieš penkiolika metų, kai močiutė dirbo laukuose ir nematė manęs, aš, dar mažylis, išbėgau į kelią apsidairyti. Toliausiai išdrįsau ateiti iki šios obelies, kuri tuo metu dar nebuvo apaugusi kerpėmis ir nusvirusi šlaito link. Blizgėjo pilkas, mėlynas dangus su retu debesėliu ir kvepėjo šalia augančiais javais. Nežinia kodėl, bet spoksojau į obelį, kol atsibodo, tada parėjau namo. Gal prisimenu todėl, kad tada sau mintyse sakiau: „Šią akimirką prisiminsiu“? Tos pačios dienos rytą išmokau kalbėti mintimis, nejudindamas lūpų. Keista… Prisiminimai įgauna vertę tik mokant ir suprantant savo kalbą.
Keliauju toliau ir privažiuoju beržynėlį, kurį tėvukas pasodino man gimus. Beržai svajingai linguoja į šalis – kairėn, dešinėn, rodos, mojuodami savo bendraamžiui, atvykstančiam į vienkiemį po ilgos ir skausmingos pertraukos.
Įvažiuoju į kiemą ir sustoju šalia oranžinio namo su geltonomis langinėmis ir stogo apvadais. Išlipus iš automobilio mane pasitinka nutukęs rainas katinas Šniūras ir jo geriausias draugas – nenuorama šuo Klumpius. Klumpius dėl to, kad pirmomis dienomis patekęs į mūsų namus dar mažas šunytis išsigandęs kišdavo galvą į pirmą pasitaikiusį batą, vos išgirdęs tėvuko griausmingus žingsnius. Išsitraukiu cigaretę ir atsikosėjęs įtraukiu pora dūmų prieš įsiverždamas vidun.
Įėjęs į vidų pamatau tėvuką, gulintį savadarbėje lovoje, žiūrintį kažkokį veiksmo filmą per televizorių.
– Šoferi! – sušunku pakeltu balsu.
Išsigandęs tėvukas atsisuka ir nustato rimtą veidą. Jo plika ir nuo senų laikų randuota kakta susiraukia. Jis pasikaso tabaku nudažytą savo barzdą, atsikelia iš lovos ir pasisveikina:
– O! Ką balamutas? Kaip laikaisi? Gauni bent biškį?
– Ne, negaunu, Šoferi, mergos neprisileidžia. O šiaip viskas gerai, kaip jūs gyvenat?
– Ai, gerai… Bronius mirė, girdėjai?
– Taip, Šoferi, girdėjau.
– Einam, parūkysim, pakalbėsim.
Tėvuką Šoferiu vadinu jau dešimtmetį. Jis visuomet mane pavėžindavo po kaimą, pas draugus ir į krautuvę. Pravardė jam tiko. Ir dabar kiekvieną vyrą, kuris man yra autoritetas, vadinu Šoferiu. Tėvukas – vienintelis vyresnio amžiaus vyras, kuriam jaučiu gilią pagarbą, nepaisant tėvo. Aš jį gerai pažįstu ir suprantu, o jis – mane. Gal dėl to, kad daugelį vasarų kartu su juo praleidau kalbėdamasis apie gyvenimą ir jo subtilybes po sunkių, kaimiškų dienos darbų, išvarginusių mus abu. O gal dėl to, kad jis mano tėvukas. Abiem atvejais esu dėkingas jam, kad išugdė manyje tikro vyriškumo pagrindus, svarbius man iki šios dienos.
II
Kartu sėdime verandoje, Šoferis užsidega cigaretę, aš iš paskos.
– Nuo kada tu rūkai? – su nuostaba pilna gerkle dūmų klausia tėvukas.
– Mėnuo jau, Šoferi. Valstybiniai egzaminai savo padaro.
– Mesk tą velnio pagaliuką kuo greičiau, šarlatane tu.
