Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narės, Aldona Liobytė pirmoje
eilėje antra iš dešinės. Vilnius, 1935. VLE nuotrauka
Aš nedrįsau… Aš tiesiog nedrįsau pasakyti, kad ji man yra įdomi ir svarbi. Tiesiogiai Aldoną Liobytę mačiau gal tik vienintelį kartą. Kažką turėjau jai į Žvėryną nunešti – ar prisiminsiu ką? Juk anais laikais buvo įprasta: pasiųsk vaiką ten ar šen, su laiškeliu ar siuntinėliu.
Taigi, kažką svarbaus nuo mano tėvų nešiau, pasibeldžiau į duris ir atidaviau – kad aš žinočiau kam, Aldonai Liobytei ar kitai man duris atvėrusiai moteriai. Beje, buvau ne vaikas, buvau studentė, jau besidominti vaikų literatūra. O dar – buvai nedrąsi, drovi, nors studijavau žurnalistiką, taigi, lyg ir turėjau brautis pro šiek tiek man pravertas duris. Greitosiomis apžvelgiau Žvėryno kiemą ir patraukiau namo – į Antakalnį, daugiabučių aplinką, apsuptą miškų ir medinių trobelių, apjuostą tos pačios, kaip ir Žvėryne, Neries.
O, kiek vandens ja nutekės, kiek sudūlės medinių namų iki tos dienos, kai atsiversiu žurnalą „Rubinaitis“ (2005 Nr. 2 (34)) ir jame skaitysiu Ingės Lukšaitės pasakojimą apie kadaise man matytą Žvėryno kiemą: „Čia, Žvėryno kvartaluose, tarp Adomo Mickevičiaus, Kęstučio, Vytauto, Pušų, Maloniosios gatvių ir dar kiek toliau, buvo tokia lyg ir senųjų vilniečių gyvenamoji, susitelkimo vieta. Gyveno jau jie kartu su tais, kurie kėlėsi į Vilnių pokario metais, bet vilniečius vis tiek siejo nepaprastai stipri gija.(…)
***
Aldona Liobytė (1915-1985) mums daug kuo svarbi. Ji, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinė bei Stepono Batoro universiteto studentė, mokėsi ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Aukštąją mokyklą keitė ne savo noru – už lietuvišką veiklą buvo ištremta iš Vilnijos. Grįžusi į gimtąjį miestą – mokytoja. Aktorė. Dramaturgė, o dar pasakų bei apsakymų rašytoja, vertėja, leidyklos darbuotoja – talentų atradėja. Ji – įrodymas, kaip klysta sostinės istoriją mažiau suvokiantys žmonės, naiviai bandantys tvirtinti, kad vilniečiais lietuviai tapo tik po II pasaulinio karo…
Apie Aldoną Liobytę rašau pasiremdama visų pirma jos pačios ir jos artimųjų prisiminimais.
Štai svarbi citata:
Aldona Liobytė, Vilnius, 1932. VLE nuotrauka
„Tėvas visą mielą gyvenimėlį išdirbo Mindaugo gatvės gėlininkystėje pas Vilniaus šiltadaržių didžponį, vietinį vokietį Velerį. Čia, vėjo malūno bokšte, kuris pumpuodavo vandenį į baseinus, mezgėsi pirmieji mūsų flirtai, čia Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeis nelaimingas. O gėlių žydėjo gausybė – ir žiemą, ir vasarą, ir per šventes, ir šiokiadieniais. Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs? Tai, matyt, dėl to, kad nebėra mano tėvo, doro žmogaus, gero specialisto, nesvyruojančio lietuvio, kurį visas miestas tuomet vadino „pan Antoni“. O gimtuosius mano namus neseniai nugriovė. Senučiukai buvo, atitarnavo. Po mūsų butu dideliuose kubiluose buvo laikomi dekoratyviniai laurų medeliai. Juos gabendavo į visokias iškilmes, akademijas, prašmatnias laidotuves. Gyvenau ant laurų, gal dėl to niekad jų nepasigedau.“
Šis pasakojimas – iš interviu „Dialogas virtuvėje“, skelbto žurnale „Pergalė“ Aldonos Liobytės apvalaus jubiliejaus proga. „Kiekviena moteris turi tiek metų, kiek ji jaučiasi turinti, o man matos, kad dar toli iki jubiliejaus“, – taip ji sudraudžia pašnekovą, poetą ir „Pergalės“ darbuotoją Albiną Žukauską.
