Rašytoja, leidėja Slava Svitova susitikime su skaitytojais.
Nuotrauka iš asmeninio albumo
Socialiniuose tinkluose ne kartą mačiau pesimistinių komentarų, pavyzdžiui: „šiuolaikiniai vaikai niekuo nesidomi, knygų neskaito, tik sėdi savo tiktokuose“. Vis dėlto Ukrainos knygų institutas praėjusių metų pabaigoje atliko tyrimą, kurio rezultatai rodo priešingą tendenciją: Ukrainos vaikai ir paaugliai vis dažniau renkasi knygų skaitymą.
Sociologai apklausė tūkstantį jaunųjų respondentų nuo 6 iki 17 metų. Ketvirtadalis jų prisipažino, kad skaito kasdien arba beveik kasdien, dar 41% atsiverčia knygą bent kelis kartus per savaitę. Įdomu, kad analogiško tyrimo ankstesniais, 2023 metais, rezultatai buvo gerokai mažesni – tik 16% vaikų skaitė kasdien, o 36% – kas savaitę. Tad su kiekvienais metais jaunųjų skaitytojų daugėja. Prie to prisideda ir knygų bumas, šiuo metu vykstantis Ukrainoje: nepaisant plataus masto invazijos, raketų atakų prieš spaustuves ir sudėtingų gyvenimo sąlygų apskritai, knygynų lentynos aktyviai pildomos naujais ukrainiečių autorių kūriniais ir užsienio literatūros vertimais. Vaikų knygų skyrius neatsilieka.
Apie tai, ką dabar skaito Ukrainos vaikai ir paaugliai, nusprendžiau pasikalbėti su žmogumi, kuris šį procesą mato iš trijų pusių: kaip vaikų rašytoja, kurios knygos sparčiai perkamos Ukrainoje ir verčiamos į kitas kalbas, kaip leidyklos Creative Women Publishing bendraįkūrėja ir kaip trylikametės Polinos mama — Slava Svitova.
Rašytoja Slava Svitova su dukra. Fotografavo Oksana Borovets
Mano dukra skaito ir turi savo skaitymo skonį, jai patinka linksmos, lengvos istorijos, taip pat komiksai, — pasakoja Slava. — Tačiau ji su didžiausiu malonumu perskaitė mistinį „Krabatą“ [vokiečių rašytojo Otfried Preußler vaikų fantastinis romanas — aut. past.] ir nepadėjo knygos, kol nesužinojo, kuo viskas baigėsi, su įkvėpimu man pasakojo istoriją. Bet kai atnešiau kitą knygą apie vaiduoklius, pradėjo ir metė, nes ten buvo šlykščių ir nemalonių scenų apie pabaisas. Dabar ji taip pat labai mėgsta mangą. Mano manymu, Ukrainos knygų rinkoje dabar yra visko, ko tik vaiko siela geidžia, tikrai! Autorių balsų, žanrų įvairovė, istorijos kiekvienam skoniui! Dar būdama aštuonerių Polina perskaitė visus „Klanų karus“ [britų paauglių nuotykių romanų serija apie laukinių kačių klanus — aut. past.], mokėjo atmintinai visus tuos keistus kačių vardus, ir visa šeima turėjo išmokti atskirti Mėlynžvaigždę nuo Tigraakio!
Fantastiką ir fantasy, kaip ir Polina, renkasi dauguma jaunųjų skaitytojų — 39%, pagal tą patį tyrimą. Tai nestebina — magiški išgalvoti pasauliai tampa patikima slėptuve nuo sirenų, sprogimų ir netekčių realybės. Knygų nuotykiai leidžia vaikui pasijusti stipriu, drąsiu, savo gyvenimo herojumi ar heroje, padeda patikėti, kad gyvenimo iššūkius — net sunkiausius — galima įveikti.
Prisimenu, kad mano vaikystės skaitymuose trūko personažių, kuriuose galėčiau atpažinti save. O ar gali tu, kaip mama, pasakyti, ar dabar Ukrainos knygų rinkoje užtenka knygų su vaikams aktualiomis vertybėmis? Ar sutinki literatūroje herojes, kurios galėtų tapti pavyzdžiais jaunesnėms mokyklinio amžiaus mergaitėms ir paauglėms?
