Pasakoti apie Jeano-Baptiste’o Cabaud knygą „Mažylis su kamuoliu“ sudėtinga. Visų pirma todėl, kad knyga neįprasta, siužetas nelabai atpasakojamas, jos auditorija niekada negalėtų būti masinė. Bent jau Lietuvoje…
Kaip būtų malonu rašyti, kad knyga skirta visai šeimai, bet šis posakis yra toks nupigintas, kad gal geriau „visos šeimos“ ir neminėti.
Belieka tvirtinti, kad knyga tikrai patiks daliai suaugusių žmonių, o tie žmonės tikriausiai bus tolerantiški, poetiški, geranoriški, narsūs. Dar noriu tikėti, kad suaugę asmenys susivoks, kada ir kaip vaikui ar keliems vaikams tą knygą skaityti, o gal siūlyti jam skaityti pačiam, nors man atrodo, kad garsinis pateikimas tam tekstui labai tiktų – jį norisi išgirsti. Tad dėmesio, gerbiami teatro mokytojai ir mokytojos, studijų vadovai ir vadovės, aktoriai ir aktorės, rengiančios solo skaitymus. Būtent jus laikau tikrąja knygos auditorija, būtent jūs geriausiai žinosite, ką su šiuo trapiu tekstu veikti.
„Žinai, màžiau, tai nutiko seniai. Buvo žiema, vyko karas. Tas, kurį vadino Didžiuoju, Pasauliniu, Pirmuoju, dar ir Paskutiniuoju. Tas, kurį galiausiai nelabai bežinojo, kaip pavadinti“.
Štai kaip prasideda knyga, tad beveik jau ir aišku apie ką ji – apie karą. Apie mūšius. Apie kareivius. Ir apie berniuko kamuolį, nelauktai atriedėjusį ten, kur „žaidžia“ suaugę žmonės.
„Kamuolys šokinėjo atsimušdamas į medžius, o berniukas lėkė paskui. Kamuolys šokinėjo ant akmenų, o berniukas lėkė paskui. Tada kamuolys atšoko nuo žolės, dar kartą atšoko nuo senoje sviedinio išmuštoje duobėje žliugsinčio purvo ir sustojo vidury lauko, skiriančio dvi kariuomenes, kurios viena į kitą šaudė, o berniukas išsigandęs atlėkė jam įkandin. Tai buvo jo lobis.“
Knyga jau randama ELVIS sistemoje, ją įskaitė Virgilijus Kubilius. Ši sistema skirta žmonėms su regėjimo negalia. Pacituosiu, kaip knygą pristato Lietuvos audiosensorinė biblioteka: „Taip šiltai apie gražius dalykus baisių įvykių fone gali parašyti tik poetas. Ypač poetas prancūzas Jean-Baptiste Cabaud. Parašyti taupiai, įtaigiai, elegantiškai. Tai knyga apie viltį, jos skleidžiamą šviesą ir šilumą, kurių globos laukia patekusieji į sutemas… O jas nušviesti gali mažo berniuko kamuolys, suspindęs it žarija, sušvitęs lyg saulė… Su juo atskrieja ir akimirka, verta amžinybės…“
Taigi, jau žinome, kad knygos autorius – poetas. Kaip ir jos vertėjas Dainius Gintalas, dažnokai pateikiantis kuo įdomiausių skaitinių, verstų iš prancūzų kalbos.
Jeanas-Baptiste’as Cabaud 2015 metais buvo „Poezijos pavasario“ svečias. Jis gimė Savojoje 1970 metais, nuo 1993-ųjų gyvena Lione. Po daugiau nei dešimtmečio darbo grafikos srityje nuo 2005-ųjų atsidėjo vien žodinei kūrybai, poezijai – rašomai, piešiamai, skaitomai, improvizuojamai. J. B. Cabaud rengia kūrybines rašymo dirbtuves mokyklose, socialiniuose centruose vaikams ir suaugusiesiems.
Knyga pasirašyta dviem pavardėmis, ne tik rašytojo, bet ir dailininko. Nespalvotas iliustracijas (beveik nespalvotas, išryškinamas tik kamuolys) daug kas pavadintų net ir baisiomis – jose iš tiesų atsispindi karo siaubas. Čia viskas priklauso nuo požiūrio: kam jos atrodys baisios, o kam įtaigios, kai kam tikslios. Nesudėtinga internete atrasti bent kelias Fredo Bernardo įvaizdintas knygas, paskaityti apie garbingus apdovanojimus ar bent nominacijas. Ir aiškėja štai kas: menininkas moka keisti savo manierą, džiugiai bendrauti vaizdo kalba su vaikais, piešdamas simpatiškus tigrus ar pandas. Šioje knygoje simpatijos skirtos tik vaikui ir jo kamuoliui.
Apžvalgoje privalau ieškoti lietuviško konteksto, lyginti su kuo nors, o su kuo? Laužau galvą, bet nieko analogiško nerandu. Būsiu dėkinga, jei apžvalgos skaitytojai man bent ką nors pasiūlys. Matyt, šį tą praleidau ar pamiršau. Man net šovė tokia mintis: Lietuvoje tokio pobūdžio knyga ilgai klajotų po leidyklas, o leidėjai jos baimintųsi: juk neįprastai, visai kitaip pasakojama. Nejau rizikuosi?
„Mažylio su kamuoliu“ lietuviškąjį leidimą rėmė Prancūzų institutas Lietuvoje (Oskaro Milašiaus programa knygų leidybai remti) ir Lietuvos kultūros taryba.
Negaliu nutylėti prisiminimo, kilusio man, kai šią knygą skaičiau ir gilinausi į iliustracijas. O prisiminiau aš nelauktai ir netikėtai berniuką iš mano šeštos ar septintos klasės, sėdėjusį netolimame suole, kartais ir šalia manęs. Jis piešdavo karą – piešdavo nuolat, tuos lėktuvus ir tankus palydėdamas jam vienam suprantamais garsais – burzgimais ir urzgimais, bumčiojimais. Likimas jam skyrė sarkastišką, negailestingą dalią – buvo pašauktas į sovietų kariuomenę.Grįžo, bet be kojų.
Neįsivaizduoju, kur jis dabar ir ką galvotų, skaitydamas (ne)vaikišką pasakojimą. Juo labiau, ką jaustų, matydamas įvaizdinimą.
Pagarba „Slinktims“, išleidusioms šią knygą. Jos pasirodymas – svarbi slinktis leidyklos gyvenime.