Rašytoja, medikė Elena Spurgaitė (1924-1971). Nuotrauka iš
Maironio lietuvių literatūros muziejaus
Elenos Spurgaitės „Žaliapūkė“ – mano vaikystės knyga. Ir ne tik mano. Bendraamžės, kiek vyresnės ar jaunesnės moterys, išgirdusios šį vardą lyg švelniai, lyg graudžiai šypteli: ak, vaikyste. Net keista, kaip pasakojimas apie žaislų pasaulį daug kam įsirėžė į atmintį… Nors „įsirėžė“ – netinkamas žodis. Knyga įsitaisė atminties kertelėse, glūdi ten, snaudžia. Kartais prabunda. Prabunda beveik visada, kai tik patenku į žaislų parduotuvę ar į namus, iš kurių vaikystės lėlės nebuvo išguitos – atiduotos jaunesnėms giminaitėms, išdalytos kieme, tiesiog paliktos kažkur… kažkur… kad kas pasakytų, kur.
Apie Eleną Spurgaitę esu pasakojusi kelis kartus: „Krantų“, „Rubinaičio“, „Laimiuko“ žurnaluose, knygoje „Iš baltojo namo“ (leidykla „Gelmės“). Tekstų pavadinimai sentimentalūs, ilgesingi: „Sugrįžk, Žaliapūke“ arba „Kas Jūs, Žaliapūkės autore?“. Kartais su lašu patoso: „Kai ežeras tampa jūra“.
Elena Spurgaitė knygų yra parašiusi ir daugiau, ne tik „Žaliapūkę“ – visus jos kūrinius esu skaičiusi. Bet „Žaliapūkė“ man rūpėjo labiausiai. Ir štai – ji sugrįžo. Naujas naujutėlis leidimas laukė manęs Ignalinos pašte. O tame leidinyje – visa Elenos Spurgaitės kūryba: „Žaliapūkė“, „Kiaunės dvaro nebėra“, „Jūreivis Baltrukas“, „Ligonėliai“, „Lapkus serga“ (leidykla „Gelmės“, 2024).
Nedaug? Nedaug, net labai mažai, tačiau viskas subtilu, nuoširdu, apmąstyta, nė kiek neprimena fabriko, tokio būdingo vaikų rašytojams, leidžiantiems knygą po knygos, tartum stovėtų prie konvejerio.
Nepasakyčiau, kad vaikystėje mėgau lėles. Knygas apie jas – labai. Tačiau jei kas nors prieš kelias dešimtis metų būtų manęs prašęs prisiminti „Žaliapūkės“ autorės pavardę ar bent ką nors apie ją papasakoti, sutrikčiau.
„Jūreivis Baltrukas“, leidykla „Gimtasis žodis“, 2004.
Dailininkė Taida Balčiūnienė
Į rašytoją Eleną Spurgaitę atkreipiau dėmesį tik tada, kai leidykla „Gimtasis žodis“ pakartojo kitos knygelės leidybą. Tai – „Jūreivis Baltrukas“, dėmesį traukiąs visų pirma tuo, kad iliustruotas Taidos Balčiūnienės. Vaikiškų knygų esu skaičiusi daug – vaikystėje ir gerokai vėliau, ir dabar godžiai į jas paneriu. Nė už ką nesiimčiau paskelbti geriausios Lietuvos rašytojos ar rašytojo. Tarp iliustracijų autorių visų laikų nugalėtoja laikau Taidą Balčiūnienę.
Būta ir dar vieno postūmio pasidomėti, kas ji, ta Elena Spurgaitė. Vaikams skirtame žurnale „Bitutė“ buvau radusi puikų Neringos Dangvydės tekstą apie Elenos Spurgaitės „Ligonėlius“ – knygą, su kuria mano vaikystė prasilenkė. Bet ne Neringos… „Ligonėliai“ jai tapo tuo, kuo man „Žaliapūkė“ – paskata skaityti dar daugiau ir godžiau (vaikystėje) ir nenutolti nuo vaikų literatūros (kai jau suaugome).
