Rusnė Kulevičiūtė. Fotografavo Urtė Kulevičiūtė
Jaunųjų filologų konkurse (Palanga, 2024 m.) Prozos sekcijoje prizininke tapo Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos III klasės mokinė Rusnė Kulevičiūtė. Ją kalbina komisijos narė, rašytoja DAINA OPOLSKAITĖ, kadaise ir pati sėkmingai dalyvavusi JFK – kai buvo mokinė ir kai buvo mokytoja, lydėjusi į konkursą savo mokinius, o pastaruoju metu kartu su Meno bangomis rašanti JFK istoriją.
Kaip Tavo gyvenime atsirado kūryba?
Dabar, žvelgdama į praeitį, pasakyčiau, kad kūryba visada buvo šalia. Mėgau kurti istorijas, vis dar turiu lapus su pradėtais užrašais ir pasakomis, tačiau nė viena jų nebuvo ilgesnė nei pora puslapių, galbūt to tiesiog nesureikšmindavau, nesuprasdavau, kas tai. Rimčiau į kūrybą pradėjau žiūrėti atėjusi į gimnaziją, kai rašymas tapo savita išsireiškimo forma.
Jaunųjų filologų konkurse dalyvauji jau nebe pirmus metus. Kaip vertini čia įgytas patirtis? Ar pati jauti savo augimą, esi patenkinta savo kūriniais? Ar Tau svarbi kritika, komisijos narių nuomonė?
Esu be galo dėkinga už galimybę dalyvauti Jaunųjų filologų konkursuose, nes kaskart grįžtu pasisėmusi patirties, kaip galėčiau rašyti geriau. Pastebiu, kad ir anksčiau parašytuose kūriniuose pradedu atrasti, ką galėčiau pakeisti, ko juose trūko, bet dabar jau žinau, kaip patobulinti. Augimą, rodos, tikrai jaučiu, o savos istorijos kelia džiaugsmą, tikiu jomis. Man svarbus suvokimas, kur dar reikia tobulėti, o kur – mano stipresnioji pusė, manau, šiuo požiūriu pasitikiu komisijos narių patarimais. Taip, kritikos sulaukti gali būti baisu, bet, kai suvoki, kokia tai svarbi tobulėjimo dalis, pasidaro lengviau.
Apskritai – kokia Tavo nuomonė apie autoritetus? Nemažai tenka bendrauti su jaunimu ir vis dažniau išgirstu, kad jokie autoritetai nebesvarbūs, nereikalingi, svarbu, kad pats susikurtum save. Ar Tu turi autoritetų, ar jie Tau svarbūs?
Manau, šiomis dienomis apie autoritetus per mažai kalbama, todėl jų jaunimas neišskiria, neįsivardina net sau. Žinoma, svarbu formuoti save, bet tam kartais reikia atsiremti į kitus žmones, kurie nukreiptų teisingu keliu. Ir pati apie tai nesusimąstydavau, tačiau diskusijos, pavyzdžiui, per lietuvių kalbos pamokas padėjo geriau suprasti, kas tai ir kodėl autoritetai reikalingi. Asmeniškai man autoritetai yra svarbūs, nes tokie žmonės skatina tobulėti, savotiškai įkvepia. Aš labai žaviuosi trenere R. Sudakoviene, rašytoja I. Ežerinyte, negaliu nepaminėti ir savo mokytojos A. Liutkevičienės, iš kurios išmokstu ne tik literatūros skaitymo.
Kur ieškai savo kūriniams siužetų? Ar tave įkvepia asmeninė patirtis? O gal skaitytos knygos?
Dažnai įtaką daro asmeninė patirtis, išgyvenimai, kuriuos rašydama galiu įvairiai pasukti, pakeisti, bet nenusileidžia ir skaitytos knygos ar girdėti pasakojimai, matyti spektakliai, filmai. Taip pat stengiuosi įkvėpimo pasisemti iš gamtos, nors, prisipažinsiu, kartais siužetai būna gana nenuspėjami ir verčia susimąstyti, iš kur tokie radosi.
Beje, kokia knyga Tau yra gera? Kokios knygos labiausiai įsiminė, padarė įtaką? Ką rekomenduotum perskaityti savo bendraamžiams?
Man svarbu, kad knyga mane įtrauktų nuo pat pradžių, mėgstu skaitymo eigoje likti nustebinta, nenuspėti visų įvykių. Patinka, kai užvertus knygą dar reikia laiko apmąstyti, atsigauti, sugrįžti į realybę. Manau, svarbu kad ir tai, kad veikėjų elgesys ar jausmai bent iš dalies būtų man atpažįstami, būtų lengva įsijausti. Šiuo metu laisvalaikiu skaitau užsienio autorių knygas, detektyvus bei galvosūkius, pavyzdžiui, H. Jackson ,,Geros mergaitės nusikaltimų vadovas“ ar B. A. Paris ,,Kalinė“. Be tokių knygų, rekomenduočiau paskaityti A. J. Miškinytės ,,Bitlas, Ana Orka ir aš“, G. Orwello ,,1984-ieji“, J. Greeno ,,Vėžliai iki begalybės“, Delios Owens ,,Ten, kur gieda vėžiai“.