– Klausau, Meister, – atsakiau jam, sutrindamas cigaretę peleninėj, – beje, išsilaikiau teises prieš savaitę! Kas dabar Šoferis?
Tėvukas tylėdamas įtraukė dūmą.
– Bronius užsilenkė. Sveiką vyrą išlupo iš savų namų ir apgyvendino kokiam gyvųjų morge Vilkavišky. Nė pusmečio nereikė… O tai dar vyras buvo! Pusaklis, bet mišką pažinojo mintinai. Užsimerkęs galėdavo ateiti iki mūsų.
– Taip, prisimenu… Ir dar kokių skanių saldainių man ir broliui atnešdavo!
Valandėlę patylėjom ir baigę rūkyti pagarbiai linktelėjome vienas kitam. Išgirdusi šurmulį pasirodė močiutė.
– Anūkėlis! Seniai matytas. Oho, kaip sukūdai, kiba mama neduoda valgyt? Kuo tave dabar pavaišinus? – bėgiodama po virtuvę švelniai tardė močiutė.
– Nieko, ačiū, aš sotus, – atsakiau ir patraukiau antro aukšto link.
Antrame aukšte nuėjau į pirmąjį miegamąjį kambarį. Lubos pasirodė tarytum ir žemesnės negu anksčiau, o langai – keisti ir kreivai įstatyti. Tie patys langai, kurie, praslinkus pro juos šalia augančio ąžuolo šešėliui, dar prieš keletą metų nakties tamsoje priversdavo mane baugščiai pasislėpti po antklode. Šalia kamino, stovinčio kambario centre, riogsojo sena, laminuota netikro medžio komoda su televizoriumi, o už televizoriaus po staltiese buvo paslėptas senasis televizorius-dėžė. Valandų, praleistų prie senojo televizoriaus žiūrint neįdomius serialus, žaidžiant su žaislais, laukiant popietinių filmukų, negailiu. Ai, kiek daug visko pasikeitė mano vaikystės kambaryje, negalėčiau įvardinti.
Peržengęs du slenksčius atsiradau antrame miegamajame. Čia praleidau savo ankstyvąją paauglystę. Kampe stovėjo lova, o prieš ją, kitoje kambario pusėje, rašomasis stalas. Čia po sunkių vasaros darbo dienų vakarais grįždavau beveik sutinęs, o ryte šokdavau iš lovos vėl dirbti. Žadintuvo nereikėjo, užtekdavo klaikių gervės klyksmų ir jaunos saulės spindulio, kad prižadintų. Laisvesnėmis dienomis čia žaisdavau kompiuterinius žaidimus ir mėgaudavausi iš kaimo bibliotekos skolintomis knygomis. Šis laikas, nors paties planuojamas, atrodo labiau iššvaistytas negu praleistas pirmajame miegamajame.
Nakvosiu pirmam. Arčiau širdies.
Pasidėjęs daiktus išėjau į lauką užsirūkyti. Jau temo. Ant žalios plastikinės kėdės sėdėjo Šoferis, o šalia per atstumą tupėjo Šniūras ir Klumpius. Trise jie stebėjo besileidžiančią saulę ir debesuotą dangų.
– Ką veikiat? – paklausiau.
– Stebiu saulėlydį, mažu paskutinis, – be maivymosi paprastai atsakė Šoferis.
– Aišku.
– Žiūrėk, andai Valdas nupirko anų tėvukų sodybą. Kietas diedas. Padavė man raktus. Varytai apžiūrėt ryt? Užsuktume dar Broniaus kapą aplankyti, – paklausė Šoferis gana nerimtu tonu.
– Man tinka.
Šoferiui surūkius cigaretę ir dar kartą mane išbarus, kad rūkau, išsiskirstėme. Bet netikėtai vėl susitikome močiutei pakvietus vakarienės. Vakarieniavome tyloje.