Visus penkis Elenos Spurgaitės tekstus galėjome (ir dabar galime) skaityti vienoje knygoje. 1981 m. „Vaga“ išleido tartum ir rinktinę, bet labai jau kuklią. Viršeliai minkšti, puslapiai susiūti… Dar taip neseniai, vartydama tą knygą, parsineštą iš Ignalinos bibliotekos, nerimavau: juk byra ta knyga, irsta. Dabar kas kita. Naujoji Elenos Spurgaitės rinktinė (išleido „Gelmės“, iliustravo Aistė Tarabildienė) gyvens ilgai. Pasklaidykime ją, pradėdami nuo teksto, atvėrusio debiutuojančiai autorei taką į literatūrą.
„Kiaunės dvaro nebėra“ – bene žymiausias rašytojos kūrinys. Bent jau pavadinimas senokai yra tapęs lakia fraze – naudojamas, kai pasakojama apie kokią nors baigtį, net ir anaiptol nepasakišką. Tekstas parašytas dainingomis intonacijomis, inversijomis – visai kaip sakmė. „Didelės šimtametės girios pakrašty, mažame namelyje, baltais langais ir žaliomis langinėmis padabintame, viena sau gyveno senutė Geruonėlė.“ Toks pirmasis knygos sakinys, tokia Elenos Spurgaitės literatūrinio gyvenimo pradžia.
„Žaliapūkėje“ inversijos dingsta. Knygos veiksmas skyla į dvi dalis – gyvenimą žaislų parduotuvėje, nuobodžias dienas joje, laukiant pirkėjų, ir nakties įdomybes, kai žaislams leista atgyti. Antrojoje esame pas mergaitę Vytę. Jos namuose parduotuvės gyventojams lemta susitikti dar kartą.
Dabar, kai jau suaugau, pastebiu tai, kas praslydo vaikystėje. Pasakojimas dvelkia tarpukario vertybėmis, kreipia mintis į karą ir pokarį. Kareivėlis Narsutis yra drąsus, kilnus, visai kaip anų laikų kariūnas, jo besiilginti Žaliapūkė – tartum rašytojos kartos mergina, kuriai lemta kantriai laukti mylimojo ir kažin ar sulaukti. Klasikine maniera sukurtos Reginos Ulbikaitės-Mickevičienės iliustracijos taip pat dvelkia senokais laikais – kuo gražiausia šio posakio prasme. Apima visai tie patys jausmai, kurie ištinka, kai vartau savo mamos gimnazijos laikų atminimų albumėlį.
Su „Ligonėliais“ prasilenkiau, tad vaikiško įspūdžio perteikti nepavyks. Suaugusiam žmogui – tai beveik realistinė apysaka, kiek pagardinta gamtos ir atgyjančių žaislų stebuklais. Po operacijos sveikstančią Eglytę lemta guosti žiogui. Medikai šioje knygoje malonūs, vaikai vienas kitam draugiški. Vienintelė bėda – ligos.
2008 metais žurnale „Rubinaitis“ pasirodė žurnalistės, vaikų literatūros žinovės Almos Valantinienės pokalbis su dailininke Taida Balčiūniene. Pašnekovė prisipažino, kad „Jūreivis Baltrukas“ – labiausiai pavykęs jos, žinomos iliustruotojos, darbas. Įvaizdindama šią knygą, ji nuolatos prisimindavo kažkur dingusį vaikystės žaislą. Galiu tik atsidusti: o, kad kas pasakytų, kur nukeliauja, kokiose dausose apsigyvena mūsų vaikystės žaislai ir knygos.
„Lapkus serga“, ko gero, mažiausiai žinomas Elenos Spurgaitės tekstas. Lapkus – tai šuo, kurio sveikata rūpinasi visas gyvulių ūkis.
Lapkus pasveiksta, bet jo kūrėją, deja, įveikė liga – skrandžio vėžys. Ji mirė pavasarį, 1971 metų balandžio 27 dieną. Paisydami priešmirtinio prašymo, artimieji rašytoją šarvojo uždarame karste. O prie jo rikiavosi Elenos Spurgaitės puoselėti kaktusai.
***
O kokio būta gyvenimo?
Elena Spurgaitė apie 1963 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus
Pokalbiuose apie vaikų literatūrą retsykiais prašau atspėti, kuo mokykloje galėjo dirbti asmenybė, rašiusi knygas vaikams. Atspėjusių nebūna. Elena Spurgaitė Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje dirbo dantų gydytoja.
