M. Gylys su šeima (sėdi pirmas iš kairės).
Iš Aldono Laurutėno asmeninio archyvo
2004 m. UNESCO pripažino knygnešystę unikalia ir atitikmenų pasaulyje neturinčia veikla, pavyzdine taikaus kultūrinio pasipriešinimo forma. O kovo 16-toji nuo tų metų minima kaip knygnešių diena. Tai Knygnešių karaliumi dažnai vadinamo Jurgio Bielinio, kurio 180-ąsias metines šįmet Lietuva mini, gimtadienis. Tikrai svarbu prisiminti ir pagerbti šį Biržų rajone gimusį aukštaitį, itin svariai prisidėjusį prie lietuviško žodžio platinimo spaudos draudimo metais. O jo užmojai tikrai įspūdingi: po 1863 m. sukilimo caro valdžiai uždraudus bet kokią spaudą lietuviškais rašmenimis, jis ne tik užmezgė ryšius su lietuviškos spaudos leidėjais Rytų Prūsijoje, bet ir pats joje bendradarbiavo, aktyviai dalyvavo Garšvių (Panevėžio r.) knygnešių draugijos veikloje. Jis sukūrė ištisą nelegalaus spaudos platinimo daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvoje tinklą. O kad knygos ir laikraščiai iš Rytprūsių pasiektų mūsų ryčiausią pakraštį, reikėjo ir savų lietuvybės skleidėjų, kurių nestokojome. Tad pakalbėkime ir apie juos.
Tverečiaus parapija nuo baudžiavos laikų buvo rusinama, lenkinama arba bent palikta be jokios globos. Parapija beraštė – vos keli žmonės buvo pramokę skaityti lenkiškas maldaknyges (lietuviškų nebuvo). Pamaldos laikomos lenkiškai, žmonės meldžiasi gudų-lenkų kalbų mišiniu. Aišku, kaip ir visur, klesti girtuoklystė. Į tokią parapiją 1882 m. buvo paskirtas klebonu jaunas kunigas Jonas Burba (1853-1915), nuo kurio veiklos ir prasidėjo Tverečiaus parapijos tautinis atgimimas. Greitai jis tapo knygnešių globėju. Jo palaikymas ir pagalba tais laikais buvo labai svarbūs, nes kur kunigai nepadėdavo knygnešiams, juos išduodavo rusų kareiviams, ten knygnešiai ir jų nešama lietuviška spauda ilgai išbūti negalėjo. Nuo pirmųjų Tverečiaus parapijoje dienų Burba pamokslus sakė ir su žmonėmis kalbėjo tik lietuviškai. Jo rūpesčiu Tverečiuje ir jo apylinkėse ėmė rodytis draudžiamos lietuviškos spaudos, knygų. (Būtina pridurti, kad šis kunigas tokią pačią veiklą vaisingai vystė ir kitose parapijose, į kurias buvo perkeltas: Daugėliškio, Švenčionių.) Sekmadieniais prie bažnyčios visad būdavo knygų pardavėjų, o per didesnes šventes net keli priveždavo maldaknygių, elementorių ir šiaip knygučių skaityti, bet daugiausia „Gyvenimų šventųjų“, „Kryžiaus kelių“ ir pan. J. Burba greitai įsigijo padėjėjų – knygnešių ir tverečėnų tarpe. Tai pirmiausia Mykolas Gylys (1863-1937), pasiturintis ūkininkas iš Dysnos, pats ne kartą vykęs į Mažąją Lietuvą spaudos parsivežti. Jis buvęs ir daraktoriumi. Palaidotas Vosiūnų kapinėse, kapas giminių rūpesčiu išlikęs ir paženklintas.
