Svitlana Kostrykina. Asmeninio albumo nuotrauka
Nepamenu savęs nemokančios skaityti. Mano šeimoje knygos buvo vertinamos ir mylimos – mama dar jaunystėje, sovietiniais laikais, įstojo į „knygų mylėtojų klubą“, kad už surinktą makulatūrą galėtų gauti retų leidinių, tėtis augo mokytojos močiutės namų bibliotekos apsuptyje, o vėliau vaikėsi perrašytą savilaidą – ir šią meilę knygoms jie perdavė man. Pasak šeimos pasakojimų, savarankiškai skaityti pradėjau maždaug trejų su puse metų, tai yra maždaug 1991-aisiais – sutapimas, bet tai buvo pirmieji nepriklausomos Ukrainos metai.
Kaip ir daugumai vaikų, gimusių 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Ukrainoje, mano vaikystės knygos buvo dar Sovietinėje Ukrainoje išleisti rusiški vaikų literatūros vertimai (Tuvė Janson, Astrid Lindgren, Hansas Kristianas Andersenas), pasaulio pasakų rinkiniai (atsimenu, tarp jų buvo ir lietuvių pasaka „Eglė – žalčių karalienė“) ir šiek tiek ukrainiečių autorių. Ryškiausias vaikystės knyginis prisiminimas – kaip darželio auklėtoja mums skaito Vsevolodo Nestaikos knygą „Saulės zuikučių šalyje“. Tada mane iki sielos gelmių sukrėtė tai, kad žodžiai knygoje gali atverti portalą į stebuklingą pasaulį, į kurį tu tikrai panyri, ir kad baisiausiai pykina, kai knyga užverčiama ir reikia grįžti prie nuobodžių dalykų, kaip pasivaikščiojimas ar vakarienė.
Ukrainiečių rašytojas Vsevolodas Nestaika (1930-2014).
Nuotrauka iš korespondent.net
Iki šiol laikau Nestaiką savo mėgstamiausiu vaikystės rašytoju. Ir džiaugiuosi, kad jo pasakojimus apie miško mokyklos mokinius, apie pasakišką Lastovinijos šalį ar apie berniukus iš mažo kaimo, kurie svajojo tapti toreodorais, kasė metro po tvartu, vėliau gaudė nusikaltėlius ir filmavosi kine, šiandien gali atrasti ir šiuolaikiniai mažieji skaitytojai. Šios šiltos, jautrios ir geros istorijos nepraranda aktualumo – nebent saldainius „Tuzik“ ir kitus to meto ženklus autorius dar gyvas būdamas pakeitė aktualesniais dalykais.
Deja, ne visas vaikystės knygas prisimenu su tokiu maloniu nostalgijos jausmu. Manau, daugelis mano bendraamžių ukrainiečių išgyveno panašius momentus: kai sužinai tiesą apie kadaise mylėtą knygą ir jau nebegali į ją žiūrėti tomis pačiomis akimis. Aleksandro Volkovo „Smaragdo miesto burtininkas“ pasirodė esąs perpasakotas (tai yra plagijuotas) L. Franko Baumo „Ozo šalies burtininkas“. Apysakos apie įsivaizduojamos povandeninės valties kelionę su mokinių įgula autorė Nadieždina – buvo GULAG’o kalinė. Dabar, suaugusi, dešimtyse vaikystės knygų matau atvirą sovietinę propagandą, o mieli Uspenskio personažai šiandien tapo Rusijos propagandos ruporais. Taip, bene keisčiausias mano kartos bruožas – pasakodami apie mylimas vaikystės knygas, mes kone automatiškai atmetame didelę jų dalį. O dar daugiau – po 2014-ųjų, o ypač po 2022-ųjų: daugumai ukrainiečių apie bet ką, kas susiję su rusų literatūra, net jei tai pirmosios kadaise skaitytos knygos, kalbėti tapo iš tikrųjų skaudu.
Įdomus faktas – mano vaikystėje ir paauglystėje beveik nebuvo literatūros paaugliams (Young Adult). Dabar su džiaugsmu žiūriu į knygynų lentynas, pilnas ukrainietiškos ir verstinės literatūros apie pirmąją meilę, problemas mokykloje, profesijos pasirinkimą ar net apie tą patį brendimą. Devintajame dešimtmetyje leidybos sektorius Ukrainoje išgyveno ne pačius geriausius laikus, o ir pinigų naujoms knygoms dažnai nebuvo, tad likdavo bibliotekos: mokyklos ir namų. Todėl vietoj mokinukių–raganių, vampyrų su vilkolakiais ir paauglių, medžiojančių ateivius, mano pasaulyje buvo Žiulio Verno „Penkliolikmetis kapitonas“ bei sovietinių jaunųjų autorių apysakos iš aštuntojo dešimtmečio literatūrinių žurnalų, kur dažnai vidiniai konfliktai sukdavosi aplink klausimą, kaip išlikti garbingu pionieriumi ar komjaunuoliu.