Man atrodo, mūsų mergaitėms reikia pavyzdžių, kurie patvirtintų: šis pasaulis nėra idealus, herojais ir ypatingais gali tapti visiškai paprasti žmonės, su tavimi viskas gerai, taip irgi galima, tu nesi viena taip jaučianti, tai praeis, tu esi vertinga, gyvenimas yra žaidimas, grožis šalia, laimė slypi mažame. Dar vaikams labai reikia šalia esančių suaugusiųjų, tų pačių, kurie skaitys su jais garsiai, kalbėsis apie svarbius dalykus, nebijos atsakyti į nepatogius klausimus. Nes atviri pokalbiai su suaugusiais po perskaitytos istorijos – taip pat labai svarbūs. Toks saugus ir draugiškas laukas leidžia vaikui atsiskleisti, formuoja vertybių sistemą per dialogą ir visada duoda tam tikrą rezultatą. Pavyzdžiui, dar prieš keletą metų mano dukros sukurtose pasakose veikė Princesė, kuri jokiu būdu nenorėjo sėdėti bokšte sudėtomis rankomis ir laukti gražuolio princo. Princesė užsėsdavo Drakoną ir drąsiai skrido tyrinėti pasaulio! Tokios atnaujintos siužetinės linijos, gimstančios iš mano dukros fantazijos, man rodo, kad kaip mama rinkau geras knygas savo vaikui ir kad šiuolaikinės mergaitės jau auga visai kitokios.
Kaip tau atrodo, ar mūsų knygų rinka vaikų literatūros lauke jau atsikratė imperinių naratyvų, buvusių sovietmečiu, ar jie vis dar turi įtakos?
Debesuota istorija (aut. Slava Svitova)
Negaliu pasakyti, kad jaučiu būtent imperinius naratyvus, bet tikrai dar yra daug stereotipinio ir tradicinio turinio, kur berniukai vis dar dėvi mėlyną, mergaitės – rožinę, o pelėda Teta ir meškiukai su zuikučiais vis dar užima garbingą vietą tarp herojų. Ir ne tai, kad būčiau prieš Tetos Pelėdos išmintį ar zuikučių šokinėjimą, tiesiog galvoju apie tai, kad šiuolaikiniai vaikai, rinkdamiesi tarp dar vieno kompiuterinio žaidimo ir knygos, rinktųsi knygą. O tam šiuolaikinė vaikų ir paauglių literatūra turi stebinti, žavėti, intriguoti, „pagauti“. Mane be galo džiugina, kad Ukrainos vaikų ir paauglių literatūra dabar yra aktyvaus augimo fazėje, autoriai ir autorės drąsiai eksperimentuoja, renkasi įvairias temas, kuria herojus, kurie nėra idealūs. Tačiau čia turime kitą iššūkį: skaitytojai ir jų skonio pasirinkimai, taip pat kainodara ir apskritai knygos suvokimas kaip vertybės, be kurios vaiko laisvalaikis neįsivaizduojamas. Nestandartiniai herojai ir temos, kartais net knygų forma (stačiakampės, didelės kvadratinės ir pan.) gali atbaidyti daugelį tėvų, įpratusių prie labai „teisingų“, tradicinių įvaizdžių ir siužetų. Kiekvieną kartą lankydamasi Europos knygynuose vaikų literatūros skyriuje išeinu iš ten su glėbiu knygų, kurias perku sau, įkvėpimui, kad matyčiau — pasirodo, galima ir taip rašyti vaikams, pasirodo, taip gali atrodyti vaikų knyga! Tai tikras fantazijos festivalis! Man labai patinka europiečių vaikų autorių ir iliustratorių drąsa — nuo temų, stilistikos, formos iki knygos išorės. Nuoširdžiai linkiu tokio pat drąsaus, kūrybiško bumo ir Ukrainos šiuolaikinei vaikų literatūrai.
Ar dabar yra pakankamai vaikų ir paauglių literatūros būtent Ukrainos autorių? Ką išskirtum kaip savo favoritus?
Man patinka Saško Derman’skio knygos – jose idealiai dera nuostabi kalba ir humoras, prisipažinsiu, jo „Šimtas vienuolika Ostapo Kvitočkos bėdų“ — mano asmeninė tabletė nuo blogos nuotaikos. Žaviuosi Mijos Marčenko talentu, jos knyga, parašyta kartu su Kateryna Pekur, „Ugnies laikų vaikai“ — tai ta pati magija, kur šiuolaikinis Ukrainos karo kontekstas subtiliai persipina su Zavokzalės fantazija ir išmone taip, kad neįmanoma atsitraukti. Man atrodo, kad „young adult“ — tai kaip tik ta niša, kuri dabar Ukrainoje aktyviai vystosi, rašyti paaugliams nėra lengva, todėl džiaugiuosi, kad turime Olę Kuprijan, kuri rašo vadinamiesiems pre-teen, yra Violina Sytnik, yra Olia Rusina ir Natalija Jasynovska, tad tikiu, kad kiekvienas ras savo autorius ir knygas.
Rašytoja Slava Svitova. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Kokias pagrindines problemas Ukrainos vaikų knygų srityje matai kaip leidėja?