Kitas knygnešys, iš J. Burbos rankų gavęs pirmą lietuvišką knygelę – Augustinas Janutėnas iš Guntauninkų. Į aktyvią knygnešystės veiklą įsitraukė būdamas dvidešimties. Lietuviškų knygų gaudavo iš Švenčionių kunigo P. Šarkausko, vėliau iš Vydžių kunigų A. Kungio ir P. Glinskio bei Adutiškio klebono B. Krištaponio. Šis duodavo pinigų knygelėms nupirkti ir liepdavo jas išdalyti veltui. Be įvairaus turinio knygų, platino laikraščius: „Tėvynės sargą“, „Ūkininką“, „Varpą“.
Aleksandras Telyčėnas-Lazinka
su artimaisiais prie namų (sėdi centre).
Iš Vigalijos Matkėnienės asmeninio archyvo
Aleksandras Telyčėnas-Lazinka – dar vienas Jono Burbos į knygnešio veiklą paskatintas žmogus. Gimė 1869 m. Pošiūnų kaime, netoli Tverečiaus. Tai buvo vaikščiojantis siuvėjas, geras savo amato meistras ir puikus pasakorius. Lietuviškų spaudinių A. Telyčėnas-Lazinka gaudavo iš kitų knygnešių – Juozo Balčiūno, Juozo Baranausko. Ir pats nuvažiuodavo į Rytprūsius. Vežime įsirengė slėptuvę – dvigubą dugną. Tilpdavo ten po 100 maldaknygių, elementorių ir kalendorių bei keli šimtai laikraščių. Palaidotas Aleksandras Telyčėnas-Lazinka Tverečiaus kapinėse, kapas išlikęs, giminių paženklintas. Tverečiuje dar tebėra jo namas. Apie jį mums pavyko užrašyti prisiminimų. Kaip 2016 m. pasakojo Vytautas Pundys iš Tverečiaus, Aleksandras net į Ameriką buvo išbėgęs nuo caro žandarų persekiojimo. Anot jo, ten ir siūti išmokęs. Kai grįžo, buvęs geriausias krašto siuvėjas, visi aukštesnio rango asmenys tik pas jį siūdindavęsi.
Jono Burbos laikais (apie 1882-1885 metus) Tverečiuje buvo paprotys didesnių bažnytinių švenčių dienomis (Jurginių, Žolinės, Visų šventųjų) prie bažnyčios dalinti elgetoms maistą. Tų elgetų (ubagų) susirinkdavo daugybė, kai kurie turėdavo drobe dengtus vežimėlius, kuriuose galėdavo pasislėpti nuo lietaus, kaitros ar dulkių.
Tokiu vežimėliu važinėdavo ir „elgeta“ Pranas Malinauskas. Iš tiesų tai buvęs pasiturintis žmogus. Jis atvykdavęs net nuo Švenčionių. Lietuviškas knygas jis pardavinėdavo prie bažnyčios ligi mišių, o paskui prekybą uždarydavo ir vėl virsdavo paprastu elgeta, gaudamas iš žmonių duonos ir kitokios išmaldos. O elgeta jis tapdavo kaip tik tuo metu, kai į miestelį prisistatydavo uriadnikas ieškoti knygų. Po pamaldų Pranas Malinauskas vėl virsdavo knygų platintoju.
Nors 1904 m. spauda lietuviškais rašmenimis buvo atgauta, įvairūs persekiojimai tęsėsi, tad knygnešių veikla Tverečiaus krašte tebeliko aktuali. Ir čia didelį švietimo darbą vykdė knygnešių globėju Tverečiuje vadinamas Pranciškus Voldemaras. Jis gimė Dysnoje, apie 1897 m. išvyko į Peterburgą uždarbiauti Putilovo fabrike. Padėjo išsimokslinti broliui, vėliau garsiam politikui Augustinui Voldemarui. Bendravimas su brolio aplinkos žmonėmis Pranciškui padarė didelę įtaką: jis susidomėjo knygomis, švietimu, lietuviška spauda. 1904 m. P. Voldemaras grįžo į gimtąjį Dysnos kaimą. Žinoma, atsivežė ir knygų. Tverečiuje atidarė visuomeninę bibliotekėlę, kurią nuolat papildydavo. Naujų knygų jai yra dovanojęs ir Zigmas Žemaitis. Caro žandarai bibliotekėlę susekė ir uždarė. O 1941 m. P. Voldemaras sovietų valdžios ištremtas ir jokių žinių apie jo likimą šeimai nepavyko gauti.