III
Pabudau anksti. Kambary tamsu, nekrenta šešėliai. Guliu lovoje, o prisiminimai ir mintys plūsta savaime kaip čiurlenantis upelis – kreivai, su šokinėjančiais lašais ir bangomis, bet vis tiek į vieną ir tą patį tikslą. Kaip vasaros naktimis pro langą išlįsdavau ant stogo, prisėsdavau ir stebėdavau žvaigždes, kurių mieste namuose nematydavau.
Pasitrynęs veidą atsikeliu.
Susiruošęs išeinu pro galines duris, žengiu pora žingsnių ir pakeliu akis.
Stoviu netoli pagirio. Tamsiame rūke stūksantys medžiai galingai ošia. Priešais, pagiryje, stiebiasi senas, aukštas alksnis. Sekundėlei pasirodo, kad tas alksnis lenkiasi link manęs ir pradeda kažką kuždėti. Kažką, kas beklausant man sukeltų šiurpulį.
Atsitokėjęs pamatau, kad alksnis stovi kur stovėjęs, o šalia ramiai linguoja eglė ir laibas beržas. Rūke ošiantys medžiai tarytum seni prisiminimai, plūstantys į galvą. Baugu. Nežinai, iš kur jie ir kur toliau nukeliaus, bet žinai, kad jie konkretūs ir kad jie tikrai buvo išgirsti prakalbus pasąmonės balsui.
Patrinu smilkinius, paspoksau į žemę, paspardau porą akmenukų, užsidegu cigaretę. Galiausiai apsipratęs su niūriu ošimu, patraukiu namo.
Niekada nepagalvojau, koks kraupus mano vaikystės miškas. Miškas, kuriame su draugais stačiau palapines, rinkau grybus, žemuoges. Kuriame ne kartą pasiklydau ir ašarodamas išlįsdavau kitoje pusėje, tada atsidusęs ir paraudęs iš gėdos eidavau namo. Vienas iš nostalgijos prakeikimų – būtinybė susitaikyti su baisia mintimi, kad rožinė tavo vaikystė labiau panašesnė į išdžiūvusią, praskiestą ir savo raudonumą praradusią kraujo balą negu į dailios rožės žiedlapį. Kodėl daugelis lieka tupėti toje kraujo baloje ir siedami ją su savo asmenybe, užuot pagaliau atsistoję, apsivalę ir paskelbę pasauliui: „Aš ne balai, o rožių sodui skirtas!“? Mūsų žmogiškas nevalingumas… Liksi tau skirtą gyvenimą kraujo baloje arba žūsi bėgdamas iš vieno rožių sodo į kitą. Kiek laiko praeis, kol vienas, kitas ir trečias sodai atsibos? Kad ir ką pasirinksi – pražūsi. Tai kodėl nežūti apsuptam rožių?
Beeinantį namo mane išgąsdina Šniūras. Tas rainas storulis pamanė, kad būtų juokinga pasitrinti į kojas man vis dar jaučiant kraupaus miško alsavimą už nugaros. Pašoku, tada nusipurtau ir iškeikiu nutukusį katiną. Mano žodžiai jam nerūpi.
Įeinu kambarin. Pasidarau puodelį kavos. Išpučiu akis susipratęs, kad pagiry praleidau porą valandų. Prisėdu ir po truputį merkiu akis. Kojos silpsta, akyse mirguliuoja. Pagaliau girdžiu tik savo lėtą alsavimą… ir gaunu didelį, medinį smūgį!
– O! Gyvas! Ko toks ankstyvas? – su begaliniu pasitenkinimu paklausia Šoferis.
Aš šokteliu suole ir trinkteliu alkūne į radiatorių. Prunkštelėjęs, suaimanavęs nuo skausmo ir supykęs, kad senis išbaidė sapnus, pasisveikinu.
– Gero ryto ir jums…
Šoferis atsiremia į komodą ir atsigeria savo „vaistų nuo galvos skausmo“. Tai penkių litrų stiklainis, iki pusės pripildytas parudavusios nuo storo kavos tirščių sluoksnio dugne degtinės. Išgėręs porą gurkšnių jis garsiai atsiriaugėja ir klausia:
– Kada varom?