Negaliu pasakyti, kad matau problemas, bet yra iššūkių. Mano manymu, tai vaikų ir paauglių autorių matomumas. Dažnai girdžiu iš kolegų ir kolegių, kad jie jaučiasi nematomi. Todėl esu be galo dėkinga vaikų knygų erdvei „Barabuka“ ir komandai — už tai, kad kasmet sudaro ilguosius ir trumpuosius geriausių vaikų ir paauglių knygų sąrašus, teikia apdovanojimus ir įvertinimus, ima interviu iš autorių, kviečia juos į renginius Knygų arsenalo metu ir daro viską, kad papasakotų plačiajai visuomenei apie daugybę šiuolaikinių Ukrainos vaikų rašytojų vardų. Tai šiuo metu ta iniciatyva, kuri tikrai „skaldo uolą“ ir pasakoja apie vaikų ir paauglių literatūros lauką, atranda naujus vardus ir stiprina jau žinomus.
Tokie renginiai kaip „Knygų šalis“, „Knygų arsenalas“ ir kitos knygų mugės suvienija vaikų autorius į bendruomenę, suteikia galimybę susitikti, pabendrauti, pasidalinti idėjomis — tai ir yra ta sinergija, ant kurios augs Ukrainos knyga.
Kaip tau atrodo, kiek vaikų leidybai turėjo įtakos tai, kad daugelis vaikų šiuo metu buvo priversti išvykti į užsienį su tėvais dėl plataus masto karo?
Slava Svitova susitikime su skaitytojais.
Nuotrauka iš asmeninio albumo
Manau, kad tikrai turėjo įtakos. Dar 2022 metais padėjau rinkti ukrainietiškas vaikų knygas ukrainiečių bendruomenėms Rumunijoje ir Moldovoje, siuntėme dėžes su knygomis traukiniais ir automobiliais, nes gavome prašymą — mūsų vaikams užsienyje labai trūksta ukrainietiškų knygų. Todėl manau, kad išaugo ir elektroninių vaikų knygų formatų paklausa. Kartu dažnai girdžiu iš leidyklų, kad tenka mažinti tiražus ir vaikų knygų serijas būtent todėl, jog paklausa sumažėjo, daugelis mažųjų skaitytojų išvyko į užsienį. Vis dėlto ilgos eilės Knygų arsenale man sako, kad susidomėjimas ukrainietiškomis knygomis — tiek suaugusiųjų, tiek vaikų — milžiniškas. Ir noriu tikėti, kad ši tendencija niekada nesumažės.
O kokias dar tendencijas šiuo metu pastebi šiame sektoriuje?
Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, ir tai be galo džiugina, nes tai reikli auditorija, rašyti paaugliams be dirbtinio „pataikavimo“, nuoširdžiai, paprastais žodžiais — gali ne kiekvienas. Aš džiaugiuosi kiekviena tokia knyga, kuri pasirodo. Matome, kad fantasy šiuo metu yra vienas populiariausių žanrų, ukrainietiška fantasy literatūra dabar labai aktyviai vystosi.
Kaip vaikų autorė, kokias prasmes įdedi į savo vaikų kūrybą?
Rašydama vaikams mėgstu žaisti emocijomis, akcentais, herojais ir jų supergaliomis ar netobulumais. Kuriu knygas, kurios linksmina, juokina, stebina, nes man norisi, kad vaikas patirtų nuotykį, kad jis pats norėtų skaityti, o ne dėl pareigos. Brangiausi laiškai, kuriuos dažnai gaunu iš tėvų privačiai, skamba taip: „Net nepatikėsite, jis išvis nemėgsta skaityti, o čia grįžo su jūsų knyga, atsisėdo ir jau valandą skaito! Pats!“ Tokie žodžiai man prilygsta auksui. Stengiuosi vengti tiesmukai pamokomos literatūros, nes man atrodo, kad vaikai supranta ir jaučia viską daug jautriau, nei mes, suaugusieji, apie juos galvojame. Kartu labai žaviuosi kolegų ir kolegių gebėjimu rašyti kituose žanruose, nes aš taip nemoku!
Kokias knygas pati skaitei vaikystėje ir paauglystėje?