Tiesą sakant, rašytojai tuomet sukako šešiasdešimt, o publikuojamo dialogo nei virtuvėje, nei kur kitur su Albinu Žukausku nebūta, bent jau taip tvirtino artimiesiems pati Liobytė. Kitokių pokalbių būta – juk abu autoriai Vilnijos lietuviai, Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai, o dar ir kaimynai Žvėryne.
Tas atseit dialogas (o iš tikrųjų – monologas, klausimai ir atsakymai pačios Aldonos Liobytės) nėra ilgas – tik keli puslapiai, tačiau keliadugniai. Net ir cituotoje ištraukoje tenka šį tą aiškinti… Mano kartos žmones pribloškia vandens malūnas ir gėlių galybė Mindaugo gatvėje, jaunesnius tikriausiai stebins sakinys „Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs?“
Liudiju: 1975 metų šaltuoju laiku gauti jubiliatui tinkamą gėlę buvo tikras vargas. Jomis, o tiksliau jais, raudonais gvazdikais, prekiaudavo Užkaukazės atstovai kitapus kinoteatro „Kronika“, pastato, dabar jau atgavusio tikrąją, senąją misiją: Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia.
***
Tikriausiai ne dėl gėlių stygiaus, o dėl pagarbos tradicijoms, Aldona Liobytė mėgo švęsti ne gimimo, o vardo dienas – gegužės 22 dieną. „Giminės ir svečiai plaukė kaip skėriai. Per vardines plaukė penkias dienas“, – taip Liobytės yra užrašyta. Būtent ši diena 2015 metais pasirinkta mokslinei konferencijai „Aldona Liobytė ir jos laikas“ (rengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, skirta rašytojos šimtmečiui.)
Dienoraštyje atrandu, kad Vileišių rūmai konferencijos dieną gaubėsi lietaus skraiste. Nedidelę salę puošė ne tik rašytojos portretas, bet ir vešli bijūnų puokštė, tokia įprasta pavasario pabaigai – vasaros pradžiai, nuo Aldoninių iki Antaninių… Bandžiau skaičiuoti susirinkusius žmones. Šimtas. Tikrai šimtas, o gal ir daugiau.
Konferencijoje būta ne tik mokslo. Godžiai klausiausi rašytojos artimųjų prisiminimų, sakytum, dabar atlikdama tai, ko nepadariau jaunystėje – asmeniškai susipažindama jei ne su pačia Liobyte, tai jau tikrai su jos artimiausiais.
„Prisiminus sugrįžta vaikystės šviesa“, – taip savo pasakojimą pradėjo Aldonos Liobytės dukra medikė Gintarė Breivienė. Jos pasakojime – ne tik žmonės, lankę svetingus namus, bet ir Žvėryno paukščiai, katės. Visiems priklydusiems užteko maisto, o sparnuotiesiems ar keturkojams – lesalo, ėdesio.
Regis, dabarties žmones ne mažiau nei Aldonos Liobytės pasakos, apysakos, pjesės vilioja jos laiškai – žaisminga, atvira, drąsi, net kandi epistolika. Konferencijoje nemenką laiškų pluoštą skaitė rašytojos giminaitė (sūnėno Mikalojaus Vilučio dukra) aktorė Aldona Vilutytė. Kai kurie tą dieną pagarsintieji laiškai glūdi knygoje „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995). Kiti pasirodė kur kas išsamesnėje knygoje. Tai – „Aldona Liobytė (1915-1985). Korespondencijos fragmentai“ (sud. G. Jankevičiūtė, G. Paškevičiūtė-Breivienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015)
Štai laiškas iš Palangos (1961. IV. 26) bendramokslei ir bičiulei mokytojai Onai Dabrilaitei apie tą dieną, kai Aldona Liobytė „savo noru“ buvo pašalinta iš leidyklos:
„Miela Onute,
esu Palangoje <…> Prieš išvažiuojant Rašytojų sąjungos valdybos išplėstame posėdyje (su spaudos, Šviet. Ministerijos ir kitokiais atstovais) Kubilinskas skaitė raštą, kuriame surašyta mano 10 metų kenkimo istorija. Ką veikiau tuos likusius 2 metus, neatsimenu – turbūt ilsėjausi nuo kenkimo. O dabar reikia ilsėtis nuo Kubilinsko. Mat protokolavau jo pranešimą (o gal skundą?) ir stengiausi rašyti žodis žodin. <…> „Kur buvo mūsų akys? Bloga dvasia leidykloje“ ir t.t., ir t.t. Norėjau, kad liktų šitai istorijai. Juk svarbu pagarsėti, nepaisant kokiu būdu. Dabar taip gera – nei kenkti kam beturiu, nei pykti nesinori.<…>
Dailininkas Petras Repšys konferencijoje pasakojo: „Namas – kaip bičių avilys. Vieni ateina, kiti išeina. Mane ištrenkė už „gerą“ elgesį iš instituto. Ji paskambina: ateini pas mane valgyti. Griežtai. Aš tiesiog jos bijojau ir ji visą mėnesį mane šėrė, kol įsidarbinau ir pradėjau gauti algą. Prisimenu jos balsą. Dukters Gintarės balsas pasiskolintas iš mamos“.