– Ką žinau… Dabar?
– Gerai, man tinka. Užsipilk benzino, toli važiuot.
Pilu degalus į automobilį iš senos sovietinės bačkos. Pripylęs pilną baką grįžtu į svetainę ir išgeriu atšalusią kavą. Už stalo sėdi Šoferis ir kerta kotletus su bulvėmis. Be dantų. Truputį šypteliu nuo vaizdo, kaip jis juos „kramto“. Pasiėmęs šakutę, kotletus suminko, kol jie tampa koše, o tada šaukštu susrebia it sriubą ir judina žandikaulį lyg „kramtytų“.
– Ėėėch, uchuchsim ych chencho chėchų chamchus, – nesėkmingai bando kalbėti Šoferis bulvių pilna burna.
– Taip, Šoferi?
Nurijęs kąsnį, Šoferis atsikosėja ir prakalba:
– Užsuksim į žento tėvų namus pirma.
Namai ne toliau kaip už penkių kilometrų. Pakeliui. Tėvukai, nepajėgdami užsiimti kaimiškais darbais, išsikraustė gyventi į miestą, o namus pardavė Šoferio pažįstamam. Šis patikėjo raktus Šoferiui.
Išriedame iš vienkiemio. Vėl pravažiuodamas tą pačią geltoną pašto dėžutę, paskutinius metus mačiusią tik laiškus su elektros mokesčiais, seniai pasiilgusią artimo draugo ar mylimojo laiško.
IV
– Kokio reikalo mes čia?
– Liepė patikrinti, ar niekas neįsilaužė per paskutinį mėnesį.
Už nublukusios žalios, truputėlį aprūdijusios tvoros stovėjo neįprastai ryškiai geltonos spalvos medinis namas. Truputėlį pakrypęs. Tolėliau buvo tvartas, plytinis. Jo šone pusiau atvertos siūbavo didelės medinės durys. Garažas traktoriui, bet be traktoriaus. Šalia didelių durų buvo šuns būda. Tuščia. Tarp namo ir tvarto kairiau laikėsi plytinis automobilio garažas su įskilusia (ir nesėkmingai bandyta taisyti) siena. Visų pastatų šiferiniai stogai apaugę samanomis. Daugelį mėnesių nepjauta žolė, atrodė, savavališkai pasigrobė asfaltuotą takelį, vedantį nuo tvoros iki namo.
Pravėrus vartelius suburzgė elektrinis varikliukas – į mus atsisuko apsauginė kamera. Šoferis jos negirdėjo, nematė, o man tai sukėlė pasibjaurėjimą. Kaip jie drįsta laikyti šiame kieme augusį žmogų svetimu!? Ko gi tikėjausi, kiti savininkai…
Apžiūrėjau tvartą – tuščia, garažas – tuščias. Išnešė seno tėvuko „Žigulio“ detales, saugotus įrankius, įmantrią varžtų ir sriegių „kolekciją“, rinktą visą pusšimtį metų. Net senas mano tėvo dviratis, kuriuo jis važiuodavo į kaimo mokyklą, o vėliau sugadino ir vėl pataisęs man mažiukui atidavė, buvo dingęs.
Supykęs ir nusiminęs įžengiau į namus. Pasirėmęs ant šalto pečiaus, Šoferis gardžiai čiulpė riekę lašinių.
– Viskas kaip ir vietoj, – seilėtomis lūpomis pasakė.
Vietoj? Tikrai vietoj? Pusės kiemo nėra! Kur jie šunį nukišo? Kuriam šrotui tas tavo „artimas pažįstamasis“ atidavė dvi kartas, sūnų ir tėvą, vėžinusį dviratį? Velniai nematė, kur dingo visas traktorius iš garažo!? Nauji „savininkai“, ech…
– Aš dar einu apsižiūrėti, – atsakiau Šoferiui praeidamas.