Nors tuose literatūriniuose žurnaluose būdavo publikuojama ir vakarų modernistų proza, todėl kartais pavykdavo atrasti kažką įdomaus, vis tiek prisimenu tuos kūrinius su lipniu, šaltu nerimo jausmu – tuo paranojišku baime, tvyrančia sovietinėje prozoje, prieš neįvardytą, bet nenugalimą priešą.
Prieš kelis mėnesius, skaitydama ukrainiečių autorės fantastinį romaną jaunimui, pagavau save galvojant: kaip man 15–16 metų amžiuje trūko herojų, kurie mokytų ne to, kaip kovoti su spekuliantais ar „stiliagomis“, bet to, kaip elgtis, kai tas simpatiškas vampyras nori daugiau, o aš – nesu tikra, ar irgi to noriu.
Ukrainiečių rašytoja Oksana Zabužko. Nuotrauka iš VLE
Naujos knygos tapo lengviau prieinamos jau nuo 2000-ųjų – ir mano skaitymo racioną, kuriame dominavo ukrainiečių ir pasaulinė klasika (svajojau stoti į žurnalistikos fakultetą, tad aktyviai ruošiausi), papildė rusų autorių detektyvai ir rusų kalba verstos Murakamio, Kingo ir Polaniko knygos. Ukrainietiškų vertimų tada vis dar buvo labai mažai – jie negalėjo konkuruoti su pigesniais rusiškais analogais. Užtat daugėjo šiuolaikinės ukrainiečių literatūros. Norėjosi kažko „ne nuobodaus“ – taip atradau postmodernistinę Jurijaus Andruchovyčiaus prozą, Oksaną Zabužko su jos „Lauko tyrimais apie ukrainietišką seksą“, ekscentrišką muzikantę ir rašytoją Ireną Karpą ir jos atvirą, drąsią kūrybą.
Atsiradus internetui ir nelegalioms el. bibliotekoms, skaityti pasidarė dar paprasčiau – o mes, studentų kompanija, be pinigų, bet kupina ambicijų, dar ir giriamės vienas kitam: „aš tai skaitau ne popsinį Haruki Murakami, o mažai žinomą genijų Riu Murakami.“
Visai neseniai prisiminiau tą Murakamio istoriją, kai išgirdau žinią apie pirmą ukrainietišką šio japonų autoriaus vertimą. Ir dar kartą pasidžiaugiau dabartine karta: nuo pat mažens jie gali pažinti literatūros pasaulį per kokybiškas, įdomias knygas – be plagiato ir propagandos. O bręsdami – išbandyti įvairius vaidmenų modelius. Internetas leidžia lengviau sužinoti apie įdomius leidinius, dalintis įspūdžiais, rasti bendraminčių, kurti – piešiant iliustracijas, pateikiant vaizdo turinį ar rašant kūrinius, įkvėptus mėgstamų literatūrinių pasaulių.
Skaitymas tampa madingas – ir aš džiaugiuosi šia tendencija, net jei kartais ji skatina paviršutinišką požiūrį į knygas. Esu tikra: tarp jaunimo bus ir tokių, kurie šią meilę literatūrai išsaugos visam gyvenimui ir atras daug vertingų dalykų.
Skaitytoja tapo rašytoja: Svitlanos Kostrykinos rašyta knyga
„Miręs gyvasis vanduo“
Prisimindama savo vaikystės skaitymo patirtį, galvoju – ko ji mane išmokė? Manau, ribotas prieinamumas prie knygų mokė pasiimti kuo daugiau iš to, ką turi. Dabar, tiktoko vienos minutės apžvalgų eroje, mažai kas ryžtasi skaityti tą pačią knygą antrąkart: kam, jei lentynoje laukia krūva naujų? O kai per visas atostogas pas močiutę turi tik du romanus – imi juose ieškoti kažko naujo. Ir kaskart randi.
Tikriausiai būtent šis jausmas manyje išliko iki dabar. Prie kiekvienos knygos priartėju kaip prie tėvų bibliotekos lentynos: nežinai, kas slepiasi tame pageltusiame, dulkėtame tome, bet visai tikėtina – ši istorija pakeis tave visam laikui. Skaitydama bandau nutildyti vidinę redaktorę ir kritikę, ieškančią netobulumų, ir leisti pasireikšti vidiniam susižavėjusiam vaikui, kuris leidžia kiekvienai knygai būti tokia, kokią ją sukūrė. O jei išmoksti patylėti ir leisti knygai prabilti – ji tau daug ką papasakos.