Rašytojas Kazys Saja prisiminė ne tik 1957 metus, kai atnešė į leidyklą savo žymiąsias „Klumpes“ – debiutinį kūrinį. Pasakojimas nuklydo į tolimąsias JAV, kuriose Kazys Saja sutiko Aldonos brolį Vytautą ir… jį palaidojo… Prisiminimui atvežė šermenų metu sakytų kalbų garso įrašą.
Istorikė Skirmantė Kondratienė – JAV lietuvė. Stažuodama Lenkijoje, Veteranų namuose lankė ligotą poetą Juozą Kėkštą. Pas jį sutiko Aldoną Liobytę ir Kazį Sają. „Tai buvo prieš penkiasdešimt metų, ‒ pasakojo p. Kondratienė, ‒ pirmasis įspūdis: kokia graži lietuvių kalba“. Skirmantė Kondratienė prisipažino ilgainiui suvokusi Liobytės šmaikštumo paslaptį: „Tai – liūdno žmogaus humoras. Jei nejuokautų – išprotėtų.“
Mokslo žmonės konferencijoje aptarė Aldonos Liobytės literatūrines pažiūras, socialumą, netautosakinę kūrybą vaikams, jos kūrinių iliustracijas, pasakų pasaulį, vertimus… O mano atmintyje sukosi viena frazė iš jau minėtojo „pokalbio“ žurnale „Pergalė“.
„Prispirta turiu jums prisipažinti: aš niekados tikra rašytoja netapau. Tiesiog sukiojausi apie literatūrą, permaniau kai kurias amato paslaptis, štai ir viskas. Bežaisdama su vaikais, tarp dviejų košės pamaišymų, kepiau smėlio bandeles.“
Kokia kuklumo pamoka savo ir būsimoms kartoms! Ir… kokia klaida šitaip kalbėti, bent jau keistumas šių dienų požiūriu, kai kliedime rinkodara ir kitais panašiais pagyrūniškais reikalais.
***
Sėkmingiausiomis Aldonos Liobytės „smėlio bandelėmis“ vaikų literatūros tyrinėtojas dr. Kęstutis Urba laiko jos dramaturgiją – šešias scenos pasakas, pabrėždamas stebėtinai stiprų vidinį pjesių dramatizmą. Pasak žinovo, rašytojos bibliografijoje knygų yra aštuoniolika, bet nemenka jų dalis – perkūrimai, sudarymai. „Galima sakyti, kad jos kūrybinis palikimas tilpo į tris vidutinės apimties rinkinius“ – teigia K. Urba. (Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34) )
Kurią knygą pasirinkti?
„Kiškelis Baltakakliukas“ (Žara, 2005) intriguoja ir tuo, kad rankraštį archyvuose rado žurnalistas, vertėjas Audrius Musteikis – jį galėtume vadinti ištikimuoju Aldonos Liobytės riteriu.
Daug kas rinktųsi knygą „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“, šešių pasakų rinkinį, iliustruotą Birutės Žilytės (Vaga, 1985). Juk ne kartą Aldona Liobytė tapatinta su ta mergaite, bet ne tik… Spėju, kad būta ir skaitytojų, save įsivaizdavusių narsiomis miesto, o gal ir pasaulio, gelbėtojomis.