Ir atsikvošėjau susipratęs, kad namas tuščias. Kiekvienas žingsnis aidėjo tarsi katedroje. Kilimai, kėdės, komodos, net ir spintos buvo dingę. Nejaugi jie iškraustė ir tėvo vaikystės kambarį?
Apimtas nerimo užbėgau į antrą aukštą. Uždusęs pakėliau akis tikėdamasis blogiausio.
Iš kišenės išsitraukiau cigarečių pakelį. Užsirūkiau prie atviro antro aukšto lango. Viskas stovėjo vietoje. Paklota lova, apdaužytas darbastalis, dar nuo sovietinių laikų likę tėvo garsiakalbiai su kasečių grotuvu. Ant stalo dar buvo likusi jo mėgstamiausia knyga – „Kapinių planeta“. Šią knygą nedelsdamas susigrūdau į striukės kišenę. Vogti „svetimuose“ namuose negražu, bet knygą vis vien būtų išmetę! Ne, nepriimsiu šio fakto, teigiančio, kad čia nebe mano vaikystės antrieji namai. Gali nauji savininkai kad ir milijoną suploti už namą, bet vertė lieka erdvių prisiminimuose, o ne jų materialinėje vertėje!
Nutildęs vidinį balsą ant stalo pamačiau savo prieš dešimtmetį išdrožtą medinę zuikio statulėlę. Paėmiau ją į rankas, pavarčiau, apčiupinėjau. Smagiausi vaikystės žaislai – savadarbiai. Ši statulėlė man, septynmečiui, įrodė, kad yra maloniau mėgautis mintimis ir savo sukurtais daiktais. Ši statulėlė sutvėrė mane, kai ją sutvėriau aš. Ne, man jos nereikia… Nereikia ir knygos… Kodėl instinktyviai bandau kabintis į tėvo vaikystę? Užaugau vakardien, vaikystę beliko tik atstumti. Nereikia laikytis jos įsikibus, nes…
– Alio, Balamute, kada judam? – nuaidėjo balsas iš pirmo aukšto.
V
„Nejaugi dar nesuaugau? – į galvą lindo mintis.- Kaip visi aplinkiniai, gyvenę ilgiau nei aš, taip lengvai pripranta prie pokyčių? Toks vaizdas, kad senesniam pokytis – dar viena namų ruoša, tarp pusryčių ir pietų. Gal, kaip ir prie visų gyvenimo nuoskaudų, priprantama?“
Suspiegė stabdžiai, išlipome.
Priešais stovėjo aukšti, surūdiję ir lenkti ornamentuoti vartai, už kurių glūdėjo kapinės. Tarp daugybės akmeninių stačiakampių klestėjo krūmokšniai, gėlynai ir vešli žolė, verčianti pagalvoti apie gyvybę ir mirtį.
Šoferis žengė pirmas, atverdamas kapinių vartus, tarsi jie būtų savi. Saulėlydžių stebėjimo pasekmė… Už poros šimtų žingsnių stūksojo Broniaus antkapis. Atsisėdę ant suoliuko priešais jį tylėjome.
– Greiti pokyčiai žudo, anūkėli, – pradėjo filosofuoti senis, – prisitaikė diedas prie lūšnyno per keturiasdešimt metų, o į senių namus, išvilkę naktį, tokį šoką įvarė, kad dviejų mėnesių užteko. Padurk žmogų per sekundę ir jis pastips, durk metus ir jis pripras…
– Ką turi omeny, Meister? – truputėlį išsigandęs paklausiau Šoferio (dar gyvenime nebuvau girdėjęs jo taip rimtai kalbant).
– Turiu omeny, kad cigaretes pamiršau mašinoj. Atnešk, tu jaunesnis.
