V. Papšio išdrožti Didžiasalio muzikantai
Sakoma, kad geri muzikantai ir be natų goja. Tai savo gyvenimais patvirtina ir anksčiau aprašytieji talentingi muzikantai Gilioras Birdikšlis, Jonas Lechovickas, Leonas Panavas. Bet kiek grojančių talentų liko neaprašytų, tik žmonių atmintyje gyvų, o kiek jų ilsisi krašto kapinių kalneliuose jau užmirštų, gal tik kur Anapusybėje muzikuojančių… Juk XIX a. pabaigoje ir iki pat XX a. pabaigos kiekvienas kaimas turėjo savo muzikantą, dažnai ir ne vieną, o visą kapelą. Tai buvo gyvos muzikos laikotarpis: išmokstama groti ar iš šeimos narių, ar į kaimynus nusižiūrėjus, ar tiesiog patys iš savęs žmonės groja, dainuoja, kuokinėse eina darželius ne parodymui, o savo pačių linksmumui, kai muzika ir dainos tampa sielos išraiška, bendravimo priemone. Požiūrį į grojimą ir dainavimą esmingai pakeitė technologijos: pirmiausia jau praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje atsiradę ir pamažu gyvą grojimą išstūmę magnetofonai. Taip atlikimą pakeitė atgaminimo kultūra su visom toli siekiančiom pasekmėm… Muzikantai jau retai begrojo kaimų surengtose gegužinėse, daugiau tik šeimos, giminės susibūrimuose arba renginiuose. Ir šis pasakojimas – siekis bent kiek suminėti XX a. pabaigos – XXI a. pradžios tradicinių Tverečiaus krašto muzikantų vardus, kad jie nenueitų į užmarštį.
Po Antrojo pasaulinio karo, nusistovėjus sovietmečiui, atsirado būtinybė steigti kultūros namus su etatiniais darbuotojais. Pastarieji, be kitų veiklų, pradėjo burti grojančiuosius į kapelas, dainuojančius į ansamblius, organizuoti įvairius vaidinimus, koncertus – vadinamąją meno saviveiklą. Tai, be abejo, buvo pozityvus reiškinys, ypač vyresniems žmonėms padėjęs užpildyti tuštumą, atsiradusią dėl gyvos muzikos stūmimo iš tradicinių pasilinksminimų, šokių. O pradėjus kalbą apie kolektyvus, mintys vėl krypsta prie daugsyk minėtų „Kuokinės aidų“ ir šviesuolio Juozo Kėkšto, nepatingėjusio apvažiuoti visus pakraščio kaimus, kuriuose 1984 m. dar buvo daugybė mokančių ir norinčių groti, dainuoti, šokti. J. Kėkštas tarsi tęsė tarpukario tradicijas, kai renginius krašte organizuodavo patys šviesūs kaimo žmonės. Žinoma, labai daug reiškė tuometinių plytų gamyklos vadovų parama: ir į repeticijas, ir į koncertus saviveiklininkus suveždavo gamyklos autobusas. O pirmas ansamblio pasirodymas įvyko 1984 m. vasarą Didžiasalio mokyklos stadione. Jame dalyvavo apie trisdešimt Didžiasalio ir aplinkinių kaimų vyrų ir moterų. Iš pradžių smuiku ansamblyje griežė Kostas Surma iš Vilėkų, paskui prisijungė jau anksčiau aprašytas Gilioras Birdikšlis iš Tverečiaus. „Kuokinės aiduose“ per jų gyvavimo laikotarpį armonika arba akordeonu grojo Vaclovas Umbražūnas iš Vilėkų, Algirdas Umbražūnas iš Lazinkų, Bronius Spėčius iš Pupienos, Petras Gurskas iš Pajuodupio, didžiasalietis Leonas Panavas. Mandolina skambino Algirdas Papšys iš Galalaukių. Būgną mušė Juozapas Skrebutėnas iš Vilėkų, Zenonas Čepulis iš Radiškės. Štai tokia plati dalyvių geografija (čia suminėti jų gimtieji kaimai).
Labai svarbus buvo „Kuokinės aidų“ pasirodymas pirmojoje, Kristinai Skrebutėnienei skirtoje vakaronėje Didžiasalio mokykloje: toks gausus krašto žmonių būrys atnešė tikrą, gyvą, iš tradicinės sanklodos perimtą pasilinksminimo kultūrą. Ansamblis dalyvavo ir daugelyje kitų kasmetinių mokyklos vakaronių. Įsimintinais 1989 m., sodinant medelius išnykusių krašto kaimų atminimui su profesoriumi Česlovu Kudaba ir tų kaimų gyventojais, smuikavo Gilioras Birdikšlis, armonika grojo Petras Gurskas. 1990 m. mokykloje pastačius tarmišką vaidinimą „Išmokė“, per daugelio spektaklių pertraukas armoniką virkdė Antanas Spėčius iš Pupienos.