Vaikystėje man tikrai netrūko knygų! Turėjau nuostabų senelį, kuris kaskart, eidamas į miestelį, visada grįždavo su keliomis knygelėmis man. Mano knygų lentynos buvo pilnutėlės, knygos sudėtos į krūvas. Valandų valandas sėdėdavau prie lentynos, tarp knygų kalnų, vartydavau, skaitydavau, žiūrėdavau paveikslėlius. Tai buvo mano knygų rojus! Mėgstamiausia buvo Karelo Čapeko knyga apie Darušką, šuniukę, kuri augo ir nuolat patirdavo įvairiausių nuotykių! Labai ją mylėjau, o kai mano dukra paaugo, nupirkau knygą ir jai — mačiau tą pačią džiaugsmo kibirkštį akyse. Daruška patinka visiems, nesvarbu karta ir laikas! Namuose turėjome vaikų knygų apie gamtą ir gyvūnus, visų pasaulio tautų pasakų (iki šiol prisimenu uzbekų pasakų rinkinį!), eilėraščių, paveikslėlių knygų, iki dabar atmintyje „Jasočkos knyga“, kurią parašė Natalija Zabila. Mįslės, legendos, Vasyliaus Koroliv-Staro „Nelabosios jėgos“, kur buvo mieloji Chucha Machovynka, vilkolakis Chreb, mavka Verbynka, Potėrčata ir mano mylima, iki ašarų graudi Potorčia Chrypka! Man visko tikrai užteko, knygos visada buvo šalia — net močiutės medicininės enciklopedijos su ligomis ir akušerijos vadovėliai dulkėtuose palėpėse, iš kurių sužinojau, kaip gimsta vaikai; senelio storos agronomijos knygos, kuriose žiūrėdavau gėlių ir javų veisles (ir visokius vabzdžius kenkėjus), tėčio žurnalai „Apie pasaulį“, močiutės laikraščiai su gyvenimo istorijomis ir mamos knygos apie Vasylį Suchomlynskį ir Amonashvilį. O tada šiek tiek paaugau ir, žinoma, pradėjau skaityti „Florencijietę“ ir „Anželiką“, iki šiol prisimenu, kaip iki ryto verkiau skaitydama „Karalienę Margo“, ypač pabaigoje, kur krinta galvos nuo pečių. Negalėjau atsitraukti Lazurneje [kaimas Chersono srityje, šiuo metu yra okupuotas Rusijos Federacijos, — aut.past.] skaitydama „Grafą Montekristą“ ir jo kerštą, skaičiau „Tarzaną“ ir, garbės žodis, laipiojau medžiais ir lianomis kartu su juo, svajojau išmokti taip rėkti! Perskaičiau „Penktojo dešimtmečio kapitoną“ ir sužinojau apie laukinius dingo šunis, iki žagsėjimo juokiausi kartu su „Toreadorais iš Vasiukivkos“, dvigubai žagsėjau skaitydama Džeraldo Darrelo „Mano šeima ir kiti žvėrys“. Namuose skaitė visi, kiekvienas — savo, augau tarp knygų, todėl man įprasta, kad visur turi būti knygų krūvos aplink. Ir iš visų tų knygų išsinešiau vieną paprastą dalyką: skaitymo malonumas — tai ypatingas malonumas, kurio nepakeisi niekuo.
Ką norėtum papasakoti apie Ukrainos leidybą dabar Lietuvos skaitytojams?
— Labai gerai prisimenu Lietuvos stendą Frankfurto knygų mugėje 2024 metų rudenį. Mano akimis, tai buvo vienas kūrybiškiausių, labiausiai pastebimų stendų. Į namus parsivežiau kelis Lietuvos vaikų literatūros katalogus, kad galėčiau įkvėpti. Jei mokėčiau skaityti lietuviškai, būčiau parsivežusi dar kelias knygas, nes būtent Lietuvos vaikų literatūros drąsa ir kūrybiškumas mane žavi ir įkvepia. Ir paklausiau savęs: o ką aš iš tikrųjų žinau apie knygas kaimyninėje Rumunijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Sakartvele, Slovakijoje, Čekijoje? Susimąsčiau, kad tas „didžiosios rusų literatūros“ vaiduoklis sklando virš mūsų visų, užtemdydamas matymą lyg rūkas. Todėl, kad taip daugiau nenutiktų, mums svarbu matyti vieni kitus, domėtis mūsų knygomis, autoriais ir autorėmis, temomis, kurios mums svarbios. Svarbu būti smalsiems ir tyrinėti nežinomą, svarbu vieni kitus palaikyti ir bendradarbiauti, nes tik taip būsime matomi. Ir paaiškės, kad nėra jokios didžiosios rusų literatūros, bet yra milžiniška rumunų, lietuvių, ukrainiečių, čekų, slovakų ir kitų knygų įvairovė, galinti stebinti, žavėti ir įkvėpti daugelį.
Ukrainos leidyba šiuo metu išgyvena tikrą bumą ir spartų vystymąsi. Susidomėjimas ukrainietiška knyga labai didelis tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Labai norisi, kad ukrainiečių balsai būtų išgirsti, kad ukrainietiškos knygos būtų skaitomos daugybe pasaulio kalbų. Mes ilgai buvome šešėlyje, atėjo metas išeiti į šviesą ir skambėti.
MENO BANGŲ projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