2004 metais ilgametė Kazlų Rūdos bibliotekininkė Vida Makarevičienė užrašė kraštiečių prisiminimus apie Spurgaitę. Juose aiškėja, kad gydytoja buvo maloni, besišypsanti. Mokiniai jos nebijojo, net bėgdavo iš pamokų į jos kabinetą. Kaip nebėgsi, jei ten gali išgirsti pasakojimų apie voveriuką ir kiaunę.
2008 metų rudenį Elenos Spurgaitės gyvenimu domėjosi Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriaus ekspedicija. Remiuosi muziejininkių Daivos Šarkanauskaitės ir Vilmos Petrikienės surinktais faktais.
Elena Spurgaitė (1924–1972) gimė savo senelio knygnešio Jono Povilaičio statytoje sodyboje Valakbūdžių bažnytkaimyje (Šakių rajonas, keli kilometrai nuo Lukšių). Jos mama Antanina Lukšienė valdė 80 hektarų ūkį. Šeimoje augo dvi seserys ir brolis, daug įtakos giminei turėjo Elenos dėdės: klebonas, gydytojas ir teisininkas (o dar ir vertėjas, ir Lietuvos karys savanoris). Būtent tas trečiasis, Pranas Povilaitis, esmingai keitė dukterėčios Elenos likimą.
Uždaro būdo, vengianti bendrauti, nepasakojanti apie savo kūrybą – taip Eleną Spurgaitę yra apibūdinę kai kurie giminaičiai. Pasakojimai prieštaringi. Rašytojos atminimą puoselėjanti Sigita Subačienė 2024 metais jubiliejinėse rašytojos iškilmėse Kazlų Rūdoje minėjo džiugų, draugišką Spurgaitės būdą.
Baigusi Marijampolės gimnaziją, Elena žūtbūt siekė medicinos mokslų. Ir pasiekė, nors vėlokai. Jos jaunystei skleistis trukdė ir Antrasis pasaulinis karas, ir sunki liga džiova.
Baigusi studijas, apsigyveno Jūrėje, pas dėdę – vertėją Praną Povilaitį, taip pat sergantį džiova. Pardavęs Kaune, Žaliakalnyje, už tarnybą savanoriu gautą sklypą, jis 1936 metais pasirinko Jūrę: juk čia pušynai, čia patogus susisiekimas – geležinkelis. Elena kurį laiką dirbo miestelio bibliotekininke, vėliau tęsė nutrauktas studijas. Džiovos, reikia manyti, atsikratė. Vargu ar sirgdama užkrečiama liga būtų ėjusi gydyti vaikų.
Aplankyti Jūrėje Elenos Spurgaitės ar Prano Povilaičio gatves nesudėtinga – pereini stačiakampį, miškais kvepiantį miestelį skersai išilgai, ir randi. Randi ir parkelį palei traukinių stotį, puoselėtą rašančios medikės, randi ir pamiškės namą, kuriame ne vienus metus glaudėsi vertėjas ir rašytoja.
***
Tačiau kaip stomatologė Elena Spurgaitė tapo rašytoja? Kas ją skatino ir drąsino?
Žinoma, kad drąsino Aldona Liobytė – kaip ir daugelį to meto literatų. Būtent jai Elena parodė savo poezijos bandymus. Patyrusi redaktorė, leidėja, vertėja patarė poeziją atidėti ir imtis prozos, smagiausia būtų, jei vaikams.
Pasakai-apysakai „Jūreivis Baltrukas“ šį kartą skirsiu daugiau dėmesio, juk gyvenu arti tų vietų, kuriomis keliauti mėgo Elena Spurgaitė ir jos bičiulės. Palei Jūrę tekančia upele Pilve kažin ar toli nuirkluosi, tad jos pasirinko Ignalinos apylinkių ežerus.
Antino Ramunio, kiškio Baltruko, varlės Ajerūnės tartum ir pasakiški nuotykiai nėra vien autorės vaizduotė. Keliautojų maršrutus ir dabar galima pakartoti. Pirmieji yriai turėtų būti Šakarvos ežere, iš jo – į Lūšį, tada į Dringį. Dailininkė Taida Balčiūnienė knygoje nupiešė ne tik paukščių, gyvūnų gausybę. Yra ir gana tikslus tų vietų žemėlapis.