Man mieliausia „Tėveli, būk mažas“ (Vaga, 1983). Tai – antrasis, papildytas leidimas. Jame aštuoni tekstai, apsakymai ir pasakos. Vienas jų – „Grįžk į girią, Ragute“ – itin realistinis. Tai tikra istorija apie miške rastą leisgyvę stirnaitę, visą vasarą pamiškės sodyboje globotą, augintą. „Vos tik man pašaukus: ,,Ragute, Ragute!“ ji, brazdindama lazdynus, krėsdama rudens pakąstus lapus, traškindama sausas šakas, atšlamėdavo pas mane. Mudvi eidavme kartu grybauti. Ji labai mėgo lepšius ir raudonikius, tačiau pati neraudavo – močios pareiga vaiką vaišinti. Iš mano rankų šlamšdavo pasigardžiuodama, net seilė varvėdavo… <…> Tą patį vakarą turėjau grįžti į miestą. Užsukau atsisveikinti pas kaimynus. Kai išėjau, buvo tokia juoda naktis, kad nosies galo nematyti. Tik ūmai bakstelėjo man į šoną švelni galvelė. Tai buvo Ragutė. Ir ji nenorėjo skirtis. Ir ji jautė, kad tai paskutinis kartas.“
Aldonos Liobytės pavyzdiniu kūriniu dera vadinti apsakymą „Sunki mama“. Šis kūrinys atkeliavo iš… sapno. Rašytojai sapnavosi, kad viena dukterų jos atsisako, išeina gyventi pas kitą mamą… Apsakymas papasakotas pirmuoju asmeniu, naratorė – trylikametė mergaitė, trokštanti ne tik mamos, bet ir tėčio meilės. Ir pagaliau jis pasirodo, tas tėvas – turtingas, dosnus… Pamotė, praminta Mapote – jauna, graži. Jų šuniukas – meilus, baltas. Tačiau kodėl tik savuose namuose mergaitė patiria jausmą „visi kampai žydi“?
„Raganos širdis“ – suprantama kiekvienam, kas augo mieste, netelpančiame savuose drabužiuose. Menkose lūšnelėse tebegyveno senbuviai, tačiau daugiabučių naujakuriai jų privengė, gal net niekino. „Kaimynai jos nemėgo ir vadino sena ragana. Vaikai buvo įsitikinę, kad naktimis ji skraido ant šluotos, o jeigu neišskrenda ilgam ant Šatrijos kalno, kur vyksta raganų subuvimai, tai tik dėl to, kad jos ilgi sijonai kliūva už televizijos antenų.
Ragana kaimynams tampa įdomi tik tada, kai parsineša siuntinį iš Amerikos, bet… ar tikrai tas siuntinys vertas dėmesio? Kas jame?
***
Vaikystėje ir aš esu gavusi siuntinį. Kas, kad ne iš Amerikos. Kas, kad perkeltine prasme.
Gavau siuntinį iš tetos Aldonos, nors nė truputį nebuvome pažįstamos. Siuntiniu vadinu tas knygas, kurias dirbdama leidykloje laimino Vaikų ir jaunimo redakcijos vedėja Liobytė.
Godžiai skaičiau Bronės Buivydaitės „Auksinį batelį“, Elenos Spurgaitės „Žaliapūkę“. Abi autorės Liobytės adoruotos, atrastos, skatintos. Mano mokyklos metų aukso fonde – Halinos Snopkievicz „Svajonės ir dvejonės“, iš lenkų kalbos knygą vertė, kaip jau supratote, Aldona Liobytė.
Dabar man jau pats laikas stiprintis šešių dešimčių sulaukusios Liobytės išmintimi: „Mes, sukalkėjusi karta, mėgstam duoti gerus patarimus, kai nebegalim duoti blogų pavyzdžių“. Arba: „Sakau – civilizacija, sakau – pažanga, o pati sau tariu: metas pasivaikščioti debesėliais. Bet ir nuo debesėlio linkėsiu Jums sveikatos ir pakajaus“.
Pastarasis pažadas užrašytas 1977 metais. Debesijon rašytoja iškeliavo 1985-ais. Laumės jai skyrė rugsėjo pirmą dieną.
Aldona Liobytė. Mairono lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Dailininkas, rašytojas Mikalojus Vilutis apie savo tetą, globėją, anksti mirusios mamos Emilijos seserį Aldoną „Literatūroje ir mene“ (2015 02 06) pasakoja taip: „Jauna ji buvo Lietuvos gražuolė. Ji ilgėjosi savo grožio. Sakė man: nufotografuok mane taip, kad būčiau graži. Vasarą ji stovėjo savo kiemo verandoje, atsirėmusi į turėklus. Graži kitaip. Veidas gyvenančio ir daug išgyvenusio žmogaus, kuris verkti ir juoktis moka. Ir juokėsi ji taip, kaip tik gražūs ir protingi žmonės juokiasi. Prisimenu jos juoką. Prisimenu ją rašančią, kalbančią, skaitančią. Plaukiančią skaidriame Siesarčio ežero vandenyje prisimenu. Judėjo sklandžiai ir gražiai, kaip varlė. Dainuojančia dar prisimenu, tik negaliu prisiminti jos valgančios. Ne tam Dievas ją sutvėrė. Žmonėms. Gera žmonėms buvo šalia jos.“
MENO BANGŲ projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