Jau anksčiau minėtoje 1995 m. mokyklos vakaronėje, skirtoje krašto muzikantams, be kitų, jau aprašytų, (V. Umbražūno, A. Umbražūno, Z. Čepulio, L. Panavo, G. Birdikšlio, J. Lechovicko) akordeonu grojo jaunesnės kartos atstovas, talentingas savamokslis Juozas Spėčius iš Pivorų. 1996 m. vakaronėje „Pasaka dar gyva“ jam armonika pritarė radiškinis Vitas Pauliukėnas, pasak jo paties, grojimą „nusižiūrėjęs“ nuo vyresnio brolio Elvydo (pastarasis savo visą muzikinį talentą atidavė Šakiams).
Grįžkime prie „Kuokinės aidų“. Prasidėjus gamyklos griūčiai, galimybės susivežti žmones repetuoti nebeliko. Be to, neretai vyresni muzikantai jau ir dėl amžiaus nebegalėjo groti. Tuomet į kaimo kapelą, vėliau pasivadinusią „Šeimynėle“, norinčius groti ir dainuoti sukvietė kultūros namams vadovavusi Audronė Marčiulionienė. Joje, be jau aprašytųjų G. Birdikšlio, L. Panavo, kurį laiką muzikavo ir J. Spėčius su V. Pauliukėnu, mušamaisiais darbavosi Z. Čepulis, vėliau Vytautas Cibulskas, tarpais bajanu pagrodavo Vladas Ulkinas, prisijungė ir Algis Kudaba su akordeonu. Kartais akordeoną į rankas paimdavo ir kurį laiką kapelai vadovavusi, daugeliu instrumentų grojanti muzikos mokytoja Valentina Sinkevič. Violončele griežė kita muzikos mokytoja – Marija Cicėnienė. Dainavo pulkelis vyrų ir moterų, kapela rengė pasirodymus ir Ignalinoje. Turėjo jie ir sceninius drabužius, su jais kapela pasirodė 2011 m. mokyklos vakaronėje „Mūsų krašto muzikantai“.
V. Papšys 2011 m. vakaronėje.
Jį kalbina Irmantas Mikulėnas
Bet ta vakaronė verta atskiros kalbos, nes jos metu literatūros kabinete su mokiniais parengėme didžiulę krašto šviesuolio Vaclovo Papšio darbų parodą. Pirmiausia akį traukė galybė medžio drožinių, daugelis jų ir šalia padėtus autoriaus duotus pavadinimus turėjo. Pilna lenta prikabinėta jo braižytų žemėlapių, kuriuose užfiksuota, kaip kraštas atrodė praeity. Buvo ir keletas paties tapytų paveikslų. Tačiau svarbiausia – pats autorius, oriai atsisėdęs prie savo darbų ir brązginantis mandoliną. Šis įvairiabriaunis žmogus, beje, buvo ne tik talentingas, bet ir labai ambicingas. Į vakaronę pakviestas ir kaip muzikantas: grojo armonika, smuikeliu pačirpindavo, bet, kaip pats sakė, mylimiausias jo instrumentas buvo mandolina. Pagrodavo, kai su mokiniais jį aplankydavom, tačiau prie jokio kolektyvo nesidėjo – ar pats nenorėjo, ar nekvietė. Bet apie slaptą norą prisidėti labai gražiai liudija jo išdrožta Didžiasalio kapela, kurios nuotrauką įdedame. Prasitarė, kad priekyje su mandolina sėdįs jis pats. Gal tik pakvietimo jam ir trūko – kas dabar beatsakys…
Tokių vienišių muzikantų Didžiasalyje buvo ir daugiau: ir armonika, ir akordeonu grojo Vilius Gylys. Jį esame kvietę į mokyklos renginius, bet nesulaukėme.
Misiūnų šeimos ansamblis 2011 m. vakaronėje
Visi suminėtieji muzikantai – savamoksliai, savo pastangomis groti išmokę. O štai didžiasaliečių Juozo ir Aldonos Misiūnų šeimą jau galima būtų skirti prie profesionalų, ir jų indėlis ne tik į mūsų ryčiausio pakraščio, bet ir į Mielagėnų krašto kultūrinį gyvenimą yra didžiulis. Antai Juozas, pakviestas į 2011 m. vakaronę pagroti, sugudravo ir į sceną atsivedė ne tik Aldoną, bet ir sūnų Darių bei dukrą Virginiją su šeima. O minint mokyklos 45-ąjį gimtadienį panašiai pasielgė Darius: pats skambino gitara, o šalia savo muzikančių dukterų į ansamblį ir tėvą pasikvietė. Su tuo ansambliu jie daug kur yra sėkmingai koncertavę. O kelerius pastaruosius metus Aldona su Juozu mielagėniškių ansamblyje „Dainoriai“ koncertuoja, mat jų vasaros bėga Aldonos tėvų namuose, Mielagėnuose.
Laikai keičiasi, dabar norintiems muzikuoti kelias paprastesnis: pilna muzikos mokyklų, tik mokykis. Ir norinčių netrūksta. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos vakaronėse yra groję ir mūsų dabartiniai, ir buvę mokiniai, ir jų vaikai. Tačiau tai jau kitokia muzika, kitoks grojimas, ir nieko čia nepadarysi. O šis straipsnis tebūna kukli padėka tiems, kurie dalinosi ir dar tebesidalina savo talentais patys juos išsiugdę, saugoję tradicijas ir palikę jas naujoms kartoms.