Leono Bielinio minėjimas Pošiūnų kapinėse 2016 m.
Centre – jo anūkas Povilas Sereda.
S. Keraičio nuotrauka
Dar vienas knygnešys ir kultūros veikėjas iš Pošiūnų kaimo – Leonas Bielinis. Tėvai ūkininkai, susipratę lietuviai, tad namuose visada būdavo ir uždraustų lietuviškų knygų. Visi šeši vaikai lankė rusišką Tverečiaus mokyklą, o lietuviškai skaityti išmoko namuose. Vyriausiąjį sūnų išleido mokytis į Peterburgą, labai norėjo siekti mokslo ir Leonas, tačiau tam jau nebuvo lėšų, tad jis įsiprašė mokytis nors pas Tverečiaus vargonininką. Čia susipažino su knygnešiais, įgijo jų pasitikėjimą ir padėjo platinti lietuvišką spaudą. Šią veiklą tęsė ir vėliau, vargoninkaudamas Adutiškyje, skatinamas ir remiamas klebono Krištaponio. Bielinis ne tik platino spaudą, bet ir rengė susirinkimus, kuriuose tą spaudą garsiai skaitė, mat kaimuose maža kas temokėjo lietuviškai skaityti. Kartu ir padainuodavo, nes vargonininkui rūpėjo, kad žmonės pamiltų lietuviškas dainas. Tačiau dėl šios veiklos buvo valdžios nemėgstamas, tad persikėlė į Mielagėnus. Čia sėkmingai tęsė savo darbą, be to, įkūrė chorą, mokė ne tik giesmių, bet ir lietuviškų dainų. Po Pirmojo pasaulinio karo organizavo lietuviškas pradžios mokyklas Mielagėnuose, Adutiškyje, dar keliuose kaimuose.
O kraštą užėmus lenkams, L. Bielinis, kaip ir kiti jau minėti knygnešiai, aktyviai dalyvavo patriotinėse veiklose ir daugeliu atvejų patys jas organizavo. Būtent tokių pasiaukojančių žmonių dėka kraštas ir išlaikė savo lietuvišką dvasią, todėl neturime atiduoti jų vardų užmarščiai. Gimtajame krašte jie nuolat prisimenami. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos muziejuje yra parengtas stendas apie knygnešius. 1992 m. jie pagerbti mokyklos vakaronėje. 1997 m. vakaronę „Šimtmečių šviesa“ skyrėme Leonui Bieliniui, o 2009 m. vakaronėje „Tūkstantmečio žvaigždynas“ buvo prisiminti visi krašto knygnešiai. 2016 m. gimnazijos „Ryto“ draugija su Švenčionijos kraštiečių klubu surengė A. Telyčėno-Lazinkos ir L. Bielinio minėjimus Tverečiaus bažnyčioje ir Tverečiaus bei Pošiūnų kapinėse. 2024 m. jie prisiminti bendroje gimnazijos Ig-IVg pamokoje, skirtoje spaudos atgavimo 120-osioms metinėms. O Jono Burbos vardas įrašytas tarp šimto labiausiai nusipelniusių 1997 m. atstatytoje Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Šaltiniai:
„Knygnešys“, red. P. Ruseckas, K., 1926, I, II t.
Čepulėnienė M., Jadzevičius J. „Įžymūs Ignalinos krašto žmonės“. Ignalina, 1994.
„Tverečiaus kraštas“, sud. I. Seliukaitė, V., 2001.
„Šimtas knygnešių“, V., 1998.