Elenos Spurgaitės kūrinių rinktinė „Žaliapūkė“,
leidykla „Gelmės“, 2024. Dailininkė Aistė Tarabildienė
Nekantriai versdama 2024 metais pasirodžiusio Elenos Spurgaitės rinkinio lapus, nudžiugau. Žemėlapio nepamiršo ir dailininkė Aistė Tarabildienė. Ir ne tik žemėlapio. Akivaizdu, kad dailininkė atidžiai skaitė tekstus, suvokdama svarbiausius Elenos Spurgaitės bruožus: švelnumą, tikėjimą gamta ir jos išmintimi, neįtikėtiną ramybę neramiais laikais – lyg būtum prie Lūšių ežero, kai vienas jo užutėkis banguoja ir putoja, o kitame, visai čia pat, tvyro lygus vanduo.
Naujoje, „Gelmių“ išleistoje, knygoje vietovardžiai ir vandenvardžiai rašomi senoviškai – taip, kaip Spurgaitės kelionių laikais rašyta, gal ir žmonių sakyta. Ledkalnis… Ledkalnis… Ladakalnis… Kai jau užkopi to kalno viršūnėn, kelių raidžių skirtumas tampa nebe toks svarbus. Ne kartą mačiau, kaip keliautojai, dairydamiesi į šešis Ladakalnį supančius ežerus, lyg sutrinka, lyg nušvinta, kaip griebiasi jie mobiliųjų, skubėdami ne tik fotografuoti, bet ir pranešti artimiesiems: kad jūs žinotumėte, kur aš esu.
Savaime suprantama, Elenos Spurgaitės pasakose nėra nieko, ką mėgstame šiais laikais – mobiliųjų telefonų, kompiuterių. Nėra ir drakonų ar burtininkų. Vis dėlto vaikams tekstai ir dabar suprantami, o rašytojos gyvenimas jiems įdomus.
Paminėsiu kelis klausimus, man užduotus susitikimuose mokyklose ir bibliotekose.
Ar rašytoja kariavo?
Tiesiogine prasme – ne. Bet buvo verčiama kasti apkasus – tai žemino, menkino jos orumą. 1944 metais žuvo jos brolis Vytautas.
Ar rašytoja buvo ištremta?
Laimė, ne. Tačiau jai ir giminaičiams teko slapstytis.
Elena Spurgaitė kelionėje. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus
Su kuo ji traukė į keliones po Ignalinos ežerus?
Su draugėmis medikėmis Daiva Žvirblyte ir Irena Lukoševičiūte. Matyt, viliojo ne tik gamtos grožis. Aš tikrai žinau, kad tais laikais manyta: niekas taip nestiprina plaučių, kaip irklavimas. Ir tikrai žinau, tai – tiesa. Juk pati esu buvusi irkluotoja.
Kodėl ji gyveno su dėde?
Galiu tik spėti: jie buvo artimos sielos. Abu domėjosi knygomis, klasikine muzika. Ligotam dėdei, matyt, reikėjo pagalbininkės. Elena perrašydavo mašinėle jo vertimus, tvarkė biblioteką, prižiūrėjo namus. O juk ir Aldona Liobytė medikės gyvenime neatsirado atsitiktinai, tik dėka leidykloms gerai žinomo Prano Povilaičio.
***
Ambicingieji sūduviai ne kartą įrodė, kad moka ir gali rūpintis kultūros palikimu. „Tykiąja Elena Spurgaite pasirūpinti būtina“ – taip baigėsi mano pasakojimas apie rašytoją ir jos knygas žurnale „Rubinaitis“ (2014 m., Nr. 3).
Neapsirikau. 2024 metais pasirodžiusi rinktinė – geriausias mano žodžių įrodymas.
Man belieka pagarbiai minėti knygos mecenatus. Tai – Kazlų Rūdos savivaldybė, Elenos Spurgaitės giminaičiai Sigita Subačienė ir Pranas Brūzga, vietos verslininkai Mečislovas Daugiala ir Gintas Mockevičius.
Kai „Gelmių“ leidykla paprašė manęs rekomendacijos būsimai knygai, pasijutau keistai laiminga. Ar gali taip būti? Ką gi aš rekomenduoju? Ogi žmogų, auginusį mane: kai kuriose savo pasakose nesunkiai atseku Elenos Spurgaitės įtaką.
Sveika sugrįžusi, Žaliapūke.