Einu pro antkapius, skaitau vardus, dažniausiai Joną ir Oną, datas, sutvėrimo ir išardymo. „Greiti pokyčiai“,- pagalvoju. Ką gi senis turi omeny? Nejaugi pokyčiai atbukina? Nejaugi pokyčiai verčia susiprasti žmogų, kad nėra nieko amžino? Gal pokytis yra viso mūsų nerimo priežastis? Juk prieš tūkstančius metų tavo šalis nepasikeisdavo nė truputėlio per šimtą, du šimtus metų. Todėl žmogus buvo ramesnis, todėl nereikėjo istorikų, nereikėjo filosofų, nereikėjo dokumentuoti pokyčio. O dabar nusisuk, neduok Dieve, sekundei ir pusė miesto nugriauta, kita pusė neatpažįstama. Atėjus pokyčiui atėjo ir profesijos, atėjo biurokratija, atėjo nerimas, kad su pokyčiu gali nespėti, o nespėjęs – mirti!
Taigi, greitas užaugimas – sava mirtis? Tranzicija, kuri daugelį iš mūsų bedraskydama, numarina iš vidaus ir palieka tik pasauly gulinčius kiautus. Bet jei išgyveni, jei sugebi suklestėti po šio nepatogaus ir pavojingo pokyčio…
Kvailys! Juk pats nešiojuosi su savimi pakelį. Kodėl užmiršau?
Susiraukęs nukeliavau iki automobilio. Atsirakinęs paėmiau cigaretes, užtrenkiau duris. Pasukau kapinių link. Buvo ramu.
VI
Besukdamas atgal į vienkiemį pastebėjau, kad dingo vienas iš senųjų ąžuolų. Kieme stovėjo mėlynas furgonas su pilna priekaba rąstų, o šalia kelmo darbavosi du vyrai. Šoferis, pamatęs tokį vaizdą, išbalo. Drebančiomis rankomis išsitraukė papirosą ir užsirūkė, nors rūkė bene prieš penkias minutes.
Sustoję kieme išlipome, pasisveikinau su vyrais – tipiniai „už bonkelę“ darbininkai. Šoferis, tyliai pritūpęs, stebėjo situaciją. Atbėgo Klumpius ir Šniūras, nesukrėsti šalia vykstančio pjovimo.
Įėjęs kambarin, paklausiau senosios, kas vyksta.
– Elektrikai aną dieną liepė nupjauti, sakė pavojingas, viduje perpuvęs, galįs bet kada nuvirsti ant namų ar elektros tinklų. Tėvukui nesakiau, jis būtų maištavęs, šautuvu išvijęs juos…
Išėjęs laukan aptikau Šoferį, sėdintį ant žalios plastikinės kėdės, sunerimusį.
– Prasideda… – sušnibždėjo jis panosy.
– Elektrikai lie…
– Žinau, – atkirto senis nelaukęs, kol pabaigsiu.
Nebe vieta man kaime. Daug kas keičiasi. Daug kas pasikeitė. Daug kas pasikeis. Pirmas teiginys savaime suprantamas, antras – virsta tikrove, trečias – pagalvojus kelia nerimą. Tebūnie ši vieta prisiminimas to, kas buvo, ir to, kas suformavo mane. Suaugti neskubu, bet ir pagalbos netrokštu. Netrokštu vaikščioti kreivu žingsniu vien dėl to, kad kūdikystėje mane vertė vaikščioti dar nesukietėjus kaulams.
Pavakarieniavęs atsisveikinu su močiute, paskutinį kartą paglostau Šniūrą, pakasau Klumpiui pilvą. Linkteliu Šoferiui – šis nereaguoja, tik stebi saulėlydį, traukia cigaretę. Padedu jam savo paskutinį pakelį. Žiebtuvėlį pasilieku.
Užkūręs mašiną visiems pamojuoju, o važiuodamas pagrindinio kelio link patvirtinu sau:
– Daugiau čia nebegrįšiu.
2023 lapkritis – 2024 sausis