Kaip manai, ko labiausiai reikia rašytojui: talento, patirčių, vaizduotės, gal atidaus žvilgsnio ar… dar ko kito?
Vis dar bandau suprasti, kas yra toji kūryba, bet, manau, rašytojui reikalingi visi šie dalykai. Pirmiausia, rašymas turi teikti malonumą, tai neturėtų būti daroma atmestinai ar dėl to, kad ,,reikia“. Aišku, patirtis reikalinga, kad žinotum, apie ką rašai, bet svarbi ir vaizduotė – man pačiai visada norisi sukurti ką nors unikalesnio, keistesnio, kas nėra visiškai realistiška. Yra tekę girdėti žmones sakant, kad, jei netingėtų ir norėtų, laisvai parašytų knygą ar kokią pjesę, bet aš manau, kad tam vis dėlto reikia ir nuolat lavinamų įgūdžių. Manau, rašytojystė susideda iš visko po truputį – iš paties gyvenimo, įvaldytos technikos ir iš įvairių ,,išsigalvojimų“, bet gal, svarbiausia, rašymo jausmo ir įsijautimo į pasakojamą istoriją.
Taip pat neretai tenka atrasti, kad rašytojas, kūrėjas dažnai yra vienišius. Ar Tau patinka vienatvė? O gal esi „žmonių žmogus“?
Savęs tikrai nepriskirčiau vienišiams, labai vertinu bendravimą su kitais, ypač gyvą. Mėgstu aktyvų laisvalaikį su draugais, pažintis su naujais žmonėmis, kur tik dalyvauju, stengiuosi susirasti draugų. Žinoma, kartais pabūnu tik su savimi, savomis mintimis, vien rašant vienu metu neišeina ir įsijausti į kūrybą, veikėjų būsenas, ir bendrauti su aplinkiniais. Tikriausiai svarbus balansas.
Rusne, o kiek Tau svarbi mokyklinė aplinka? Prisimenu savo mokyklinius metus ir galėčiau pasakyti, kad jie, deja, buvo gana nykūs, ne itin ką davę man, kaip rašančiai. Ką mokykla duoda Tau, kaip žmogui ir kaip filologui? Padeda ar trukdo savęs paieškoms?
Mokykloje tikrai įmanoma pasisemti įkvėpimo, ypač kai ieškau kokio nors charakterio savo veikėjui. Mokykloje apstu įvairiausių situacijų, išgyvenimų, požiūrių, mėgstu į tai įsižiūrėti. Kartais man atrodo, kad tai dvigubas pasaulis, susidedantis iš žinių ir kasdienių, bet įdomių patirčių. Manau, atrandu galimybių geriau suprasti ir supančią aplinką, ir save pačią, o tai atsispindi ir kūryboje.
Man visada smalsu paklausti, kiek reikšmingas mokytojo vaidmuo rengiantis tokiam konkursui? Ar kūrybinio proceso metu Tavo mokytoja Tave skatina, „prižiūri“, pataria ar visą atsakomybę už kūrinį esi linkusi prisiimti sau?
Man labai pasisekė, kad turiu tokią mokytoją, kuri palaiko visas mano idėjas, skatina kurti, nesvarbu, ar tai būtų proza ar eilėraščiai, ar eksperimentas parašyti scenarijų. Žinoma, padeda dėl taisyklingos kalbos, peržiūri kūrinius, kad neliktų labai daug klaidų, nelogiškumo. Tikrai kūrybos etape nesu viena. Tačiau niekada nerodau ir nepasakoju apie nebaigtus kūrinius. Iš pradžių parašau, tuomet viskas keliauja į močiutės rankas, vėliau į mokytojos ir tada jau galiu būti rami, siųsdama į konkursą.
O! Tavo pirmoji skaitytoja yra močiutė?
Taip, apie visus kūrinius močiutė išgirsta ir juos perskaito pirmoji. Pirmąjį konkursinį kūrinį parašiau pereidama iš vienos mokyklos į kitą, tad būtent ja, kadangi anksčiau ji dirbo mokytoja, pasitikėjau dėl gramatikos, stiliaus. O vėliau tai tapo tarsi tradicija – kartu skaitom, redaguojam, kalbamės apie veikėjus, siužetus, o tai, manau, sustiprino ir mūsų ryšį.
Smalsu – ar ateityje ketini rinktis filologo kelią?
Filologijos studijų rinktis neketinu, tačiau kūryba man per brangi, kad apleisčiau. Tikiuosi rašyti toliau, be to, svarstau apie žurnalistiką. Būtų be galo smagu ir ateityje dalintis tuo, ką rašau, nes man tai labai daug reiškia. Taigi, palikti kūrybos tikrai neplanuoju.
Nepalik! Sėkmės!
Kalbėjosi Daina Opolskaitė
Fotografavo Urtė Kulevičiūtė